Rusijos veiksmai, kai sekmadienį buvo apšaudyti ir užimti trys į Kerčės sąsiaurį įplaukę Ukrainos karinio jūrų laivyno laivai, – pirmasis atvejis nuo pat 2014-ųjų, kai Maskva atvirai pripažino apšaudžiusi ukrainiečių karinius objektus.
Tiesa, Krymo aneksiją Vladimiras Putinas pripažino, bet ne jai vykstant, o gerokai po fakto. Kad rusų kariai dalyvauja rusenančiame konflikte Rytų Ukrainoje, Kremlius iki šiol neigia.
Tad ar svarbu, kad sekmadienio apšaudymas pripažįstamas? Nors Rusija tradiciškai kartoja melus apie šalies teritorinių vandenų gynybą ir provokacijas, eskalacija – atrodo, kad į ukrainiečių laivus šaudyta net iš orlaivių – rimta. O Vakarų reakcija?
Apie sankcijas kalba nedaugelis
Lietuvoje ir ne tik mėgstama šaipytis iš pranešimų apie „gilų susirūpinimą“, tačiau tokia retorika visiškai įprasta diplomatijoje – svarbiau tai, kas tokius žodžius lydi.
2014-aisiais, kai Rusija aneksavo Krymą ir kiek vėliau įplieskė karą Donbase, Europos Sąjungos ir JAV susirūpinimą palydėjo Maskvos veiksmų pasmerkimas ir ekonominės sankcijos, kurios vėliau vis buvo plečiamos.
Tuometis JAV prezidentas Barackas Obama nelaukė „referendumo“ Kryme ir įspėjo Rusiją nesikišti į Ukrainos vidaus reikalus, o jau po aneksijos inicijavo Rusijos pašalinimą iš Didžiojo aštuoneto valstybių grupės ir ėmė skelbti sankcijas. Prisijungė ir Europos Sąjunga.
Nors Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pirmadienį pašaipiai pareiškė, kad „sankcijos jau seniai mūsų nebejaudina“, suvaržymai veikia.
„Bloomberg Economics“ studija neseniai parodė, kad Rusijos ekonomika dėl sankcijų per ketverius metus neteko maždaug 10 proc. prieaugio, o įtakingas ekonomistas Aleksejus Kudrinas niūriai kalba apie užsitęsusią stagnaciją, pastarąjį kartą matytą tik pokariu.
Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius paragino ES įvesti papildomas sankcijas Rusijai – Juodosios jūros laivyno vadovybei ir operaciją Kerčės sąsiauryje vykdžiusiems kariams.
Vis dėlto iš ES valstybių tik Lietuva, Lenkija, taip pat Estija, Austrija, Vokietija po įvykių sekmadienį prabilo apie galimą sankcijų Rusijai išplėtimą – kitos narės, visų pirma didžiosios šalys, regis, nusiteikusios apsiriboti retorine parama Ukrainai.
Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius paragino ES įvesti papildomas sankcijas Rusijai – Juodosios jūros laivyno vadovybei ir operaciją Kerčės sąsiauryje vykdžiusiems kariams. Prezidentė Dalia Grybauskaitė vėl prabilo apie Rusijos vykdomą karą.
Bet JAV ir Jungtinė Karalystė sekmadienį neskubėjo skelbti pranešimų, smerkiančių Rusijos veiksmus – svarstoma, kad galbūt buvo svarstomos ryžtingesnės priemonės, bet galiausiai apsistota ties tokiu retoriniu kepštelėjimu.
Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas reagavo taip, kaip tikriausiai ir buvo galima tikėtis – aptakiai bei nepaminėdamas Rusijos: „Mums nepatinka tai, kas vyksta, bet kokiu atveju. Mums nepatinka tai, kas vyksta. Žinau, kad Europa tai sprendžia. Mes visi kartu tai sprendžiame.“
Negana to, 15min šaltinių teigimu, Vokietija, šiaip nuosekliai skelbianti paramą Ukrainai, šį kartą apskritai nusiteikusi labai atsargiai ir „torpeduoja reikalą“.
Tiesa, apie galimas naujas sankcijas antradienį po susitikimo su būtent Vokietijos užsienio reikalų ministru Heiko Maasu užsiminė ir jo kolegė Austrijoje Karin Kneissl.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė 15min teigė, kad Vakarai elgiasi realistiškai ir galbūt net įvertino galimybę, jog Ukrainos prezidentas Petro Porošenka iš tiesų karinį įvykį siekia išnaudoti politiniais tikslais.
Tuo tarpu Vilniaus politikos analizės instituto politikos vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius Vakaruose įžvelgia „politinės valios stygių“ – esą į Rusijos veiksmus būtina reaguoti drąsiau. Ir ne tik sankcijomis.
M.Laurinavičius: Maskva tokios reakcijos ir laukė
M.Laurinavičius mano, kad Vakarų reakcija yra „absoliučiai tokia, kokios Rusija ir tikėjosi“.
