V.Putino dekrete teigiama, kad mobilizacija bus dalinė. Pasak Rusijos prezidento, kuriam antrino ir gynybos ministras Sergejus Šoigu, bus mobilizuoti tie, kurie tarnavo kariuomenėje ir turi karinę profesiją. Be to, bus mobilizuoti kovinės patirties turintys asmenys.
S.Šoigu teigė, kad tai turės įtakos vienam procentui visų mobilizacijos išteklių. Ministro teigimu, iš viso į kariuomenę bus pašaukta 300 000 žmonių.
Tuo tarpu dekreto tekste nėra nurodyti visi apribojimai, kuriuos minėjo V.Putinas ir S.Šoigu. Jame tik teigiama, kad mobilizacija bus dalinė.
Jau gegužės pradžioje buvo daug kalbama apie visiškos ar dalinės mobilizacijos Rusijoje galimybę. Tuomet buvo manoma, kad Vladimiras Putinas gali paskelbti karą Ukrainai gegužės 9-ąją, kai bus minima Pergalės diena, ir iš karto po to paskelbti mobilizaciją. Tačiau taip neatsitiko.
Daugelis tai aiškino valdžios institucijų baime, kad toks žingsnis gali sukelti Rusijos visuomenės nepasitenkinimą.
Tačiau daugelis „patriotiškai nusiteikusių“ politikų, žurnalistų, tinklaraštininkų ir ekspertų ragino V.Putiną skelbti visuotinę ar bent dalinę mobilizaciją. Šie reikalavimai kartais būdavo skelbiami gana griežta ir net Kremlių įžeidžiančia forma.
„Visapusiško karo“ paskelbimo šalininkų argumentas buvo toks: be mobilizacijos Rusijai grėsė pralaimėjimas fronte. Iš dalies jų prognozės išsipildė: nors Rusijos kariuomenė nebuvo nugalėta, Ukraina sugebėjo pasinaudoti priešo gyvosios jėgos trūkumu fronte, surinkti ir paruošti pakankamai karių, kad galėtų surengti sėkmingą kontrpuolimą prie Charkivo.
Nors daugelis provyriausybiškai nusiteikusių Rusijos komentatorių palankiai sutiko žinią apie paskelbtą mobilizaciją, net ir tarp jų yra manančių, kad ši priemonė mažų mažiausiai nėra tokia reikalinga ir net žalinga.
BBC Rusijos tarnyba bandė atsakyti į klausimą: kokie yra mobilizacijos privalumai ir trūkumai, atsižvelgiant į padėtį fronte?
Pliusas: karių kiekis
Didžiausia Rusijos karių problema kare su Ukraina buvo personalo trūkumas. Ekspertų vertinimu, Rusijos kariuomenė turi kiekybinį pranašumą karinės technikos, fronto ir strateginės aviacijos, jūrų pajėgų srityse, tačiau labiausiai jai trūksta karių, nors prieš invaziją prie Ukrainos sienų buvo sutelkta netoli 200 tūkst. Rusijos karių.
Apskritai vertinama, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos yra pranašesnės už Rusijos pajėgas ryšių, taktinių tiksliųjų ginklų, žvalgybos pajėgumų ir bendros organizacijos požiūriu, tačiau svarbiausia, kad Ukraina turi kiekybinį pranašumą žmonių skaičiumi.
Tai ypač išryškėjo per neseniai vykusį kontrpuolimą prie Charkivo. Fronto ruože, kuris buvo pasirinktas ukrainiečių smūgiui, rusų kariuomenės tankis buvo itin mažas, todėl Ukrainos pajėgoms pavyko pasiekti pranašumą pralaužiant rusų gynybą.
Gyvosios jėgos trūkumo fronte negali kompensuoti niekas – tankai, artilerija, raketos, o juo labiau oro pajėgos ir laivynas negali užimti ir išlaikyti teritorijos. Tai gali daryti tik pėstininkai. Gyvosios jėgos reikia ne tik kovai, bet ir teritorijai išlaikyti.
