Vilanovos universiteto politikos mokslų profesorius Markas Lawrence'as Schradas pabandė pažvelgti giliau į degtinės svarbą ne tik Rusijos socialinėse problemose, bet ir jos istorijoje. Knyga „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“ aptaria alkoholio vaidmenį Rusijos politikoje nuo Ivano Rūsčiojo iki Vladimiro Putino laikų.
Vienas iš paradoksaliausių M.Lawrence'o Schrado teiginių yra tai, kad ne vieną kartą Rusijos istorijoje degtinė tapo ne tik nesėkmių, bet ir šalies progreso varikliu. Petro I atlikta šalies modernizacija, jos plėtra ir progresas buvo neatsiejamas nuo lėšų, gautų iš prekybos alkoholiu.
Tuo pat metu Petras I ne tik lobo iš augančios degtinės prekybos, bet ir girdė savo dvarą bei visą šalį. Nesibaigiančios puotos ir gėrimo varžytuvės lėmė tai, kad blaivaus proto patarėjai tiesiog neištverdavo caro pašonėje.
Ir vėlesniais laikais degtinė vaidino itin svarbų vaidmenį politinėse dvaro intrigose. Vokiečių princesė Jekaterina vargiai būtų užsitikrinusi savo valdžią, jei jos nebūtų parėmę kariai, kuriems buvo pažadėtas ne tik finansinis atlygis, bet ir galimybė tuštinti vyno ir degtinės atsargas tiek, kiek tik širdis geidžia.
Viena rimčiausių ir seniausiai atsiradusių socialinių Rusijos problemų – korupcija. M.Lawrence'as Schradas korupcijos šaknis taip pat kildina iš Rusijos degtinės politikos vystymosi.
„Degtinės mokesčių atpirkimas buvo svarbiausias veiksnys, pavertęs sporadiškus kyšius ir atsidėkojimus įprastų, pusiau oficialių užmokesčių visų lygių tarnautojams sistema“, – rašoma „Vodkos imperijoje“.
XIX amžiaus pradžioje Rusijoje įsigalėjo vadinamasis mokesčių atpirkimas, kai prekyba degtine perleista atskiriems prekeiviams, šiems užtikrinant nuolatines įplaukas į biudžetą ir sumažinant valdžiai mokesčių rinkimo atsakomybę.
Greitai pajutę pelną ir jo augimo galimybę sukrutę atpirkėjai pradėjo sąmoningai junkyti paprastus rusus prie degtinės.
Greitai pajutę pelną ir jo augimo galimybę sukrutę atpirkėjai pradėjo sąmoningai junkyti paprastus rusus prie degtinės. Degtinė tapo tokiu svarbiu ekonomikos varikliu, kad 1860 m. pajamos iš druskos ir degtinės mokesčių atpirkimo sudarė daugiau nei pusę valstybės pajamų.
Politikos mokslų ekspertas konstatuoja, kad ir užgimusi Rusijos opozicija suvokė, kokią žalą milžiniški degtinės suvartojimo kiekiai daro tiek ne itin brandžiai visuomenei, tiek valstybei. Tiesa, mažai kas suprato, kad ant mokesčių atpirkimo schemos pastatyta šalies ekonomika pradėjus blaivybės politiką ims skeldėti.
Komunizmo laikų vadai griežtai smerkė girtuoklystę ir laikė ją buržuazinio gyvenimo būdo paklydimu. Tačiau M.Lawrence'o Schrado aprašomas Josifo Stalino valdymas buvo tamsiausia Rusijos politinio elito alkoholizmo atkarpa.
Net Petro I puotos neprilygo tam, ką komunistų partijos elitas buvo priverstas išdarinėti Stalino rengiamose orgijose. Rašytojas remiasi kito sovietinių laikų lyderio Nikitos Chruščiovo garso juostose įrašytais atsiminimais.
Juose pasakojama, kad Stalinas tyčia girdydavo savo bendrus, siekdamas nugirdyti juos ir išgauti jų slepiamas emocijas. Daugelis jų net ir atlaikę kraupias orgijas, kuriose kiekvienam tekdavo mažiausiai po kelis butelius degtinės, vėliau mirė, nesulaukę garbaus amžiaus.
Stalinas itin mėgo tyčiotis iš nusigėrusių bendrų, kuriuos visus laikė potencialiais išdavikais. Blogiausia dalia tekdavo gynybos komisaro pavaduotojui Grigorijui Kulikui, kurį bendrai tiesiog spardydavo arba įmesdavo į šalia vado vasarnamio tyvuliuojantį tvenkinį.
M.Lawrence'o Schrado pateikiama degtinės įtakos paradigma varijuoja nuo bandymų atplėšti Rusiją nuo stikliuko iki katastrofiškų to padarinių. Sovietiniai disidentai ir opozicijos atstovai visada pabrėždavo prasigėrusios visuomenės silpnybę ir pavojus. Iki valdžios ausų šie perspėjimai ateidavo per vėlai, kovos priemonės būdavo neapgalvotos ir viskas vėl baigdavosi smigimu į dugną.
Paskutinis Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas nuoširdžiai tikėjo, kad draudimas ir ryžtingas jo įgyvendinimas padės rusams išbristi iš alkoholio liūno, tačiau viskas atvedė tik prie pasipriešinimo ir slapto bei dar brutalesnio girtavimo. Degtinę kai kuriems pakeitė burnos skalavimo skysčiai ar neaiškios kokybės namų gamybos alkoholis.
Rusijos demokratijos viltimi laikytas Borisas Jelcinas taip pat galiausiai paskendo degtinės liūne, o jo vietą užėmęs entuziastingas buvęs KGB pareigūnas ir manipuliatorius Vladimiras Putinas, augęs girtuoklių ir chuliganų valdomame kieme, su šalies girtuokliavimu kovoja tik raginimais.
Kremliaus elite vis daugiau blaivininkų, tačiau girta visuomenė yra žymiai lengviau valdomas įrankis, užtikrinantis galimybę tykiai savintis valstybės lėšas. Todėl pralaužti užburtąjį ratą nei premjerui Dmitrijui Medvedevui, nei V.Putinui prasmės nėra.
„Nors Rusija ir didi valstybė, ji pasiekė didybę tikrai ne padedama degtinės, o nepaisant jos. Jei Rusija iš tikrųjų nori atgauti savo vietą tarp didžiųjų pasaulio valstybių, ji turės ryžtis didžiausiam išbandymui: išrauti giliai įsišaknijusią degtinės politikos tradiciją“, – daro išvadą M.Lawrence'as Schradas.
