Netoli Vašingtono autobusų stoties esančiame bare stovėjo du vyrai. Ne draugai – oponentai. Amerikietis prieš rusą. Kalifornijos kongresmenas prieš Sankt Peterburgo mero patarėją.
Tai nutiko 1990 metais, iškart po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Danas Rohrabacheris šnekučiavosi su buvusiu priešininku – liesu, mažučiu rusu, kuris savo šviesius plaukus ir mėlynas akis slėpė po gobtuvu.
Tą pačią dieną šis rusas ir keli jo kolegos kartu su ponu D.Rohrabacheriu žaidė amerikietišką futbolą. Reikia pripažinti, kad aikštelėje rusai pateisino viltis.
Šaltasis karas baigėsi. Tikimybė, kad priešai taps ištikimais sąjungininkais, buvo didelė. Gal todėl rusai norėjo susitikti su ponu D.Rohrabacheriu? Juolab, kad šis amerikietis septynerius metus (1981-1988 metais) buvo JAV prezidento Ronaldo Reagano kalbų rašytojas ir vienas pagrindinių Reagano doktrinos, kuri niekais pavertė sovietų įtaką ir padėjo remti antisovietinius partizanus, kūrėjas.
Bet tai buvo seniai, dar per Šaltąjį karą. Dabar D.Rohrabacheris buvo paprastas vaikinas, kuris linksminosi bare ir gėrė alų su ruskiais.
D.Rohrabacheriui pavyko išvengti karinės tarnybos, todėl jis nebuvo išsiųstas į Vietnamą. Tačiau šis vyrukas turėjo kuo pasigirti – ne kartą viešai pasakojo, kad 1988 metais praleido kelias savaites su Afganistano modžachedais Džalalabade. Ir net padėjo taikyti raketas į sovietų pozicijas.
Prie jų prisijungė dar keli amerikiečiai: kitas Kalifornijos Respublikonų kongresmenas Edas Royce'as, kuris dabar sėdi Užsienio reikalų komitete, ir pašėlęs nuotykių ieškotojas, antikomunistas Jackas Wheeleris, kuris visą jaunystę praleido trindamasis su visokio plauko sukilėliais.
Įkaušę amerikiečiai ir rusas nusprendė, kad reikia persikelti į tikrą airišką pabą „Kelly Irish Times“, kuris stovi F gatvėje ir yra girdėjęs visas girtas Vašingtono istorijas.
Ten vaikinai gėrė pigų alų. Tiksliau, daug pigaus alaus. Gėrė tol, kol neišvengiamai kilo svarbusis egzistencinis klausimas: tai kas, po šimts, laimėjo Šaltąjį karą? Aišku, yra daug galimybių rasti atsakymą į šį klausimą. Tą vakarą buvo nuspręsta, kad geriausias būdas yra rankų laužimas.
Gėrė tol, kol neišvengiamai kilo svarbusis egzistencinis klausimas: tai kas, po šimts, laimėjo Šaltąjį karą? Aišku, yra daug galimybių rasti atsakymą į šį klausimą. Tą vakarą buvo nuspręsta, kad geriausias būdas yra rankų laužimas.
Kol nuo stalo buvo pašalinti bokalai, aplink improvizuotą ringą susirinko minia. Laukė karšta kova – amerikietis kongresmenas prieš rusą mero patarėją.
Kai D.Rohrabacheris palinko į priekį ir suėmė ruso ranką, labai greit suprato, kad mažytis, liesas biurokratas buvo stipresnis nei buvo galima tikėtis. Gal todėl viskas truko tik vieną akimirką – mero patarėjas staigiai pasuko petį ir ponas kongresmenas krito ant stalo.
Matyt, amerikietis nežinojo, kad smulkusis rusų biurokratas turėjo dziudo juodąjį diržą ir šešiolikos metų patirtį, laužant suimtų žmonių rankas KGB požemiuose.
Tai buvo pirmasis kartas, kai ponas D.Rohrabacheris krito prieš Vladimirą Putiną. Praėjo 20 metų, o jis vis dar gūžiasi prieš stipruolį Rusijos prezidentą. Tik dabar ne bare, o JAV Kongreso Užsienio reikalų komiteto grupėje, kuri turi identifikuoti Europoje ir Azijoje kylančias grėsmes.