Rusija bandė spręsti karių trūkumo problemą samdydama savanorius regionuose ir net agituodama įkalinimo įstaigose kalinčius nuteistuosius prisijungti prie privačios karinės bendrovės „Wagner“, tačiau kol kas tokios priemonės, matyt, nepadėjo kardinaliai išspręsti problemos.
Kaip interviu BBC paaiškino Izraelio karinis ekspertas Davidas Gendelmanas, paskelbta mobilizacija – tai ne tik skubus karių trūkumo fronte problemos sprendimas, bet ir ilgalaikis skaičiavimas.
„Pagrindinė karinė mobilizacijos nauda, dėl kurios ją apskritai verta daryti, žinoma, yra personalo skaičiaus padidėjimas. Tiek iš karto, tiek toliau stiprinant pajėgas pagal nustatytą planą, t. y. gali pakeisti pajėgų pusiausvyrą tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu ir taip paveikti karo eigą“, – mano jis.
Pliusas: susivienijimas apie suprantamą idėją
Mobilizacija gali pakeisti Rusijos visuomenės požiūrį į karą Ukrainoje. Paskelbus mobilizaciją, Rusijos propaganda tikriausiai skleis šūkius apie visuotinį karo pobūdį, tikriausiai pasitelkdama Didžiojo Tėvynės karo vaizdus ir konfrontacijos su NATO idėją.
Savo kalboje V.Putinas jau apkaltino Vakarus planuojant pradėti karą Rusijos teritorijoje: „Vašingtonas, Londonas ir Briuselis tiesiogiai spaudžia Kijevą perkelti karinius veiksmus į mūsų teritoriją. Jie jau atvirai kalba, kad Rusija turi būti nugalėta visomis priemonėmis mūšio lauke, o po to atimtas politinis, ekonominis, kultūrinis ir bet koks suverenitetas bei visiškai apiplėšta mūsų šalis“.
Rusijos valdžios institucijos invazijos pradžioje nepateikė aiškaus ir tikslaus politinio tikslo. Dabar V.Putinas jį suformulavo retrospektyviai: „Sprendimas pradėti prevencinę karinę operaciją buvo absoliučiai būtinas ir vienintelis įmanomas. Jos pagrindiniai tikslai – išlaisvinti visą Donbaso teritoriją – buvo ir išlieka nepakitę“.
Paprasti šūkiai teoriškai galėtų konsoliduoti bent jau tą gyventojų dalį, kuri jau remia karą. Kaip kalbėdami apie „specialiąją operaciją“ ne kartą teigė Rusijos propagandistai, „Rusija jau ėmėsi šios užduoties, ir jos atsisakyti neįmanoma“.
Pliusas: griežtesnis režimas šalyje
Mobilizacija nesusijusi su karo padėties įvedimu – tai dvi visiškai skirtingos sąvokos. Mobilizacija galima ir be karo padėties, tačiau net ir paprastas mobilizacijos paskelbimas apima ne tik šaukimą į kariuomenę. Tai susiję su valdžios institucijų, pramonės ir apskritai visos ekonomikos pokyčiais.
Pavyzdžiui, naujoje Rusijos Baudžiamojo kodekso redakcijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė už gynybos tvarkos pažeidimą. Dabar už pakartotinį gynybos sutarties sąlygų pažeidimą arba atsisakymą ją pasirašyti gresia baudžiamoji atsakomybė – nuo vieno iki trijų milijonų rublių baudos iki laisvės atėmimo nuo ketverių iki aštuonerių metų.
Padarius penkių milijonų rublių žalą arba neįvykdžius valstybės gynybos užsakymo, kaltininkui gresia nuo penkerių iki dešimties metų laisvės atėmimo bausmė.
