Statistiniam Rusijos piliečiui tokie pokyčiai gali pasirodyti ne itin reikšmingi. Tačiau tokiu būdu V.Putinas žingsnis po žingsnio kloja pamatus esminei Rusijos politikos pertvarkai, mano „The Moscow Times“.
V.Putino pasirašyti dekretai įgalino regionų gubernatorius apriboti pilietines laisves, o federalinę vyriausybę Maskvoje – perkelti ekonomiką į karo padėtį.
Skirtingiems regionams suteikti skirtingi įgaliojimai. Pavyzdžiui, aneksuoto Krymo valdžia turi teisę laikinai perkelti vietos gyventojus bei nustatyti apribojimus atvykstantiems į regioną ir išvykstantiems iš jo. Tuo tarpu valdžia Maskvoje taip pat gali apriboti transporto priemonių judėjimą. Po spalio mėn. sėkmingai įvykdytos Krymo tilto atakos visoje šalyje imta stiprinti ir infrastruktūros apsaugą.
Įprastų savo sąjungininkų, saugumo tarnybų, Ukrainoje apviltas V.Putinas dabar tikisi paramos iš aukščiausio rango civilinio biurokratinio aparato pareigūnų. Koordinacinei tarybai – tik spalio mėnesį viduryje V.Putino įsteigtai vyriausybės institucijai – vadovauti paskirtas ministras pirmininkas Michailas Mišustinas.
Iš esmės V.Putinas Tarybai nurodė taip pertvarkyti šalies ekonomiką, kad ji galėtų patenkinti Ukrainoje sutelktų ginkluotųjų pajėgų poreikius.
Tarybos misija – išsikelti aiškius tikslus kariuomenei aprūpinti, kontroliuoti kainas, dirbti su tiekėjais ir logistika, statyti bei įrengti kareivines ir kitus karinius objektus. Tarybos priimti sprendimai įpareigoja jų laikytis ne tik valdžios pareigūnus, bet ir šalies verslus. M.Mišustinas jau paskelbė, kad didžioji Rusijos gamybos sektoriaus dalis, įskaitant ir smulkųjį verslą, privalės gaminti įrangą kariuomenei.
Vertinant Tarybos įgaliojimų apimtį, galima teigti, kad tam tikrais aspektais ji bus viršesnė net už pačią Rusijos vyriausybę. Tebevykstant nuožmiai kovai Ukrainoje, V.Putinas, vis dar tikėdamasis laimėti karą, veiksmingai vykdo politines reformas ir restruktūruoja savo valdžios vertikalę. Pirmojo susitikimo su Tarybos nariais metu V.Putinas pareiškė, kad atėjo laikas „atnaujinti“ Rusijos valdymo sistemą.
„Šie pokyčiai neatrodo esminiai“
Politologas Vytis Jurkonis 15min teigė, kad šių V.Putino veiksmų sureikšminti neverta: „Mes jau matėme visko: referendumus, machinacijas tarp premjerų, net ir Konstitucijos keitimą. Ilgalaikėje perspektyvoje šie pokyčiai neatrodo esminiai, o, vertinant juos karo kontekste, šiuos veiksmus reikėtų traktuoti veikiau kaip bandymą imituoti kažkokį judesį, o ne rimtą pertvarką.“
Tuo metu „The Moscow Times“ vertina, kad toks valdžios struktūrų pertvarkymas karo metu prilygsta faktiniam pripažinimui, kad Gynybos ministerijai Ukrainoje nepavyko pasiekti savo tikslų.
Rusijos kariai jau keletą mėnesių skundžiasi dėl ginklų, šaudmenų, vaistų ir maisto trūkumo. Padėtis nepagerėjo net po to, kai rugsėjo mėn. V.Putinas pakeitė gynybos ministro pavaduotoją veteraną Dmitrijų Bulgakovą. Rugsėjo mėn. pabaigoje paskelbus mobilizaciją, Gynybos ministerijos nesėkmės tapo regimos visiems.
V.Jurkonis sutinka, kad toks Rusijos prezidento elgesys išduoda jo desperaciją karo Ukrainoje akivaizdoje: „Liudijome ne vieną epizodą, kaip elgiamasi vidaus politikoje, kaip elgiamasi karo lauke... Mobilizacija taip pat rodo, kad daugelis V.Putino veiksmų labiau panašūs į karštligiško pobūdžio pasirinkimus negu kažkokius apgalvotus ir pasvertus sprendimus.“
„Kremlius, priešingai nei demokratinės valstybės, nėra niekam labai atskaitingas, todėl gali daryti dideles politines klaidas ar priimti sprendimus, kurie sukels visuomenės nepasitenkinimą.
Kremlius puikiai supranta, kad, neveikiant valdžios atsvarų sistemai, neveikiant teisėsaugai, visiškai į pogrindį nustūmus bet kokią pilietinę visuomenę, tikėtis kažkokio pasipriešinimo sprendimams arba audringos reakcijos yra ganėtinai sunku.
