Jo teigimu, prabėgus beveik šešeriems metams nuo karo Donbase pradžios Ukrainos visuomenės nuomonę iš esmės galima skelti į dvi stovyklas – tiesa, ne taikos ir karo, kaip norėtų Kremliaus propagandos.
Ne, dabar viena dalis ukrainiečių tiki, kad įmanoma susiderėti dėl taikos su Rusija ir susitarimu apsaugoti šalies suverenitetą, o kiti tuo netiki. V.Zelenskis – pirmųjų stovykloje.
Jis jau per prezidento rinkimų kampaniją kalbėjo ne tik – tradiciškai – apie kovą su korupcija, bet ir apie galimybę pasiekti taiką derybomis, o ne savo pirmtako Petro Porošenkos metodais.
„Deja, įvykiai sukūrė daug aplinkybių, į kurias atsižvelgiant žengti derybų keliu šiuo metu labai sunku. Nors Zelenskis išlaikė pirmąjį egzaminą per gruodžio 9-osios derybas Paryžiuje, situacija ir toliau labai pavojinga tiek Ukrainai, tiek pačiam prezidentui“, – rašo K.Bennettas.
Karas nutolęs nuo rusų
Buvusio diplomato teigimu, pagrindinė problema – kad Ukrainos konfliktas su Rusija yra asimetriškas. Daugelis asimetriškumų – tiesa, labai svarbu, kad ne visi – esą svarstykles lenkia Maskvos naudai.
Svarbu esą ne tik tai, kad Rusija yra didesnė, galingesnė ir turtingesnė valstybė nei Ukraina, kurioje, be to, gyvena ir mažiau žmonių, bet ir faktas, jog konfliktas Ukrainai, skirtingai nei Rusijai, yra egzistencinio pobūdžio.
Juk kovos vyksta Ukrainos teritorijoje: bombardavimai griauna ukrainiečių namus, infrastruktūrą ir pramonę. Apie ukrainiečių žūtį pranešama kone kasdien.
Rusija yra didesnė, galingesnė ir turtingesnė valstybė nei Ukraina, kurioje, be to, gyvena ir mažiau žmonių.
Tai reiškia, kad konfliktas paliečia beveik kiekvieną Ukrainos kasdienybės aspektą. Tuo tarpu rusams šis karas tolimas ir kasdienei buičiai beveik netrukdo – čia padeda ir Kremliaus kontroliuojamos televizijos.
Maždaug nuo 2015 metų Rusija yra atitraukusi didžiąją dalį savo karių, kurie tiesiogiai dalyvaudavo, o tai reiškia, kad šalies pajėgų nariai Donbase žūsta retai. Negana to, tokiais atvejais Kremliui nesunku priskirti žūtis incidentams pratybų metu.
Vakarų sankcijos ir Kremliaus surogatų Donbase išlaikymas, žinoma, kainuoja, tačiau našta nėra nepakeliama.
Pridurti reikia ir tai, kad Rusija, kuri yra labai svarbi visoje posovietinėje erdvėje ekonomine bei geografine prasme, gali sau leisti sėti maksimalų chaosą Ukrainoje.
„Nord Stream 2“ – naudingas įrankis
Visų svarbiausia, Vladimiras Putinas gali bet kuriuo metu nutraukti dujų tiekimą Ukrainai. Taip, Rusijai labai svarbus dujų ir naftos eksportas į Europą, o šiam Ukraina reikalinga kaip tranzitinė šalis – tai riboja Maskvos veiksmų laisvę.
Bet koks dujų tranzito per Ukrainą sutrikdymas reikštų nuostolius „Gazprom“, o platūs Rusijos kariniai veiksmai – žaibiškas ir katastrofiškas finansines pasekmes Maskvai.
Tačiau, jei dujotiekis „Nord Stream 2“, kuriuo dujos iš Rusijos į Vokietiją turėtų tekėti Baltijos jūra, bus užbaigtas, Kremliaus rankose atsidurs naujas ir labai svarbus įrankis, kurį Maskva gali norėti panaudoti ateityje – pavyzdžiui, sustingdydama Ukrainą vidury žiemos.
Neseniai JAV paskelbtos sankcijos „Nord Stream 2“ tiesiančioms kompanijoms, anot K.Bennetto, yra pernelyg vėlyvas žingsnis, kuris nesutrukdys užbaigti projekto.
K.Bennettas: jei ukrainiečiai džiaugiasi savo derybiniais įgūdžiais, jie turėtų prisiminti, kad Rusijoje, kai ši šalis užsimano nubausti neklusnius kaimynus, dujotiekiai dažnai sustreikuoja ar net pradeda sproginėti.
Tiesa, kadangi Maskvai reikia, kad rusiškos dujos toliau tekėtų į Europą, gruodžio 31 dieną buvo pasirašytas kompromisinis susitarimas dėl dujų tranzito per Ukrainą – dar penkerius metus.
„Bet jei ukrainiečiai džiaugiasi savo derybiniais įgūdžiais, jie turėtų prisiminti, kad Rusijoje, kai ši šalis užsimano nubausti neklusnius kaimynus, dujotiekiai dažnai sustreikuoja ar net pradeda sproginėti“, – rašo K.Bennettas.