Be to, įstatymas numato baudžiamąją atsakomybę už kontraktininkų atsisakymą atlikti karinę tarnybą. Tai gana didelė Rusijos kariuomenės problema: daugelis kontraktininkų atsisako dalyvauti kovinėse operacijose ir nutraukia sutartis, nes pagal dabartinę situaciją, kai, pagal oficialią versiją, Rusija nekariauja, o vykdo ribotą karinę operaciją, turi tokią teisę.
Pagal naująjį įstatymą mobilizavus juos už tai gresia baudžiamoji atsakomybė.
Rusijoje įvedus karo padėtį (kuri dar nepaskelbta), gali būti imtasi kitų priemonių, kurios suteiktų prezidentui ir vykdomajai valdžiai išskirtinių įgaliojimų.
Pavyzdžiui, politinių partijų veikla gali būti sustabdyta, gali būti uždrausti mitingai, susirinkimai ir piketai, gali būti įvesta cenzūra, gali būti apribotas žmonių judėjimas, įskaitant draudimą išvykti iš šalies ar keisti gyvenamąją vietą, gali būti paskelbta komendanto valanda, iš gyventojų bet kada gali būti paimtas turtas gynybos tikslais, gali būti uždrausta prekiauti ginklais ir kt. Priemonių sąrašas pateikiamas Karo padėties įstatymo 7 straipsnyje.
Minusas: mobilizacijos sistemos nepasirengimas
Sovietų Sąjunga turėjo mobilizacijos sistemą, skirtą Trečiajam pasauliniam karui. Sovietų kariuomenėje buvo vadinamieji kadriniai daliniai, kurie buvo komplektuojami pagal taikos meto taisykles – juose daugiausia tarnavo karininkai, o mobilizacijos atveju jie buvo papildomi šauktiniais iš rezervo.
Šiuo metu, ekspertų duomenimis, Rusijoje trūksta karininkų, kurių daug buvo išsiųsta į frontą.
Kaip pabrėžia Davidas Gendelmanas, mobilizuotųjų aprūpinimo problema yra labai opi: „Visus juos reikia aprūpinti, apginkluoti, apmokyti ir pan. O materialinių išteklių, įrangos, mokymo centrų, vadų, instruktorių ir t. t. dabartinei kariuomenei beveik nepakanka, nes sovietinė rezervų, kadrų dalinių, karinės technikos saugojimo bazių, mobilizacinių rezervų ir kito išankstinio pasirengimo panaudoti didžiulę kariuomenę karo atveju sistema yra sugriauta ir sužlugdyta, dabartinės Rusijos ginkluotosios pajėgos tokiems dalykams nebuvo paruoštos“.
Tai reiškia, kad jei ir pavyks mobilizuoti 300 000 žmonių, kaip žadėjo S.Šoigu, Gynybos ministerija susidurs su problema, kaip rasti jiems ginklų, uniformų ir įrangos. Sovietinės atsargos čia mažai padės. XXI amžiuje kovoti su batais, plieniniais šalmais ir švarkeliais prieš kariuomenę, ginkluotą pagal vakarietiškus standartus, nėra geriausia išeitis.
Minusas: karių pasirengimas
Prasidėjus mobilizacijai, gali kilti karių apmokymo problema.
Pasak V.Putino ir S.Šoigu, mobilizacija vyks keliomis bangomis, o pirmieji į kariuomenę ateis kovinės patirties turintys žmonės arba šauktiniai, taip pat asmenys, turintys karinę profesinę specializaciją.
Tačiau bet kokiu atveju reikės vykdyti karinį derinimą daliniuose ir junginiuose, taip pat apmokyti mobilizuotuosius, kurių dauguma jau gali būti praradę profesinius karinius įgūdžius.
Rusijos karinis ekspertas, prašęs neskelbti jo pavardės, BBC sakė, kad mobilizuojamų vyrų apmokymas gali užtrukti kelis mėnesius.