Visa tai – tik lašas po lašo gilina Kremliaus problemas. Jų nesprendžia, gal šiek tiek atideda, bet tikrai neatrodo, kad aiški situacija, kaip išeiti iš šitos strategijos, labiau primena vėlimą į nuolatinę chaoso ir netikrumo būseną“, – komentavo politologas.
Pats V.Putinas atidžiai seka Rusijos viešąją nuomonę, jos nuostatas karo atžvilgiu. „The Moscow Times“ žurnalistų įgytoje neskelbtos apklausos, kurią pareigūnams atliko Kremliaus kontroliuojama apklausų agentūra, kopijoje matyti, kad Ukrainos kontrpuolimas ir Rusijos paskelbta mobilizacija pakirto visuomenės tikėjimą tuo, ką Kremlius vadina savo „specialia karine operacija“.
Apklausos duomenimis, 68 proc. rusų mano, kad karą reikėtų tęsti, o 22 proc. tiki, jog jis turėtų būti nutrauktas. Verta prisiminti nepriklausomų apklausų ekspertų perspėjimus, jog negalima pasitikėti tokių apklausų rezultatais, ypač žinant, kad viešai protestą prieš invaziją išreiškę asmenys gali būti įkalinti pagal karo cenzūros įstatymus.
Neišmoktos istorijos pamokos
Kai kurios valstybinės žiniasklaidos priemonės, ištikimos Rusijos propagandai, dabartinį konfliktą prilygina Antrajam pasauliniam karui, o naująją V.Putino tarybą gretina su 1941 m. Stalino įkurtu Valstybės gynybos komitetu. Komitetas, kuris veikė iki nacistinės Vokietijos pralaimėjimo po ketverių metų, padėjo pertvarkyti sovietų ekonomiką ir įpareigojo kitas valstybines institucijas vadovautis priimtais sprendimais.
„Dabar girdime labai daug paralelių ir su revoliucijos, ir su Antrojo pasaulinio karo laikotarpiais. Tos paralelės neišvengiamos, nes visi ieško atsakymų: ką galima padaryti, kas turi būti padaryta. Suprantama, Rusijos istorijoje yra nemažai situacijų, kurios tarsi viena kitą atkartoja.
Iš nepriklausomų Rusijos ekspertų Rusijoje ir už jos ribų tenka girdėti, kad, ko gero, laukia milžiniškas Rusijos valstybingumo perkrovimas ir permąstymas, po kurio turės būti padėti visiškai kiti pamatai. Visa tai, kur dabar atsidūrė Rusija, daugeliui yra protu nesuvokiama. Net nebūtina kalbėti apie kolektyvinę atsakomybę, spėlioti, kas kaltas ar panašiai.
Faktas, jog yra suprantama, kad dabartinėje tarptautinėje sistemoje tokia Rusija, kaip ją pozicionuoja Kremlius, Rusija su visa savo praeitimi, su visu tuo istoriniu, stalinistinių represijų bei dar neišsivadavusių tautų ir tautelių po Sovietų Sąjungos žlugimo krūviu, turi imtis milžiniško darbo ir apskritai perkonstruoti, kas yra ta Rusija“, – svarstė V.Jurkonis.
Iki šiol civiliniai pareigūnai Rusijoje daugiausia dėmesio skyrė ekonominiam stabilumui palaikyti ir stengėsi paprastiems rusams sukurti iliuziją, kad karas yra kažkas tolimo, o realios jo pasekmės kasdieniam gyvenimui – menkos. Centrinio banko ir vyriausybės pastangų dėka, Rusija gana sėkmingai apsisaugojo nuo didelių ekonominių sukrėtimų, kuriuos sukėlė sankcijos. Tai buvo itin svarbus faktorius, siekiant išsaugoti V.Putino populiarumą.
Šiuo metu tie patys civiliniai pareigūnai yra stumiami į pirmąjį planą. Jiems pavesta spręsti kariuomenės aprūpinimo problemas bei kelti karių kovinę dvasią, gerinant jų gyvenimo sąlygas ir užtikrinant, jog jų šeimoms būtų skiriamos socialinės išmokos ir kad karius pasiektų žadėtos piniginės išmokos.
M.Mišustinas – aukščiausias Rusijos karo veiksmų vadas po V.Putino. Su šiomis pareigomis jam padės susidoroti per 10 metų Federalinėje mokesčių inspekcijoje sukaupta vadovo patirtis ir užmegzti ryšiai su Federaline bei kitomis saugumo tarnybomis. M.Mišustinas taip pat yra pasisakęs už glaudesnių santykių su Vakarais užmezgimą. Šios ambicijos jis neišsižadėjo net tapęs ministru pirmininku. Politikas ne kartą ragino Rusiją prisijungti prie Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO).
Net ir dabar M.Mišustinas nėra karo šalininkas. Jis – ryškus kontrastas buvusiam ministrui pirmininkui Dmitrijui Medvedevui, vienam iš garsiausiai už karą pasisakančių asmenų tarp Rusijos pareigūnų. „The Moscow Times“ šaltiniai teigia, kad, nors M.Mišustinas tikrai nėra liberalas, jis niekada iš tikrųjų nepritarė šiam karui.