Jis prisipažįsta, kad nenustebtų, jei užbaigus „Nord Stream 2“ ar „Turkish Stream“ per Ukrainą besidriekiantis dujotiekis staiga dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių virstų nebenaudojamu, o Maskva prabiltų apie „technines problemas“.
Tokios problemos, savaime suprantama, Rusijai leistų ignoruoti sutartyje įrašytus įsipareigojimus dėl dujų tranzito per Ukrainą.
Derasi iš galios pozicijų
Kremlius taip pat turi pranašumą, nes Kijevui turi daugiau ką pasiūlyti – arba, aišku, mažiau.
Situacija tokia, kad būtent nuo Rusijos, o ne nuo Ukrainos priklauso tai, ar šalys toliau keisis belaisviais, ar prorusiška Donbaso pusė laikysis paliaubų, ar bus nustota dalinti rusiškus pasus Donbaso gyventojams ir rusifikuoti tuos, kurie norėtų išlaikyti ukrainietišką tapatybę.
„Kitaip tariant, Putinas duoda, Putinas ir atima. Kremlius turi daugybę būdų kankinti Ukrainą, o Zelenskis negali Rusijos žingsniams užkirsti kelią iš anksto ar atsakyti į juos taip, kad Maskvai irgi skaudėtų“, – teigia buvęs JAV diplomatas.
Kadangi realybė tokia nepalanki, ukrainiečiai, palaikantys „suverenumo priešinantis“ idėją, yra atsidūrę akivaizdoje tikimybės, kad konfliktas, kurį lydės sudėtingi politiniai, ekonominiai ir kartais atviri kariniai manevrai, užsitęs labai ilgai.
„Turbūt būtų galima kalbėti apie XXI amžiaus Šimtamečio karo versiją. Nenuostabu, kad tiek daug ukrainiečių atrodo patraukli derybų idėja“, – pabrėžia K.Bennettas.
Kalbant jau apie derybas, Maskva derasi iš galios pozicijų ir gali sau leisti žaisti ilgai.
Tačiau K.Bennetui įdomu, kokia yra Rusijos ilgalaikė strategija konflikto Ukrainoje atžvilgiu.
„Nestebina pačios įvairiausios diskusijos apie Rusijos karinius tikslus Ukrainoje – abejoju, ar ir pats Putinas galėtų tiksliau įvardyti minimalius Maskvos reikalavimus ar situaciją, kurioje Rusija būtų pasiruošusi eiti į kompromisą“, – rašo diplomatas.
Istorinės interpretacijos
Nemažai analitikų kalba apie Ukrainos finliandizaciją – esą mainais į Rusijos pasitraukimą iš Donbaso neutrali Ukraina nebesiektų narystės Europos Sąjungoje ar NATO (šiame scenarijuje apie Krymo grąžinimą jau nė nebekalbama).
V.Putinas yra įsitikinęs, kad Ukraina yra istorinė Rusijos žemė, per klaidą tapusi atskira valstybe.
Tiesa, reikšminga tai, kad finliandizacija patraukliau skamba Vakarams, bet ne Rusijai. Mat daugelis rusų tokį variantą laikytų ne kompromisu ar lygiosiomis, o pralaimėjimu.
Anot K.Bennetto, V.Putiną elgtis taip, kaip jis elgiasi, verčia ne jo nerimas dėl NATO plėtros, o įsitikinimas, kad Ukraina yra istorinė Rusijos žemė, per klaidą tapusi atskira valstybe.
Rusijos prezidentas ir pats kiekviena proga tai kartoja – antai gruodžio viduryje jis per metinę spaudos konferenciją pareiškė, kad teritorijos į šiaurę nuo Juodosios jūros (pietinis Ukrainos trečdalis, – red.) yra rusų žemės, „kurios niekada nebuvo susijusios su Ukraina“.
Iš tiesų Maskva tą regioną kontroliuoti pradėjo tik 1783 metais, tad kalbos apie istorines rusų žemes tuščios. Negana to, gyventojų surašymai 1897 ir 1926 metais nustatė, kad ten gyveno etninių ukrainiečių dauguma.
„Putino teiginiai atspindi tai, ką daugiau nei prieš 20 metų išgirdau iš vieno Rusijos diplomato – kad tikroji Ukraina tėra trys Vakarų Ukrainos sritys, kartu žinomos istoriniu Galicijos pavadinimu“, – rašo K.Bennettas.
Jam nepanašu, kad žmogus, kalbantis apie Rusijos „protėvių žemes“, būtų linkęs svarstyti kokį nors kompromisą. Apie „Rusų pasaulį“ kalbantis V.Putinas esą siekia, kad Rusija taptų nepriklausomu galios centru daugiapoliame pasaulyje, o Ukraina jam yra svarbus prizas.
Todėl V.Zelenskis, norėdamas derėtis ir tai darydamas, rizikuoja – kaip, beje, kiekvienas politikas, kuris žada daug, o pažadų įvykdo mažiau.