„Rusai tikrai nėra kvaili ir nemanė, kad nebus jokios reakcijos. Bet jie jau yra išsibandę. Taigi, yra pakankamai griežti Amerikos ir Britanijos pranešimai, tačiau kas toliau?“ – klausė Rusijos ekspertas.
Idėjų kalvės „The Atlantic Council“ ekspertas Andersas Aslundas turi variantą, kurį, beje, daug kas aršiai kritikuoja: „NATO ir Jungtinės Valstijos turėtų nusiųsti karo laivus į Juodąją jūrą, palikti juos Azovo jūros kaimynystėje ir garantuoti, kad ji būtų atvira tarptautinei laivybai.“
„Jei ukrainiečiai jiems leistų, tie laivai galėtų su draugišku vizitu atvykti į Azovo jūrą. Taip, tai taptų ginkluoto susidūrimo su Rusija galimybe, bet šiaip reikia kalbėti apie politinės valios klausimą“, – mano M.Laurinavičius.
Tokie veiksmai būtų teisėti tik tokiu atveju, jei NATO ar JAV karo laivų vizitai būtų draugiški ir ilgai neužtruktų. Pagal 2003 metų sutartį tarp Rusijos ir Ukrainos Azovo jūra yra „vidiniai vandenys“, kuriuose manevravimo laisvė suteikiama tik rusų ir ukrainiečių karo laivams.
Galiausiai Azovo jūra galingiems amerikiečių laivams tiesiog per sekli. Antai JAV karinio jūrų laivyno „Arleigh Burke“ klasės eskadriniai minininkai plaukia ne mažesniame nei 9,3 metro gylyje, o Azove vidutinis gylis siekia vos 7 metrus.
Vienu geriausių Rusijos ekspertų laikomas Markas Galeotti mano, kad raginimai į Azovo jūrą nusiųsti Vakarų karo laivus yra „pavojingi, nepraktiški ir neteisėti“.
Aišku, yra ir kitokių priemonių, kurių būtų galima imtis. JAV dienraštis „The Washington Post“ redakcijos skiltyje rašo, kad bent jau Vašingtonas galėtų pagrasinti sankcijoms Rusijos uostams regione, o Ukrainai perleisti antilaivinių raketų.
Negana to, JAV prezidentas D.Trumpas po sekmadienio įvykių Kerčės sąsiauryje galėtų visai kitaip pažvelgti į galimą pokalbį su V.Putinu per Didžiojo dvidešimtuko šalių lyderių susitikimą Buenos Airėse. Jis vyks lapkričio 30 – gruodžio 1 dienomis.
Kremliaus teigimu, abiejų prezidentų susitikimas toliau planuojamas, bet D.Trumpas galėtų viešai atsisakyti susitikti su V.Putinu arba net susitikęs atvirai pasakyti Rusijos lyderiui, kad Maskvos agresija nepriimtina ir sulauks pasekmių.
Nusikaltėlio psichologija
„Bet su Vakarais problema yra paprasta: priemonių reaguoti turime įvairiausių – nuo Rusijos izoliavimo iki ekonominių suvaržymų. Aišku, diplomatijoje viskas nevyksta greitai – kitą dieną paskelbti sankcijas neįmanoma.
Tačiau kas trukdo pasakyti, kad dėl naujos agresijos svarstome naują sankcijų Rusijai paketą? Tai jau būtų rimtesnis veiksmas.
Vakarai naudoja vienintelę priemonę – sankcijas. Jų nepakanka. Bet priemonių yra daugiau – galima užblokuoti Bosforo sąsiaurį, galima tiekti ginklus Ukrainai.
Reikia kalbėti apie nusikaltėlio psichologiją. Norint sustabdyti nusikaltėlį, jį reikia nubausti arba bent pagrasinti jam realia bausme.
M.Laurinavičius: „Kas trukdo pasakyti, kad dėl naujos agresijos svarstome naują sankcijų Rusijai paketą? Tai jau būtų rimtesnis veiksmas.“
Kas iš to, jei mes pasakysime, kad mums nepriimtina Rusijos agresija? Jiems (Rusijai, – red.) į tai nusispjauti“, – 15min teigė M.Laurinavičius.
Analitikas abejoja, ar, pavyzdžiui, NATO narės kartu galėtų susitarti dėl, pavyzdžiui, draugiško laivo vizito į Mariupolį: „Amerikiečiai, žinoma, galėtų – jie ir į Lietuvą 2014 metais atsiuntė karių dvišaliu pagrindu.
Bet NATO? Neįsivaizduoju, kad Aljansas dabartinėje situacijoje galėtų pasiųsti savo misiją į Mariupolį. Atsirastų ne tik vokiečiai, bet ir graikai, turkai, kurie imtų purtyti galvas dėl eskalacijos.“
Nenori kištis į nuožmią kovą dėl valdžios?
Vis dėlto D.Jakniūnaitė atkreipia dėmesį, kad Vakarų pasaulio reagavimas į įvykius prie Krymo buvo „pakankamai greitas ir ryžtingas“ – visų pirma iš ES ir NATO atstovų. Jos manymu, tai rodo, kad įvertinti grėsmes ir pareikšti paramą Ukrainai išmokta.