Ponas D.Rohrabacheris tapo didžiausiu Rusijos interesų gynėju. Jis kritikavo NATO plėtrą sakydamas, kad tai yra siauras mąstymas, kuris nepadės sukurti geresnių ryšių su buvusiu priešu. Dar jis kritikavo ekonomines sankcijas, sakydamas, kad JAV turi dėti visas pastangas, kad būtų sukurtas nuoseklus dialogas. Aišku, ponas D.Rohrabacheris kalbėjo ir apie Ukrainą: „Nemanau, kad dėl visko reikia kaltinti Rusiją.“
Aišku, ponas D.Rohrabacheris kalbėjo ir apie Ukrainą: „Nemanau, kad dėl visko reikia kaltinti Rusiją.“
Gal tie pasisakymai yra tik nuosaiki pono D.Rohrabacherio pozicija, kuri padeda įtikti vis dar dvejojančiai Vašingtono publikai. Juk tam tikra prasme, kongresmeno žodžiai primena pamokslus iš Henry Kissingerio maldaknygės: Rusijos balsas turi būti išgirstas, turime rasti nuosaikią poziciją.
„Manau, kad jeigu ieškotume glaudesnio bendradarbiavimo su Rusija, tai galėtume išvengti tokių duobių mūsų santykiuose, į kurias dabar papuolėme“, – sakė ponas D.Rohrabacheris. Jis, aišku, linkteli, kad V.Putinas gal ir turi šiokių tokių trūkumų, bet juk JAV prisidėjo prie tokios Rusijos lyderio padėties.
Ir, žinote, pono D.Rohrabacherio pozicija ir pasisakymai rodo labai gerą dalyką.
Po Vakarų sankcijų įvedimo, Rusijos ekonomika sminga žemyn, todėl Kremliaus šeimininkui labiau nei bet kada reikia bent kelių ištikimų draugų Vašingtone. Ir šitas senasis rankų laužimo bičiulis, kuris Vašingtone yra laikomas nepastovia ir spalvinga asmenybe, yra geriausias jo draugas. Tai geriausia, ką turi V.Putinas.
Gali būti, kad D.Rohrabacheris yra vienintelis V.Putino draugas Vašingtone. Ir tai labai gerai parodo, kiek iš tikrųjų įtakingas yra Rusiją valdantis režimas.
Gali būti, kad D.Rohrabacheris yra vienintelis V.Putino draugas Vašingtone. Ir tai labai gerai parodo, kiek iš tikrųjų įtakingas yra Rusiją valdantis režimas.
Dar gruodį, kai prasidėjo Rusijos rublio žlugimas, užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas atvirai apkaltino Vašingtoną sakydamas, kad JAV bando nuversti V.Putiną ir pakeisti Rusijos politiką.
„Jei pažvelgtumėte į JAV Kongresą, tai 80 procentų narių niekada nebuvo išvykę už savo šalies ribų. Todėl aš nė kiek nesistebiu, kad Kongresas yra apimtas rusofobijos“, – sakė jis.
Labai gerai pastebėta – rusofobijos. Tai tas žodis, kuris atbaido lobistus nuo Rusijos užsakymų.
Net jei V.Putinas šių dienų Vašingtone turi daugiau draugų, tai visi jie – slidūs ryšių su visuomene specialistai, kuriems Rusija išleidžia labai dideles pinigų sumas.
Pavyzdžiui, bendrovė „Ketchum“ per devynerius metus iš Kremliaus uždirbo apie 60 mln. dolerių. Ir už ką? Šiandien JAV visuomenėje Rusijos įvaizdis yra gerokai blogesnis nei 2006 metais, kai buvo pasirašyta sutartis su „Ketchum“. Kai 2012 metais, per prezidento rinkimų kampaniją, Mittas Romney pasakė, kad Rusija yra svarbiausia JAV geopolitinė problema, amerikiečiai tik gūžčiojo pečiais. Šiandien CNN apklausos parodė, kad dabar taip galvoja 69 proc. amerikiečių.
Joks lobistas nenori imtis Rusijos užsakymų, nes tai yra nepaprastai sudėtingas uždavinys. Matote, lobistų kuriami mitai, kurie padėtų gerinti Rusijos įvaizdį, vis tiek turi nors šiek tiek remtis realybe. Tačiau realybė suteikia labai nedaug šansų sukurti gerą mitą apie valstybę, kuri ginklu bando susigrąžinti savo buvusias teritorijas, o korupcijos lygis siekia tikros Bananų Respublikos.
Kaip man sakė vienas rusams dirbęs lobistas, kuris bijojo būti viešai įvardintas – visas jo darbas buvo tik šlifuoti Kremliaus klaidų pasekmes, o ne kurti įvaizdį.
