Kaip rašo „Politico“, bene ryškiausiu ir iki šiol atsimenamu Kremliaus propagandos pavyzdžiu tapo Pirmojo kanalo reportažas, kuriame Ukrainos kariai buvo apkaltinti trejų metų berniuko nukryžiavimu, žinoma, klaidingas.
Vienas mokslininkas „transo būsena“ pavadino atmosferą, kurią milijonams žiūrovų įpiršo valstybiniai ar Kremliaus ne taip tiesiogiai valdomi televizijos kanalai.
Pavyzdžiui, prieš Maidano revoliuciją teigiamai Ukrainą kaip valstybę vertino 69 proc. rusų, o jau įvykus permainoms – vos 26 proc. Nenuostabu, kad Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu kartą pavadino valstybinę žiniasklaidą šalies ginkluotųjų pajėgų dalimi.
Tačiau Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neseniai pareiškė, kad Kremliaus finansuojamos televizijos turėtų nustoti pulti Ukrainą ir ukrainiečius.
Jo žodžius, esą „nereikėtų vaizduoti mūsų artimiausios kaimynės, broliškos tautos, neigiamai“, nemažai ekspertų suvokė kaip savotišką pripažinimą, kad Kremlius nori užbaigti konfliktą su Kijevu. V.Putinas dar pridūrė, kad pranešimuose apie įvykius Ukrainoje „kažko trūksta“.
„Pasikeitė prioritetai“
Stebėtojai jau kuris laikas kalba, kad Rusija rodo pastangas pagerinti santykius su Ukraina, kurios prezidentu šiais metais buvo išrinktas 41-erių buvęs komikas Volodymyras Zelenskis.
Rugsėjį abi šalys po ilgo laukimo pagaliau apsikeitė kaliniais, įskaitant 24 Ukrainos jūreivius, kuriuos Rusija sulaikė per susidūrimą Kerčės sąsiauryje, o spalio 1-ąją Kijevas paskelbė sutinkantis su vadinamąja „Steinmeierio formule“, numatančia rinkimus separatistų kontroliuojamoje Donbaso dalyje.
Žinių ir diskusijų laidose žodis „chunta“ beveik nebeištariamas, o, tarkime, rugsėjo 15-ąją per savaitės naujienų apžvalgas Ukrainai nė neatsirado vietos.
Tokie ėjimai galėtų ilgainiui užbaigti jau penkerius metus trunkantį konfliktą Donbase, pražudžiusį daugiau kaip 13 tūkst. žmonių.
V.Putinas jau seniai tikino, kad rinkimai Rytų Ukrainoje yra pagrindinė sąlyga, kuriai pritarus jis sutiktų dalyvauti derybose dėl taikos, nors Rusija ciniškai meluoja, esą šalis nėra pasiuntusi karių į Donbasą, o bet kokie rusai, kovojantys separatistų pusėje, yra „savanoriai“.
Maskvai svarbiausia – fasadas, o retorika valstybinės televizijos eteryje – fasado dalis. Tad išties įdomu, kad žinių ir diskusijų laidose žodis „chunta“ beveik nebeištariamas, o, tarkime, rugsėjo 15-ąją per savaitės naujienų apžvalgas Ukrainai nė neatsirado vietos.
„Pasikeitė prioritetai. Siekiama pagerinti santykius su Europa, kad būtų panaikintos sankcijos. O tam reikia progreso Rytų Ukrainos klausimu.
Tad Putino komentarai buvo skirti labiau Vakarams, o ne vidaus auditorijai“, – teigia J.Levados sociologinių tyrimų centro direktoriaus pavaduotojas Denisas Volkovas.
Donbasas Rusijai – ne Krymas
Nors Kremlius tikina, kad Vakarų sankcijos Rusijai dėl Krymo aneksijos ir manevrų Donbase šalies ekonomikai žalos nedaro, naujausios apklausos rodo, kad Rusijos verslo lyderiai mano priešingai. Be to, realios rusų pajamos kiekvienais metais smunka.
„Jei sankcijas įmanoma panaikinti pasiekiant politinį kompromisą, Putinas to sieks. Mat Donbasas Kremliui nėra labai vertingas. Donbasas – ne Krymas“, – mano Aleksandras Baumovas iš Maskvos Carnegie centro.
