60 metų Aleksejus Gorinovas penktadienį buvo pripažintas sąmoningai skleidęs „neteisingą informaciją“ apie Rusijos kariuomenę. Jis yra pirmas išrinktas opozicijos narys, nuteistas kalėti dėl Maskvos karo Ukrainoje kritikavimo.
Teisme jis pasirodė su plakatu „Ar jums dar reikia šio karo?“, kurį visomis išgalėmis bandė uždengti pareigūnai. Tačiau net ir teisme A.Gorinovas toliau smerkė Kremliaus pradėtą karą Ukrainoje ir ragino savo šalį elgtis išmintingai.
Štai jo paskutinis žodis teisme:
„Manau, arba man visada atrodė, kad mūsų bendra praeitis mums diktuoja kelias svarbiausias pamokas.
Mano tėvas iš Antrojo pasaulinio karo grįžo neįgalus. Taip pat ir jo brolis. Jiems vis dėlto pasisekė. Bet jie atliko savo šventą pareigą ginti Tėvynę nuo priešo.
Aš dar užtikau septintojo dešimtmečio Maskvą. Su veteranais – be rankų, be kojų, aklus. Mūsų namuose jų taip pat buvo nemažai. Užaugau tarp jų.
Tą karą išgyvenę žmonės nebuvo linkę pasakoti apie jį. Kai tapau vyresnis, supratau, kodėl. Nes pats karas, kaip žmogaus veikla, kad ir kaip jis būtų vadinamas, yra niekingiausias ir nešvariausias dalykas. Jis nevertas žmogaus, kuriam visata ir evoliucija patikėjo užduotį išsaugoti ir tęsti gyvybę mūsų planetoje.
Esu įsitikinęs: karas yra greičiausia nužmogėjimo priemonė, kai nusitrina riba tarp gėrio ir blogio. Karas visada yra smurtas ir kraujas, sudraskyti kūnai ir nutrauktos galūnės. Jis visada reiškia mirtį. Aš jo nepriimu ir atmetu jį.
To mane išmokė mūsų bendra praeitis. Ir tikriausiai ne tik aš. Rusijos baudžiamajame kodekse yra 353 ir 354 straipsniai, kuriuose numatyta griežta atsakomybė už karo kurstymą, vedimą ir propagandą. Manau, kad Rusija savo karų limitą išnaudojo dar XX amžiuje.
Tačiau mūsų dabartis – Buča, Irpinė, Hostomelis... Ar šių miestų pavadinimai jums ką nors sako? Pasidomėkite, kas dar nežino, kas ten nutiko. Ir nesakykite paskui, kad nieko nežinojote.
Rusija jau penkis mėnesius vykdo karines operacijas kaimyninės valstybės teritorijoje, begėdiškai vadindama tai „specialiąja karine operacija“.
Esu įsitikinęs: karas yra greičiausia nužmogėjimo priemonė, kai nusitrina riba tarp gėrio ir blogio.
Mums pažadėta pergalė ir šlovė. Bet kodėl tiek daug mano bendrapiliečių jaučia gėdą ir kaltę? Kodėl daugelis išvyko iš Rusijos ir toliau tai daro? Kodėl mūsų šalis staiga turi tiek daug priešų? Ar gali būti, kad mums kažkas negerai? Pagalvokime apie tai! Suteikite mums galimybę bent jau aptarti, kas vyksta. Keiskitės nuomonėmis. Juk tai mūsų konstitucinė teisė!
Tiesą sakant, taip ir padariau. Savivaldybės tarybos posėdyje išsakiau savo nuomonę, savo žmogišką požiūrį į balsavimo temą. Tokią nuomonę, tokį požiūrį grindžiu savo įsitikinimais. Jam pritarė dauguma susirinkusiųjų!
O dabar aš esu teisme.
Atrodo, kad tai dar viena neišmokta pamoka iš mūsų bendros praeities. Persekiojimas už žodį, sufabrikuotos bylos, greitas teismas, pavėluotas nušvitimas: „Kaipgi taip, mes nežinojome!“
Stalino teroro metais mano senelis buvo kaltinamas raginimu nuversti sovietinę sistemą, prie kurios kūrimo ir įtvirtinimo jis tiesiogiai prisidėjo. Mano senelis sulaukė visiškos reabilitacijos – praėjus pusei amžiaus.
Tikiuosi, kad mano reabilitacija užtruks daug trumpiau. Tačiau kol kas esu čia, teismo salėje.
Mano baudžiamoji byla yra viena iš pirmųjų, tačiau Rusijoje yra šimtai tokių baudžiamųjų bylų, iškeltų mano bendrapiliečiams, kurie mąsto ir kalba apie tai, kas vyksta. Naikina šeimas, griauna jaunų žmonių gyvenimus.
Kalbėdamas čia, aš kalbu už visus juos, kurie dar turės stoti prieš teismą.
Mes gynėme savo ateitį, mūsų teisę gyventi laisvai, o tai reiškia laisvai kalbėti, reikšti mintis, rinkti informaciją ir ja dalytis.
Kelios mano frazės, pasakytos įprastiniame Deputatų tarybos posėdyje, buvo išnagrinėtos per mikroskopą. Buvo sudaryta devynių tyrėjų tyrimo grupė, iš kurių šeši buvo pagrindinių bylų tyrėjai. Penki ekspertai buvo lingvistai ir psichologai. Jie tyrinėjo mano mintis, bandydami išsiaiškinti, kas iš tikrųjų slypi už mano nuomonės, kurią išsakiau kolegoms parlamento nariams vienu iš darbotvarkės klausimų.
Kokia buvo mano slapta prasmė ir paslėpta žinutė? Kokia buvo tikroji mano frazių prasmė? Pradėtos dvi 120 puslapių apimties ekspertizės... O Rusijos Federacijos Konstitucijos 29 straipsnis kiekvienam garantuoja minties ir žodžio laisvę, jei tai nėra neapykantos, priešiškumo ir pranašumo propaganda. Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai ieškoti, gauti, perduoti, rengti ir skleisti informaciją bet kokiomis teisėtomis priemonėmis. ... Garantuojama masinės informacijos laisvė. Cenzūra draudžiama.
1991 m. rugpjūčio pučo dienomis taip pat buvau deputatas. Kartu su kitais gynėjais buvau prie Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pastato – „Baltųjų rūmų“. Mes gynėme savo ateitį, mūsų teisę gyventi laisvai, o tai reiškia laisvai kalbėti, reikšti mintis, rinkti informaciją ir ja dalytis.
Jei kas nors tada man būtų pasakęs, kad po trisdešimties metų būsiu teisiamas baudžiamajame teisme už savo žodžius, už savo nuomonę, nebūčiau patikėjęs. Tokio liūdno rezultato, prie kurio priėjo mūsų visuomenė, priežastys pareikalaus nuodugnių istorikų tyrimų ir apmąstymų. Reikės ne tik apmąstymų, bet ir išvadų. Tai nebus lengva, bet turėsime pripažinti, kad karas yra karas. Turėsime reabilituoti aukas ir teisti kaltininkus. Turėsime atkurti gerą savo žmonių ir šalies vardą.
O mūsų valdžiai linkiu sveiko proto. Teismui – išminties. Visiems, ant kurių ritasi nauja represijų banga – stiprybės, taip pat visiems Ukrainos žmonėms. Man pačiam – ateityje tapti Rusijos ambasadoriumi Ukrainoje. Visiems, kurie mane palaikė tiesiogiai ar per atstumą, – nenusiminti! Aš su jumis!“