„Tiems, kurie taikos metu nedirba darbo, susijusio su karine profesija, bus sunku. Neteisinga sakyti, kad pasirašėme dekretą ir rytoj kariuomenė bus kitokia. Po kelių mėnesių vyks šaukimas į kariuomenę, ir mes turėsime žmonių. Prireiks kelių mėnesių, kad šiuos žmones paverstume vienetais, daliniais, junginiais. Bent šešių mėnesių“, – sakė jis.
Eksperto teigimu, mobilizuoti kariai greičiausiai dalyvaus ne kovinėse operacijose, o dirbs užnugaryje, pavyzdžiui, eis sargybą ir atliks kitus panašius darbus.
Prireiks kelių mėnesių, kad šiuos žmones paverstume vienetais, daliniais, junginiais. Bent šešių mėnesių.
Tačiau tie prokremliški Rusijos ekspertai ir tinklaraštininkai, kurie jau daugelį savaičių ir net mėnesių ragino skelbti mobilizaciją, sako, kad kariuomenei šių pajėgų reikia ne užnugaryje, o fronte, ir ne po pusmečio, o dabar.
Ši mintis buvo išsakoma net tada, kai vienas ar kitas ekspertas pasisakė prieš mobilizaciją. Gegužės mėnesį interviu „Life News“ karinis ekspertas Konstantinas Sivkovas, aiškindamas, kodėl Rusijoje nebus mobilizacijos, sakė, kad ji reikalinga aktyviems koviniams veiksmams, o ne tarnybai užnugaryje.
„Mobilizacija reikalinga, kai tikimasi didelių personalo nuostolių. Kai taikinius ketinama šturmuoti gyvąja jėga ir planuojama patirti didelių aukų. Mes turime visiškai kitokią veiksmų strategiją. Mūsų strategija – vykdyti užduotis ugnimi. Taigi objektyviai nėra jokio poreikio mobilizacijai. Pagrindinės pajėgos – pagal sutartis dirbantys kariai, šauktiniai nedalyvauja“, – gegužę sakė K.Sivkovas.
Minusas: kariuomenės kovingumas
Mobilizacija yra privaloma priemonė. Mobilizuotieji nuo kontraktininkų skiriasi tuo, kad pastarieji tarnauja savanoriškai.
Kitaip tariant, skirtumas yra motyvacija. Karys kare atsiduria tokiomis aplinkybėmis, kai jam įsakoma eiti ir rizikuoti savo gyvybe. Vien paklusti įsakymams nepakanka.
Ryškus pavyzdys – mobilizuoti Donecko ir Luhansko sričių gyventojai, atsidūrę teritorijose, kurias kontroliuoja apsišaukėliškos DLR ir LLR.
Sprendžiant iš komentarų, įskaitant prorusiškų stebėtojų komentarus, ginkluotų formuočių šiuose regionuose kovos dvasia buvo gana aukšta pirmoje konflikto dalyje, kai jose tarnavo savanoriai.
Kai šių dalinių gretose atsidūrė prastai apmokyti civiliai, kurie buvo mobilizuoti prievarta, dalinių kovinis efektyvumas mažėjo. Sunku manyti, kad prievarta pašaukti ir į karą siunčiami žmonės būtų tokie pat motyvuoti kaip nuolatiniai kariai ar savanoriai.
Masinės mobilizacijos atveju, kaip rašė sovietų karo teoretikas Aleksandras Svečinas, aukštos kovinės dvasios galima tikėtis tik tuo atveju, jei karo tikslai ir uždaviniai yra aiškūs visiems gyventojams.
„Šiuolaikinis karas, kuriam reikia milijonų vyrų, kad būtų mobilizuotas ir papildytas ginkluotasis frontas, negali remtis vien kareivinėse dirbtinai sukurta sąmone; tik jei karo tikslai bus suprantami ir artimi plačioms gyventojų masėms, galime tikėtis, kad ginkluotosios pajėgos ilgai ir atkakliai kovos“, – teigė jis savo knygoje „Strategija“.