Panašu, kad nei M.Mišustinas, nei jo senas bičiulis, Maskvos meras, S.Sobjaninas, nebuvo informuoti apie V.Putino planus įsiveržti į Ukrainą. Nė vienas jų neturi darbo Federalinio saugumo tarnyboje patirties bei nepažinojo V.Putino pirmaisiais jo karjeros Sankt Peterburge metais.
Prieš karą S.Sobjaninas netgi buvo giriamas Vakarų žiniasklaidoje, atkreipusioje dėmesį į mero domėjimąsi moderniu, vakarietišku miesto dizainu. Nuo pat vasario mėn. S.Sobjaninas kovojo, kad sumažintų karo daromą poveikį Maskvai: pavyzdžiui, miesto valdžia stengėsi užtikrinti, kad Maskvos gatvėse nebūtų matoma per daug promaskvietiškos „Z“ simbolikos.
Prognozuojamas gaisras sistemoje
V.Putino vykdoma vyriausybės pertvarka įtvirtina, kad civiliai pareigūnai, tokie kaip S.Sobjaninas ir A.Mišustinas, dabar negalės atsitraukti. Paaiškėjo, kad būtent šie civiliai pareigūnai, o ne „silovikai“, kaip daugelis manė, ir yra režimo stuburas. Tarp šių biurokratų, sudarančių labiausiai kompetentingą sistemos dalį, nemažai tų, kurie baisėjosi invazija. Dabar V.Putinas siekia, kad jiems šioje „karinėje operacijoje“ būtų priskirti reikšmingi vaidmenys.
Politologas V.Jurkonis pastebi, kad šiuo metu „Rusijai reikia gausybės dalykų, o ypač visuomenei, nes jai niekas neatstovauja, o tik ja manipuliuoja, užsiima jų smegenų plovimu, siuntimu į mirtį. Manau, kad Rusijos visuomenė nebėra subjektas, bet virto Kremliaus valdžios objektu.
Kremlius turi prabangą žongliruoti ja taip, kaip tik nori. Už dalies to žongliravimo matome korupcinius ryšius, vogimą, turtėjimą ir nebaudžiamumą. Kartu tai rodo ir įžūlų pasitikėjimą, kad neva nėra kažko, kas galėtų tai sustabdyti. O viso to nėra tol, kol nesiimama permainų.“
„Gaisrai gali įsipliekti vienu metu įvairiose vietose. Politinėje sistemoje, kuri veikia vertikalės principu, gali būti labai nemažai nepatenkintų žmonių įvairiuose visuomenės sluoksniuose, ekonominėse verslo struktūrose, kurias kažkuriuo metu tenkino tokio pobūdžio Kremliaus elgesys. Pačiame Kremliuje ir kitose institucijose supratimo, kad visa Rusija važiuoja nuo bėgių ir krenta kažkur į bedugnę, yra gana nemažai.
Ši problema egzistuoja įvairiuose sluoksniuose ir iš dalies dėl to matome tokį masinį bėgimą, o ne kažkokius ryžtingus veiksmus. Rusiją matau kaip visiškai laisvame kritime esantį lėktuvą: tie, kurie turi parašiutus, gali iššokti, jie tą ir daro.
O ar galima tą krentantį lėktuvą kažkaip suvaldyti? Kas galėtų tą padaryti? Kas galėtų būti tas pilotas arba kas galėtų pakeisti pilotą? Tai – didžiuliai klausimai. Juolab kad išlieka klausimas, ar pilotas galėtų ką nors pakeisti, nes ne visai aišku, ar čia lėktuvo variklis šlubuoja, ar čia važiuoklė sugedusi“, – sakė politologas.
Naujoje V.Putino sistemoje S.Šoigu pareigos buvo neoficialiai pažemintos: po Krymo tilto atakos jis neteko vado mūšio lauke pozicijos. Vietoje jo Rusijos pajėgoms Ukrainoje vadovauti V.Putinas paskyrė generolą Sergejų Surovikiną.
Taigi, Gynybos ministerija neteko galimybės diriguoti karinei logistikai, o S.Šojgu liko eiliniu M.Mišustino Koordinacinės tarybos nariu. S.Šoigu patikėtos tik menkavertės užduotys, pavyzdžiui, skambinti užsienio kolegoms ir gąsdinti juos pasakomis apie „nešvarios bombos“ sąmokslą Ukrainoje.
Žinoma, tai nereiškia, kad V.Putinas ketina atsisakyti savo senojo bendražygio S.Šoigu. Tai ne jo stilius. Juk gynybos ministro pakeitimą karo metu, ypač tokio, kuris pagal apklausas yra antras pagal populiarumą šalies politikas, V.Putinas laikytų klaidų pripažinimu. Būtent to Rusijos prezidentas visada stengiasi vengti.
