Savo įspūdžius iš vienuolikos dienų viešnagės Rusijoje vaikinas aprašė portale Ehorussia.com. Voroneže, kur gyvena tėvai, po dvejų metų pertraukos jis lankėsi šių metų vasarį.
15min.lt pateikia sutrumpintą jo įspūdžių variantą.
Propaganda išėdė tėvų smegenis
Tėvai labai pastebimai paseno. Jų iškankintas vaizdas – nuovargis nuo paprasto rusiško gyvenimo.
Tėvai puikiai žino mano politines pažiūras, todėl pirmas kelias susitikimo valandas vardan šventos ramybės šios temos neliečiame. Tačiau po kurio laiko emocijos ima viršų.
Mes už Vladimirą Vladimirovičių! Dar to betrūko, kad pas mus būtų taip, kaip toje Ukrainoje. Sunaikinsime šitą prakeiktą šalį! Jei reikės, eisim su šakėmis ginti savo tėvynę.
„Mes už Vladimirą Vladimirovičių! Dar to betrūko, kad pas mus būtų taip, kaip toje Ukrainoje. Sunaikinsime šitą prakeiktą šalį! Jei reikės, eisim su šakėmis ginti savo tėvynės“.
Tikrų tikriausia vata, pamanys skaitytojas. Nuobodu. Daug kartų skaitėme ir žinome. Ne – paprieštarausiu aš. Juk buvo muziejai, cirkai, teatrai ir galerijos vaikystėje, kur mane tėvai dažnai nuvesdavo. Buvo rimtos knygos, skaitomos vakarais, ir laikraščių straipsniai devyniasdešimtaisiais, kai laikraščiai dar buvo tikri laikraščiai.
Pilnas butas užgriozdintas rimtomis knygomis, jos buvo skaitomos. Kur viskas dingo? Iš brangios mamos lūpų girdėti tokius dalykus yra ypač skaudu. Visą savo gyvenimą ji ėjo į priekį ir tik į priekį, savo vaikams ugdė humanizmą, organiškai nekentė masių laukiniškumo.
Kaip tai galėjo įvykti? Kodėl? Gal todėl, kad nebuvo analizės? Sovietų Sąjungoje to nemokė.
Ukraina – visur
Namuose televizorius visada įjungtas. Mulkių propagandistų balsai su dideliu patosu praneša apie ukrainiečius, kurie dar kartą pažeidė Minsko susitarimą, ir apie herojus kovotojus.
Valdžia vėl ketina sukti savo karių žarnas ant tanko šarvų.
Tuo metu atsirado noras pamiršti gimtąją rusų kalbą, kad tik negirdėčiau, kas ja sakoma ir kaip garsiai ir pabrėžtinai ciniškai ja reiškiama neapykanta viskam, kas racionalu.
Vaikštant po gimtąjį miestą akis plėšo rusiškas kičas.
Miesto bibliotekoje surengta paroda „Turiu garbę tarnauti tau, Rusija“. Valdžia eilinį kartą ketina sukti savo karių žarnas ant tanko šarvų.
Einu per gausiai militaristiniais plakatais papuoštą miestą, užsuku į knygyną ir matau propagandines brošiūras, kuriomis užversta viskas: „Bėgo drąsūs gruzinai“, „Sovietų Sąjungos nužudymas“, „Ukraina ugnyje“, „Kada NATO pradės bombarduoti Rusiją?“, „Rusai ateina! Kodėl bijoma Rusijos?“, „Kryžiaus žygis į Vakarus“, „Kaip Rusijai nukalti Ameriką“ ir taip toliau.
Ji visur, toji Ukraina. Ji sklando ore, ja kvėpuoja, jos nekenčia, ji, valdoma mitinių banderovcų, fašistų ir imperialistų, nuoširdžiai užjaučiama sėdint ant sofos.
Sovietmečiu panašią makulatūrą sunaikindavo ir leisdavo naują, o šiais laikais visa tai žmonės perka ir skaito.
Vakare ir vėl lipu ant tų pačių grėblių. Bendrauju su patriotais. Kalba pasisuka apie politiką, apie Ukrainą. Ji visur, toji Ukraina. Ji sklando ore, ja kvėpuoja, jos nekenčia, ji, valdoma mitinių banderovcų, fašistų ir imperialistų, nuoširdžiai užjaučiama sėdint ant sofos.
Aš negaliu kalbėti „krapų“, „banderlogų“ ir „ausytų beždžionių“ lygyje. Man reikia argumentų.
Ar tik ne šnipas
Nuvykęs į kaimą, kuriame gimiau, aplankiau dėdę, kuris nuo slenksčio ėmė klausinėti, kas ten su Ukraina?
„Aš čia dienomis sėdžiu, žiūriu televizorių, žiūriu ir sergu už kovotojus. Palauk dar šiek tiek, ir jie uždaužys tuos NATO bjaurastis“, – beria dėdė.
Atrodo, kad ji ilgai ir kruopščiai buvo kuriama marksizmo-leninizmo-stalinizmo laboratorijoje ir galiausiai iškilmingai atversta į putinizmą.
„Na, aš turiu kitą nuomonę“, – atsakiau. O dėdė pareiškia, kad Rusijos šventoje žemėje nėra vietos išdavikams.
