EK jau yra pagrasinusi Italijai, kad spręs dėl galimų sankcijų šaliai, jei Roma nepataisys biudžeto projekto.
Bet italai užsispyrę tikina, kad nieko keisti nė neketina – tai „Penkių žvaigždžių judėjimo“ lyderis, vicepremjeras Luigi Di Maio pakartojo net pirmadienį, likus dienai iki Komisijos nustatyto termino.
„Vienintelis būdas laikytis Europos parametrų yra savižudybė. Tai tuomet prives prie recesijos“, – piktinosi L.Di Maio, kurio retoriką antrina ir „Šiaurės lygos“ vadovas, kitas vicepremjeras Matteo Salvini.
Šiuo atveju taiklus Vokietijos finansų ministro Olafo Scholzo pasisakymas. Pareiškęs, kad yra nusiteikęs „gana optimistiškai“, jis vis dėlto atkreipė dėmesį į Italijai neabejotinai nemalonius statistinius faktus.
Roma puikiai žino, kad patvirtinus populistinį biudžetą valstybės ekonomiką tektų gelbėti kitoms ES šalims.
„Niekas nereikalauja, kad Italijos vyriausybė veržtųsi diržus. Bet šalis, kurios skola siekia 130 proc. BVP, turi elgtis atsargiau nei valstybė, kurios padėtis kitokia“, – įspėjo O.Scholzas.
Kaip pastebėjo, „The New York Times“, pagrindinis klausimas – ar Romos pasiūlymas dėl biudžeto yra rimtas ekonomikos išjudinimo planas, ar bankus sugriausianti populistinė veiksmų, kurių nei Italija, nei ES negali sau leisti, programa?
Investuotojai planais abejoja ir jau bijo Italijos ekonomikos griūties. O politologas A.Mingardi įžvelgia, kad Italijoje šiandien žydi „vargšų nacionalizmas“ – „kai reikia ne kitų šalių pagarbos, o vien jų pinigų“.
Esą Roma puikiai žino, kad patvirtinus populistinį biudžetą valstybės ekonomiką tektų gelbėti kitoms ES šalims.
Žaidžia šalies reputacija
Viena geriausių perkamų knygų Italijoje šiuo metu yra romanas, paremtas fašizmą subrandinusio diktatoriaus Benito Mussolini gyvenimu, – Antonio Scurati „M“. Pirmojoje trilogijos dalyje yra keli istoriniai netikslumai, bet iš esmės knyga tiksliai pasakoja apie laikus, kai B.Mussolini atėjo į valdžią.
Knygoje taip pat pasakojama apie vyrą, kuris, vos atsidūręs valdžioje, itin energingai stengiasi sutvarkyti problemas itališkos biurokratijos labirintuose.
B.Mussolini bando subalansuoti Italijos biudžetą – ne todėl, kad jį žavi XIX amžiuje įprastas liberalus požiūris į viešuosius finansus, bet todėl, kad jis nori, jog Italija galėtų save išlaikyti. Jis siekia, kad Italija vėl būtų didi šalis, ir žino, jog vargšai prabangos rinktis neturi.
Ši A.Scurati knyga, anot A.Mingardi, yra savalaikis perspėjimas šaliai, kurios naujoji valdžia kiekvieną dieną vis įžūliau mindo parlamentinės demokratijos principus.
„Penkių žvaigždžių judėjimas“ ir „Šiaurės lyga“ nusprendė rizikuoti ir sužaisti iš idėjos, esą Italijos ekonomika tiesiog per didelė, kad jai būtų leista žlugti.
Kalbos apie „naująjį fašizmą“, be abejo, yra tik gąsdinimai. Bet sunku paneigti, kad Italijos politika vis labiau nacionalistinė – to nebuvo nuo pat 1946-ųjų.
Tačiau kas dėl viešųjų finansų, šis naujasis nacionalizmas labai skiriasi nuo idėjų, kurias siūlė B.Mussolini. Italijos populistų vyriausybė nekalba apie nacionalinę didybę ar kokios nors buvusios šlovės susigrąžinimą.
