Prieš pat 2021 m. nuosprendį Rusijos prezidentas nurodė savo vyriausiajam patarėjui saugumo klausimais Nikolajui Patruševui išnagrinėti galimybę apsikeisti kaliniais, kad būtų išlaisvintas V.Krasikovas, leidiniui atskleidė buvęs Europos pareigūnas, turintis ryšių su aukšto rango Rusijos valdžios atstovais.
Tikėtina, kad tai įrodo, jog V.Putinas labai vertina V.Krasikovą.
Vakarų pareigūnų teigimu, Maskva ne kartą nuo to laiko iškėlė žudiko paleidimo reikalą derybose dėl apsikeitimo kaliniais. Anot pareigūnų, jo asmuo itin svarbus Jungtinių Valstijų pastangoms išlaisvinti jos kalinamus piliečius Rusijoje: JAV jūrų pėstininkų veteraną Paulą Whelaną ir „The Wall Street Journal“ žurnalistą Evaną Gershkovichą. Pastarąjį Rusijos saugumo tarnyba sulaikė kovo 29 d., kai jis rengė reportažą ir buvo apkaltintas šnipinėjimu. Tiek pats žurnalistas, tiek JAV pareigūnai kaltinimus neigia.
Vienas aukšto rango Vakarų pareigūnas, įsitraukęs į įkaitų diplomatiją su Rusija, leidiniui sakė, jog V.Putinas buvo suinteresuotas apsikeisti tik V.Krasikovu. Anksčiau Rusijos vadovas yra siekęs, kad būtų grąžinti per kitas slaptas operacijas užsienyje suimti agentai.
2004 m. jis padėkojo Kataro emyrui už tai, kad grąžino du vyrus, nuteistus už automobilyje padėtos bombos, nuo kurios žuvo pabėgęs čečėnų sukilėlių lyderis, padėjimą. Tuo tarpu Rusija neigė atsakomybę už nužudymą.
Kelių šalių pareigūnai teigė, kad yra įmanomas daugiašalis susitarimas, pagal kurį Rusijos kaliniai Vakarų šalyse būtų iškeisti į Rusijoje laikomus Vakarų piliečius, taip pat įkalintus disidentus, tokius kaip opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas.
Dar liepos mėnesį prezidentas Joe Bidenas tvirtino, jog rimtai sieks apsikeisti kaliniais su Kremliumi, kad būtų grąžintas „The Wall Street Journal“ žurnalistas, tačiau daugiau detalių nepateikė.
Kol kas nežinoma, ar toks apsikeitimas įvyks, nes Berlynas nepasakė, ar svarstytų galimybę iškeisti V.Krasikovą. Tikėtina, jog toks apsikeitimas susidurtų su kliūtimis Vokietijoje, kur vyriausybės teisininkai pernai paskelbė teisinę nuomonę, kurioje teigiama, kad nuteistas žudikas negali būti iškeistas.
„The Wall Street Journal“ pažymėjo, kad bet kokios derybos dėl V.Krasikovo būtų jautrios ir nenuspėjamos, atsižvelgiant į jo nusikaltimo sunkumą. Vokietijos teismas nusprendė, kad Rusijos valstybė užsakė žmogžudystę, kuri buvo įvykdyta vidurdienį parke netoli Vokietijos kanclerės biuro.
Teigiama, jog žudikas ne tik pabėgo iš įvykio vietos, bet netoliese persirengė ir išmetė įkalčius į upę, o elektrine mašinėle nusiskuto dalį barzdos. Jį stebėję praeiviai iškvietė policiją.
Vokietijos policija, jį sulaikiusi, surinko įkalčius, ant kurių buvo jo pirštų antspaudai ir DNR įrodymai. Tačiau V.Krasikovas nepripažino tikrosios savo tapatybės, o prisistatė esantis Vadimas Sokolovas, turistas, visiškai nesusijęs su Rusijos vyriausybe. JIs net turėjo tai patvirtinantį rusišką pasą, tą patį aiškino ir Rusijos ambasada Berlyne.
Kai 2020 m. spalį prasidėjo jo nužudymo byla, V.Krasikovas laikėsi savo versijos, atkreipė dėmesį „The Wall Street Journal“. Tačiau Kyjivo policijos ir tyrimų platformos „Bellingcat“ pagalba, Vokietijos prokurorai galiausiai patvirtino, kad jis yra Rusijos slaptųjų operacijų veteranas. Prokurorai teigė, kad V.Putino trokštamas smogikas greičiausiai dirbo su slaptu Federalinės saugumo agentūros padaliniu.
Vokietijos teismas 2021 m. gruodį pripažino jį kaltu dėl nužudymo, o nusikaltimą apibūdino kaip valstybinio terorizmo aktą. Jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo politiškai motyvuotas, o kaltinimas, kad už nužudymo stovi Maskva, buvo sugalvotas Vakarų žvalgybos tarnybų.
„Mes primygtinai tvirtiname, kad mūsų pilietis nekaltas“, – sakoma Užsienio reikalų ministerijos pareiškime po nuosprendžio paskelbimo.
V.Krasikovas gimė Kazachstane, vėliau tarnavo sovietų armijoje per karą Afganistane. Po tarnybos jis prisijungė prie elitinių Rusijos vidaus reikalų ministerijos ir Rusijos saugumo tarnybos, pagrindinės šalies vidaus žvalgybos agentūros, karinių dalinių, „The Wall Street Journal“ citavo jo svainį Aleksandrą Vodorezą, kuris teisme liudijo kaltinimo naudai.
Teismo byloje esančiose nuotraukose iš 2010 m. liepos mėn. vykusių V.Krasikovo vestuvių Maskvoje matyti, kad tarp svečių buvo Rusijos saugumo pareigūnų.
Vokietijos prokurorai gavo 2013 m. stebėjimo kamerų įrašus, kuriuose užfiksuota, kaip vyras, kurį jie atpažino kaip V.Krasikovą, nužudo rusų verslininką, o pats išpuolis atkartoja Z.Changošvilio nužudymą. Vaizdo įraše matyti, kaip Kaukazo Kabardos-Balkarijos respublikos įmonių savininkas Albertas Nazranovas Maskvoje eina, o paskui bėga nuo dviračiu prie jo artėjančio vyro. Po šūvio į nugarą ir galvą A.Nazranovas nugriūna.
Pasak leidinio, netrukus po nužudymo Rusijos policija išdavė vyrui „Interpolo“ arešto orderį, kuris vėliau buvo atšauktas. Vokietijos prokurorai įtarė, kad vietos policija siekė sulaikyti V.Krasikovą, tačiau sužinojusi apie jo ryšius su Rusijos saugumo tarnybomis pakeitė savo poziciją.
Viso teismo proceso metu Vokietijoje V.Krasikovas atrodė nesuinteresuotas, kartais nusimesdavo ausines, per kurias buvo verčiami prieš jį liudijančių liudytojų parodymai.
Netrukus po nuosprendžio paskelbimo valdžios institucijos perkėlė V.Krasikovą iš Berlyno į neatskleistą griežto saugumo įstaigą Bavarijoje. Buvo baiminamasi, kad buvusiame V.Krasikovo kalėjime čečėnų kaliniai bandys jį nužudyti.
Prie Dunojaus upės esančiame komplekse V.Krasikovas turi patogumus, kuriuos kaliniams suteikia Vokietijos įstatymai, įskaitant kasdienius pasivaikščiojimus sode ir knygas gimtąja kalba. Jis skaitė sovietmečio laikų romanus, kuriuose šlovinami Kremliaus slaptojo agento žygdarbiai.