Nuvykus į vietos biblioteką su manimi pasisveikino bibliotekininkė. Prisistatęs ir trumpai papasakojęs, kas esu ir iš kur, buvau paklaustas, ar nesu šnipas – tokį įspūdį jai galėjo sukelti ant kaklo kabantis fotoaparatas.
„Ką ten rašo ir kalba apie Ukrainą?“ – su dideliu skepsiu pradėjo klausinėti ji.
Jos išvaizda kalba už ją. Atrodo, kad ji ilgai ir kruopščiai buvo kuriama marksizmo-leninizmo-stalinizmo laboratorijoje ir galiausiai iškilmingai atversta į putinizmą.
Parsidavusi kalė!
Rezultatas – režimui atsidavęs zombis. Tai ir yra ta šventoji Rusijos tauta, kuriai visada malonu, jeigu kas nors stovi ant jos ir plaka botagu, lupa odą, išmuša dantis. Muša – reiškia myli!
„Tuoj mes tave patikrinsim. Sakyk, kas čia?“, – rodydama Petro Porošenkos nuotrauką paklausė ji.
„Atrodo padorus žmogus“, – atsakiau.
Stojo trumpa pauzė. Neišeina gerai prisiminti visko, kas sakyta, bet neapykantos dozė buvo didelė.
„Parsidavusi kalė!“, – sušnypštė ji.
Drįstu pastebėti, kad ji bibliotekininkė. Nepamirškime, kad bibliotekininkai – kultūros nešėjai.
Po trumpo dialogo moteris pareiškė, kad Ukrainos valdžioje fašistai. Tada aš galutinai suvokiau, kad tai – tikėjimas.
Tikėjimui nereikia logiško paaiškinimo, argumentų, žinojimo. Kuo paprastesnis tikėjimas, kuo primityvesnės jo dogmos, tuo jis stipresnis ir pavojingesnis. Racionalumas – sunkus dalykas, kuriam reikia daug galvoti, uždavinėti klausimus, analizuoti. O tikėjimas, apipintas herojiškais mitais, paprastas ir aiškus.
Kas tave čia atsiuntė? Už kieno pinigus tu ten? Aš gi sakiau, – beveik isteriškai rėkė ji. – Aš iškart sakiau, kad šnipas. Už kiek parsidavei, išsigimėli? Kiek tau sumokėjo? Mūsų Vladimiras Vladimirovičius! Reikia būti patriotu, didžiuotis tėvyne! Gal į FSB paskambinti?
Pamatęs, kad pokalbis niekur neveda, paprašiau leidimo nufotografuoti stendą su knygomis.
Tuo metu jauna mergina, kuri bibliotekoje sėdėjo prie katalogo, ėmė klykti: „Jis ten fotografuoja!“.
Yra dar pavlikų morozovų šventojoje Rusijoje. Duryse išdygo budri dama ir kaip filmuose apie šnipus pradėjo klausinėti: „Kas tu? Kalbėk! Iš kur tu?“. Rodau savo studento pažymėjimą.
„Kas tave čia atsiuntė? Už kieno pinigus tu ten? Aš gi sakiau, – beveik isteriškai rėkė ji. – Aš iškart sakiau, kad šnipas. Už kiek parsidavei, išsigimėli? Kiek tau sumokėjo? Mūsų Vladimiras Vladimirovičius! Reikia būti patriotu, didžiuotis tėvyne! Gal į FSB paskambinti?“
Ši leksika žinoma iš ketvirtojo dešimtmečio spaudos. Visi šnipai, išsigimėliai, išdavikai.
Tapo aišku, kad reikia kuo greičiau išeiti. Jeigu ji kreipsis kur nors, mane sudegins ant laužo.
„Dink iš čia! Lauk! Lauk iš mūsų kaimo!“, – pavymui spygavo ji.
Išėjus prieina degradas: „Cigaretę turi?“.
Kaip visa tai baigsis? Smurtu ir krauju
Paskutinę dieną Rusijoje nuvykau į Maskvą, žudydamas laiką vaikščiojau prie Kremliaus. Nieko man nėra nejaukesnio už Maskvą.
Visokių duginų, prochanovų makulatūros paroda ir pakankamai mielas personalas – nedamuštų sovietinių akiniuočių – inteligentų likučiai, mūsų didingos nacijos priešai.
Imperinė, dažnai neskoninga gigantomanija, kičas, anonimiškumas. Įeinu į Lenino vardo biblioteką – pačią svarbiausią šalyje.
Matau girgždančias grindis, išdaužytą parketą, Gutenbergo laikus menančius katalogus.
Visokių duginų, prochanovų makulatūros paroda ir pakankamai mielas personalas – nepribaigtų sovietinių akiniuočių – inteligentų likučiai, mūsų didingos tautos priešai.
Vienoje salių – paroda. Žinoma, apie Didįjį tėvynės karą, kaip visada su kulkosvaidžiais ir tankais, herojais ir antiherojais, patoso pilnais plakatais.
Voroneže viską galima buvo nurašyti provincialumui. Tačiau jei pagrindinėje šalies bibliotekoje vyksta tai, su visuomene kažkas netvarkoje.
Vakare sėdu į traukinį ir važiuoju lauk, į Vakarus.
Klausimai, kuriuos sau užduodu: kaip, kada ir kuo visa tai baigsis? Užduodu juos ir dėstytojui universitete.
Jis, giliai atsidusęs, ramiai sako: „Kaip baigsis? Kaip visada. Dideliu smurtu ir krauju.“