Ženklai, kad Ukrainos prezidentas linkęs derėtis pagal V.Putino jam siūlomas sąlygas (jis nesipriešina vadinamajai Steinmeierio formulei), jau įaudrino dalį opozicijos, nemanančios, jog Maskvai apskritai priimtinas Ukrainos suverenitetas.
Bet jei V.Zelenskis sugriežtintų reikalavimus, nuo jo turbūt nusisuktų dalis karo ir kalbų apie karą išvargintų rinkėjų, kurie jau buvo patikėję, kad taika įmanoma. Neįkliūti į tokius dvigubus spąstus išties sunku.
Slopsta ir Vakarų ryžtas
Rusijai būtų naudinga ne tik suirutė pačioje Ukrainoje. Maskvai neabejotinai patinka faktas, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel pamažu traukiasi nuo geopolitinės scenos – negana to, palieka V.Putinui dovaną. Žinoma, dujotiekį „Nord Stream 2“, apeinantį Ukrainą.
„Berlynas kalba apie garantijas, tačiau ar kas nors tikrai tiki, kad Vokietija uždarytų šį dujotiekį, jei Rusija imtų nesilaikyti sutarčių dėl dujų tranzito per Ukrainą?“ – klausia K.Bennettas.
Jis mini ir Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną. Šis kadaise apie Rusiją kalbėjo ryžtingai, kietai, bet dabar jau yra vadinamas „NATO pesimistu“ ir svarsto, esą Europai reikia draugauti su Maskva.
Tiesa, bent jau JAV atveju faktas, kad Ukrainos pavadinimas mirgėte mirga Donaldo Trumpo apkaltos teismo dramoje, Kijevui kol kas labai nepakenkė.
K.Bennettas: jei Maskva nuoširdžiai mano, kad Ukrainos teritorijos buvo pavogtos iš Rusijos, ir jei Kremlius mato chaotišką Ukrainą bei mažėjantį Vakarų dėmesį jai, kodėl Putinas turėtų apskritai dėl ko nors nusileisti derybose dėl konflikto Donbase?
Joe Bideno pergalė JAV prezidento rinkimuose turbūt sušvelnintų įtampą transatlantiniuose santykiuose, bet jei nugalėtų progresyvus socialistas, Amerika gynybai skirtų kur kas mažiau lėšų nei dabar.
„O tada JAV taptų panašios į Europą – būtų entuziastingai kalbama apie principingą daugiašališkumą, bet praktikoje kariniai pajėgumai neegzistuotų.
Kitaip tariant, transatlantinė vienybė būtų atgaivinta, bet tai daug kainuotų“, – svarsto K.Bennettas.
Jis klausia: „Jei Maskva nuoširdžiai mano, kad Ukrainos teritorijos buvo pavogtos iš Rusijos, ir jei Kremlius mato chaotišką Ukrainą bei mažėjantį Vakarų dėmesį jai, kodėl Putinas turėtų apskritai dėl ko nors nusileisti derybose dėl konflikto Donbase?“
Ir vis dėlto ant tokio neįtikimo scenarijaus pastatytos visos viltys susitarti ir užbaigti konfliktą Rytų Ukrainoje.
Rusijos tikslai sunkiai pasiekiami
K.Bennettas, tiesa, nemano, kad Ukraina pasmerkta nesėkmei. Mat, anot jo, vien išlikimas Kijevui reikštų pergalę. Savo ruožtu Rusijos pergalei reikalingi kur kas labiau sudėtingi rezultatai.
Esą Kremliaus tikslas – ne sulyginti Ukrainą su žeme, o kaip tik išsaugoti šalį daugiau mažiau sveiką, kad ją būtų galima sklandžiai inkorporuoti į „Rusų pasaulį“.
Taip, kariniai veiksmai neabejotinai būtų panaudoti, tačiau Maskva juos planuodama tiesiog privalo kažkokiu būdu palenkti Ukrainą į savo pusę jos nesunaikindama.
Trokštamas scenarijus – Krymas, o ne Donbasas. Todėl karinės galios naudojimas turėtų būti ribotas, o pagrindinė užduotis būtų įtikinti kritinę ukrainiečių masę, kad jų kalba ir tapatybė neegzistuoja bei kad „jų namai – Rusija“.
Žinoma, toks scenarijus, ramina K.Bennettas yra nerealus – nepadės net didžiausias spaudimas. Esą nors Rusija gali išties labai apsunkinti gyvenimą savo oponentei, maksimalių rezultatų Kremliui pasiekti beveik neįmanoma.
„Ironiška, bet konflikto asimetriškumas veikia abiem kryptimis“, – konstatuoja analitikas.
-
Steinmeierio formulė: ar Rusija apsuks aplink pirštą nepatyrusį Volodymyrą Zelenskį?
-
V.Zelenskis nežada imtis karinių veiksmų Rytų Ukrainoje
-
Buvęs Ukrainos prezidentas P.Porošenka įspėja V.Zelenskį nepasitikėti V.Putinu
-
Kremlius: V.Putinas ir V.Zelenskis vis dar nesutaria dėl virtinės klausimų
-
Kokias iniciatyvas užsienyje Rusija planuoja 2020 metais?
