1918-aisiais įkurta nepriklausoma Armėnijos Respublika gyvavo tik porą metų, kaip ir nepriklausoma Azerbaidžano Demokratinė Respublika. Abi valstybes 1920-aisiais okupavo Sovietų Sąjunga. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo V.Jurkonio teigimu, to, kad nepriklausomybė tuomet truko taip trumpai, pasekmės jaučiamos ir šiandieną.
– Kaip, jūsų akimis žiūrint, Armėnija ir Azerbaidžanas pasitinka respublikų šimtmečių dieną?
– Pasitinka švęsdamos. Klausimas, kokie yra kitų valstybių lūkesčiai, bet kad šimtmetis švenčiamas, tai neabejotinai. [Šių valstybių] nepriklausomybė buvo labai trumpa – tik porą metų. Aišku, regione matėme ir dar trumpesnių nepriklausomybių, pvz., Baltarusijos nepriklausomybė truko tik porą mėnesių.
Dalis ekspertų būtent trumpa valstybingumo tradicija ir aiškina pereinamojo laikotarpio problemas – tai, kad demokratijos deficitas Armėnijoje ir ypač Azerbaidžane šiandien iš tiesų labai jaučiamas. Nepaisant to, kad 1918-aisiais Azerbaidžanas buvo ypatinga valstybė – pirmoji musulmonų valstybė, paskelbusi save demokratine. Armėnija savo ruožtu tuo metu buvo išgyvenusi savo tautos genocidą Osmanų imperijoje. Tai buvo tikrai sudėtingas laikotarpis ir galima sakyti, kad pasekmės jaučiamos dar ir dabar.
– Didžiausias nesutarimas tarp šių dviejų valstybių – Kalnų Karabachas, teritorija, kuri de jure priklauso Azerbaidžanui, o de facto – Armėnijai. Ar įmanomas taikus šio konflikto sprendimas?
– Keletą dešimtmečių klausimas sprendžiamas įvairiais formatais, visų pirma Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės. Buvo daug įvairių susitikimų, vienu metu buvo suintensyvėjimas ir tam tikrų veiksmų, abiejose pusėse [pareikalavusių] aukų. Bet reikia pasakyti, kad didžiąja dalimi šio konflikto sprendimo raktas yra Maskvoje, nes tiek už vienos, tiek už kitos pusės matome būtent Kremliaus manipuliavimą.
Nors šis konkretus konfliktas temdo Azerbaidžano ir Armėnijos dvišalius santykius, panašių veikimo modelių galime matyti ir kitose regiono valstybėse. Tol, kol nebus politinės valios tiek Jerevane, tiek Baku, ir tol, kol abi valstybės pasiduos įvairioms manipuliacijoms ir provokacijoms iš Rusijos pusės, manau, sprendimo laukti neverta.
– Žodžiu, kaimynų įtaka čia yra didžiulė?
– Ypač Armėnijos priklausomybė nuo Kremliaus yra didžiulė. Gal tam tikras vilties spindulys matomas po įvykių Jerevane [„aksominės“ revoliucijos, vykusios balandį], bet vėlgi – čia ne vienos, o kelių valstybių sprendimas. Kaip rodo tos pačios Minsko grupės ESBO formate [veikla], kartas nuo karto susėdama prie derybų stalo, bet politinės valios spręsti šitą klausimą tikrai trūksta. Man atrodo, kad kol nepasikeis didžiosios kaimynės geopolitinės ambicijos, tol šio klausimo sprendimas bus labai sudėtingas.
– Bet Azerbaidžanas, kurio ir ekonominė padėtis daug geresnė, turi kitą galingą partnerį – Turkiją.
– Taip, bet Turkija šiuo metu turi savo problemų. Nepaisant to, kad Azerbaidžanas lygtais ekonomiškai stipresnė valstybė, galima sakyti, kad demokratijos problemos ten yra šiek tiek didesnės negu Armėnijoje. Jei šį konfliktą būtų galima spręsti susodinus tik Armėnijos ir Azerbaidžano atstovus, man atrodo, jis jau būtų išspręstas. Tačiau, kaip ir minėjote, yra daugiau suinteresuotų pusių ir dėl to konflikto sprendimas yra sudėtingas.