Kad karo tikslai būtų suprantami plačiajai visuomenei, jie turi būti bent jau aiškiai ir paprastai suformuluoti ir paliesti visus.
V.Putino suformuluotas tikslas, dėl kurio mobilizuoti rusai turėtų būti pasirengę paaukoti savo gyvybes, yra Ukrainos Donecko ir Luhansko regionų kontrolė ir apsauga nuo tam tikro (neįrodyto) Vakarų plano sunaikinti Rusijos valstybę.
Minusas: visuomenės reakcija
Birželio mėnesį Levados centras žurnalo „Spectrum“ užsakymu atliko apklausą apie rusų požiūrį į karą Ukrainoje. Apklausos duomenimis, 76 proc. respondentų tuo metu palaikė karą. Nuo to laiko padėtis fronte tapo daug sudėtingesnė, tačiau net ir santykinai geresniais Rusijos kariuomenei laikais ketvirtadalis rusų nepalaikė jos veiksmų Ukrainoje.
Iš pradžių Rusijos vyriausybė visuomenės požiūrį į karą bandė formuoti taip, tarsi tai būtų sirgalių požiūris į futbolo komandą – „specialiosios operacijos“ rėmėjai nedalyvavo konflikte, jis jiems buvo tik televizijos transliacija.
Kaip pažymi D.Gendelmanas, norint paskelbti mobilizaciją, dabar reikia sulaužyti šią atsietą konflikto suvokimo sampratą ir sukurti naują, kurioje karas jau bus susijęs su daugeliu rusų.
„Žinoma, jei reikės, viskas bus suvaidinta propagandos priemonėmis: pavyzdžiui, kai prie Rusijos prisijungs DLR ir kitos teritorijos, galima sakyti: „tai buvo „specialioji karinė operacija“ Ukrainoje, o dabar tai karas mūsų žemėje, už Rusijos suverenitetą, vientisumą ir patį egzistavimą, karas atėjo į mūsų namus, NATO stojo prieš mus, todėl mobilizacija – kelkitės, šalis didžiulė ir t. t., ir t. t.“, tačiau pats faktas, kad tai reikės padaryti, nors iš pradžių jie to nenorėjo, kelia didelę politinę ir socialinę įtampą“, – mano ekspertas.
Kol kas protesto nuotaikos Rusijoje nebuvo itin ryškios. Žiniasklaidos duomenimis, per šešis karo mėnesius buvo apie dvi dešimtys bandymų padegti kariuomenės verbavimo centrus, o antikariniai aktyvistai rengė pavienes akcijas, kurias Rusijos valdžia gana lengvai numalšino.
Tačiau, pasak ekspertų, tai daugiausia lėmė tai, kad „specialiojoje operacijoje“, o ne kare, dalyvavo daugiausia tie, kurie dalyvavo sąmoningai, pasirašę sutartį arba prisijungę prie privačių karinių kompanijų.
Minusas: tarptautinės bendruomenės reakcija
Mobilizacija, nors ir dalinė, smarkiai paaštrino konfliktą, kuris, nors iš esmės ir yra visapusiškas karas, vis dėlto buvo išlaikytas tam tikrose ribose.
Pavyzdžiui, Vakarų šalys, pirmiausia JAV, apribojo karinę ir techninę pagalbą Ukrainai, netiekdamos jai visų prašomų ginklų.
Tai iš dalies lėmė nuogąstavimai, kad Ukraina pradės smūgius prieš taikinius Rusijos teritorijoje. Buvo ir kitų apribojimų.
Dar anksti kalbėti apie užsienio atsaką į V.Putino ir S.Šoigu pareiškimus, tačiau mobilizacija, nors ir dalinė, ir ypač grasinimas panaudoti branduolinį ginklą, kuris taip pat buvo išsakytas Rusijos prezidento kalboje, pakels konfliktą į naują lygį.