Valdžia lygiai taip pat nedalyvauja kažkokioje Italijos žmonių kovoje prieš nerinktus Europos biurokratus, nors tokį įspūdį bando sukurti euroskeptiškiausia Jungtinės Karalystės žiniasklaida.
Atvirkščiai, „Penkių žvaigždžių judėjimas“ ir „Šiaurės lyga“ nusprendė rizikuoti ir sužaisti iš idėjos, esą Italijos ekonomika tiesiog per didelė, kad jai būtų leista žlugti. Kitaip tariant, Roma įsitikinusi, kad italus išgelbės kitos euro zonos narės, išsigandusios krizės išplitimo.
Kaltas ne euras, o reformų stygius
Pavyzdys A – Italijos vyriausybės siūlomas biudžeto projektas. Jis tapo pirmuoju ES istorijoje, kurį atmetė EK.
Problema – 2019 metams numatomas 2,4 proc. biudžeto deficitas. Pati Komisija skaičiuoja, kad deficitas iš tiesų sieks 2,9 proc., tačiau Italija šiaip ar taip tik nutols nuo ilgalaikio tikslo subalansuoti biudžetą.
Skirtingai nei anksčiau, Roma šį kartą nė nesistengia pateisinti didesnių išlaidų planavimo kaip, pavyzdžiui, neeilinės priemonės. Nekalba ir apie fiskalinį susilaikymą ateityje, kas galbūt stabilizuotų ekonominę situaciją.
Ne, palaidas biudžetas Italijos lyderių dabar laikomas visiškai normaliu dalyku – rinkėjams kažką duoti reikia. Kitaip tariant, tesėti nepamatuotus pažadus ir, deja, tuo pačiu artėti prie nemokumo situacijos.
Kad Roma ramia galva planuos deficitą, buvo galima nuspėti, Abi valdančiosios partijos į rinkimus žengė kaip priešininkės ir aiškino, kad viena kitai yra alternatyva.
O kai buvo galiausiai susitarta dėl valdančiosios koalicijos, „Penkių žvaigždžių judėjimas“ ir „Šiaurės lyga“ pasirašė „kontraktą“. Į dokumentą abi pusės prikišo savų pažadų rinkėjams – kad ir tarpusavyje nesuderinamų.
Vis dėlto didžioji problema susijusi su ideologija – naujoji Italijos valdžia kaltina ES dėl šalies ekonomikos susilpnėjimo ir reikalauja, kad Briuselis atpirktų tariamas ankstesnes kaltes. Italijos populistai tokio požiūrio laikosi dėl to, kad maišo koreliaciją ir priežastingumą.
Italijos ekonomika stingti pradėjo dar prieš euro įvedimą. Deja, būtent Bendroji valiuta, o ne Italijos nesugebėjimas įvykdyti reikalingas reformas, vertinama kaip pagrindinis problemų šaltinis.
Nori ne pagarbos, o pinigų
Panaši argumentacija pasitelkiama ir kalbant apie migraciją. Romoje tvirtinama, kad italai su savo migracijos krize buvo palikti vieni, be to, teigiama, jog ES nepadeda Italijai saugoti išorinių Bendrijos sienų.
Šiuo atveju nuoskaudos gali būti suprantamos, tačiau, vėlgi, dėl krizės kalta ir palaida sistema. Kai tik Italija pati sugriežtino migracijos politiką, į šalį atvykstančių prieglobsčio prašytojų skaičius staigiai sumažėjo.
Anot A.Mingardi, naujasis itališkas nacionalizmas net savotiškai gviešiasi kitų valstybių pinigų – jie imtų tekėti į Romos iždą krizės atveju: „Kam elgtis protingai, jei galima pasileisti plaukus kitų sąskaita?“
Analitiko teigimu, visiškai nenuostabu, kad tokią logiką, paremtą kažkodėl europietiško solidarumo reikalavimais persipynusiu nacionalizmu, kitų euro zonos narių lyderiai pasitinka toli gražu ne entuziastingai.
„Tiek ir tėra to nacionalizmo, reiškiančio gebėjimą išsilaikyti patiems mylimoje šalyje. Šiandien Italijoje turime vargšų nacionalizmą – jam reikia ne kitų šalių pagarbos, o vien jų pinigų“, – rašo A.Mingardi.