Analitikas sutinka, kad tokiu kompromisu, naudingu pirmiausia Rusijai, vadintina „Steinmeierio formulė“.
Pagal ją po rinkimų, jei juos Europos ir saugumo bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai pripažintų laisvais, abi – Donecko ir Luhansko – „Liaudies respublikos“ Ukrainos rytuose gautų autonominį statusą, o jas jau finansuotų Kijevas.
Keblesni pasiūlymo punktai – abiejų pusių pajėgų atsitraukimas nuo kontaktinės linijos ir sienos su Rusija kontrolės perdavimas ukrainiečiams. V.Zelenskis tikina, kad negavusi sienos kontrolės Ukraina nebetęs derybų.
„Steinmeierio formulė yra daugiau ar mažiau tai, ko nori Putinas. Jis niekada nesiekė aneksuoti Donbaso. Jis nori Ukrainos federalizacijos, silpnos centrinės valdžios Kijeve, jis nori priversti Ukrainos vyriausybę klausyti Rusijos“, – tvirtino A.Baumovas.
Jo teigimu, V.Putino kreipimasis į televizijų vadovus dėl retorikos sušvelninimo laikytinas bandymu psichologiškai paruošti rusus bent popierinei Donbaso reintegracijai į Ukrainos sudėtį.
„Tai signalas, kad Ukraina nėra tas pragaras, kokiu buvo vaizduojama. Juk jei toliau aiškinsime, kad šalis yra kažkoks neonacių pragaras, kaip reintegruoti Donbasą į Ukrainą?
Bandoma parodyti žmonėms, kad Ukraina jau nebe tokia, kokia buvo Maidano revoliucijos metu“, – svarstė A.Baumovas.
Ciniškas požiūris
Kol kas atrodo, kad tiek Maskva, tiek Kijevas nusiteikę bent jau stengtis neaštrinti konflikto, tačiau kelias taikos link tikrai nebus lygus.
Pavyzdžiui, Dmitrijus Oreškinas, nepriklausomas politikos analitikas Maskvoje, jau pareiškė, kad „Steinmeierio formulė“ nereiškia „radikalaus proveržio“ ir kad Kremlius akivaizdžiai sieks toliau kontroliuoti Donbasą per savo patikėtinius ir klastodamas rinkimus.
Pačioje Ukrainoje jau įvyko kelios didelės demonstracijos, per kurias protestuota dėl V.Zelenskio sprendimo sutikti su derybomis, o separatistų vadeivos įspėjo Kijevą, esą bet kokie rinkimai turės vykti „jų sąlygomis“, be to, Kijevo valdžiai nebus perleista sienos kontrolė.
Kad klausimų dar daug, nuolat kartoja ir Aleksejus Česnakovas, buvęs Rusijos prezidento administracijos narys, Ukrainos klausimais ir toliau patariantis Kremliui.
V.Zelenskis praėjusį ketvirtadienį jau apkaltino Rusiją, esą Maskva neinicijuoja separatistų pajėgų patraukimo nuo fronto Donbase.
„Turime būti realistai, – neseniai agentūrai TASS pareiškė A.Česnakovas. – Ukrainos suverenitetas Donbase bus simbolinis. Daugiau tikėtis neverta“.
Negana to, V.Zelenskis praėjusį ketvirtadienį jau apkaltino Rusiją, esą Maskva neinicijuoja separatistų pajėgų patraukimo nuo fronto Donbase. Bet V.Putino patarėjas užsienio politikai Jurijus Ušakovas dūrė pirštu į Ukrainą.
Rusijos valstybinė televizija kol kas klauso V.Putino – isterijos dėl Ukrainos gerokai mažiau nei anksčiau. Bet, anot D.Volkovo, viskas greitai pasikeistų, jei derybos dėl taikos žlugtų arba jei Vakarai neatšauktų sankcijų Rusijai.
„Pozityvus Ukrainos klausimo išsprendimas Kremliui būtų naudingesnis nei neigiamas modelis. Bet jei procesas nepavyktų, Ukraina ir toliau būtų vaizduojama kaip priešė. Visa tai labai ciniška“, – pažymėjo D.Volkovas.