„Aišku, aš tikrai nesutinku, kad per 24 valandas galima priimti aiškius sprendimus dėl sankcijų nesupratus, kas toliau vyks.
Taip būti negali. Ir pulti Vakarus dėl to, kad jie nieko nedaro, yra nesąžininga. Procesai taip nevyksta“, – sakė ekspertė.
Anot D.Jakniūnaitės, sekmadienio incidentas, kai Rusija ne tik perėmė, bet ir apšaudė Ukrainos karo laivus, „nėra tokio masto, dėl kurio Vakarams reiktų imtis dar radikalesnių priemonių nei dabar“.
„Dabar laukti radikalesnių veiksmų, tarkime, sankcijų, nereikėtų. Pavyzdžiui, Vokietijos nenoras dar labiau pasunkinti situacijos yra akivaizdus.
O Lietuva ir Lenkija gali sau leisti būti kategoriškos, nes šios šalys nėra tos, kurios priima sprendimus ES“, – pastebėjo analitikė.
Gali būti, kad Vakarų pareigūnai reaguodami įvertino, jog susidūrimo prie Kerčės poveikis bus ribotas, ir su kategoriškais komentarais nepersistengė.
Be to, svarbu, kad daugelis svarbiausių šalių vadovų prieš skelbdami pranešimus telefonu bendravo su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka.
D.Jakniūnaitė: „Lietuva ir Lenkija gali sau leisti būti kategoriškos, nes šios šalys nėra tos, kurios priima sprendimus Europos Sąjungoje.“
Jie tikrai jau žinojo apie Kijeve dar sekmadienį suskambusius pasiūlymus įvesti karo padėtį Ukrainoje. Kitą dieną taip ir atsitiko – P.Porošenkos planą palaimino Aukščiausioji Rada, ir dabar nuo trečiadienio karo padėtis galios mažiausiai mėnesį.
P.Porošenka kitų metų kovą sieks būti perrinktas prezidentu, bet yra siaubingai nepopuliarus. Todėl Kijeve pasigirdo kritikos – esą prezidentas siekia nukelti rinkimus ir kažką iš to išlošti.
Tokius svarstymus neabejotinai girdi ir vakariečiai. Ar negalėjo būti nuspręsta, kad į politinius žaidimus stačia galva šokama nebus? Gal iš ukrainiečių nebuvo išgirsta kažkas tokio, kas tilptų į veiksmų, vertų sankcijų, apibrėžimą?
„Sutikčiau su tokia interpretacija. Porošenka pirmadienį visuomenei rodė popierius ir teigė, kad turi iš žvalgybos informacijos apie planuojamą didelį puolimą. Bet jei tie duomenys būtų rimti, Vakarų reakcija tikrai būtų kitokia.
Porošenka turėjo reaguoti į sekmadienio agresiją, ir reaguoti griežtai. Bet labai akivaizdus situacijos įtraukimas į politiką Vakarams turėjo palikti nemalonų skonį.
Reaguoti reikia, ir reakcija, manau, buvo tvarkinga ir greita. Tačiau ukrainiečiai įžengia į rinkiminį sezoną ir pešis kaip reikalas. Manau, kad kitos šalys nenorės kištis į artėjančią išties didžiulę kovą dėl valdžios“, – 15min tvirtino D.Jakniūnaitė.
Siūlo siųsti ne ginklus, o investicijas
M.Galeotti tviteryje „tragiška ironija“ pavadino tai, kad tiek V.Putinas, tiek P.Porošenka „siekia apsigaubti vėliavomis ir kamufliažu“. Jis pridūrė: „Porošenka turėtų nustoti augintis politinį kapitalą. Kijevo reputacija ir taip pakankamai sutepta.“
Tiesa, analitikas pripažįsta, kad negalima leisti Maskvai pajusti nebaudžiamumą – esą įprasti pareiškimai apie susirūpinimą iš esmės yra beprasmiai, todėl reikėtų imtis praktinio atsako.
M.Galeotti pasiūlymas – padengti 20-40 mln. JAV dolerių siekiančius nuostolius, kuriuos Ukrainos ekonomikai svarbus Mariupolio uostamiestis patiria dėl de facto vykstančios Azovo jūros ekonominės blokados. Kitaip tariant, investuoti į Pietryčių Ukrainos ekonomiką.
„Tai būtų pigiau nei bet koks pajėgų dislokavimas. Tai taip pat parodytų tikrą įsipareigojimą remti Ukrainą ir kirstų per Rusijos politinius bei ekonominius tikslus“, – rašo ekspertas.
Kas dėl ukrainiečių ir rusų naudojimosi Azovo jūros vandenimis, M.Galeotti vėl pažymi – pagal 2003 metų susitarimą trečiųjų šalių kariniams laivams draudžiama į ją įplaukti: „Rusijai reikia parodyti, kad jei Maskva nori suplėšyti susitarimą ar jo nesilaiko, ji gali tikėtis NATO laivų vizitų į Mariupolį.“
