S.Šoigu vizitas
Spalio pabaigoje laikraštis „The Washington Post“ paskelbė kelias palydovines nuotraukas, kuriose užfiksuota Rusijos uždaro karinio miestelio Sergijev Posadas-6, esančio Maskvos srities šiaurės rytuose, už kelių kilometrų nuo Sergijev Posado, teritorija. Ji dar žinoma kaip Vakcinos gyvenvietė – iki šiol apie šią vietą buvo rašoma tik komunalinių problemų ir buitinės betvarkės kontekste.
Sergijev Posadas-6 yra pagrindinis Rusijos Federacijos gynybos ministerijos svarbiausio karinio biologinio instituto miestelis. Dabar ši įstaiga, kuri nuo 1954 metų užsiėmė biologinių ginklų kūrimu, vadinasi Rusijos Federacijos gynybos ministerijos 48-uoju centriniu mokslinių tyrimų institutu (CMTI). Iš viso 48-asis CMTI dabar turi tris filialus: Sergijev Posade-6, Kirove ir Jekaterinburge. Istoriškai institutas Sergijev Posade užsiėmė virusais, o Kirove – bakterijomis.
-
Cheminiai ir biologiniai ginklai: kraupus, jau ne vieną šimtmetį naudojamas virusas
-
Juodligės genomas padėjo išsiaiškinti, kaip vyko biologinio ginklo incidentas slaptoje sovietų gamykloje
-
Rusijos propaganda invaziją bando pateisinti išgalvotu biologiniu ginklu
-
Rusija tikina nenaudosianti biologinių ginklų
-
Atrado Antrojo pasaulinio karo bunkerį, kuriame eksperimentams su kaliniais naudoti biologiniai ginklai
-
Rusai kaltina amerikiečius „daugybę kartų naudojus biologinį ginklą“: kiek tame tiesos?
Amerikiečių leidinio paskelbtose nuotraukose matyti, kad nuo 2022 m. pavasario Sergijev Posade-6 buvo pradėtos didelio masto statybos: per dvejus metus uždaroje teritorijoje iškilo šeši nauji korpusai, taip pat techninis pastatas, kuriame, kaip spėja žurnalistai, įrengta elektros pastotė. „The Washington Post“ straipsnyje cituojami ekspertai padarė prielaidą, kad bent keturiuose iš naujųjų pastatų įrengtos biologijos laboratorijos, atitinkančios aukščiausią biologinio saugumo lygį, būtiną darbui su pavojingais patogenais, tokiais kaip raupų virusas ar Ebolos virusas.
Apie naujo objekto statybą Sergijev Posade-6 Rusijos gynybos ministerija pranešė oficialiai. Kaip išsiaiškino „Laisvės radijas“, 2024 m. sausio pabaigoje 48-ojo CMTI statybų aikštelėje lankėsi S.Šoigu, tuo metu dar ėjęs Rusijos gynybos ministro pareigas. Ministrui asmeniškai ekskursiją po „mokslinių tyrimų klasterio“ pastatus surengė Rusijos radiacinės, cheminės ir biologinės gynybos pajėgų vadas Igoris Kirilovas, gruodžio 17-ąją susprogdintas Maskvoje.
Kartu su ministru pastatą apžiūrėjo ir S.Šoigu pavaduotojas Timūras Ivanovas, kuris ministerijoje buvo atsakingas už statybas – praėjus vos trims mėnesiams jis buvo suimtas už stambaus masto kyšio paėmimą.
Dar vienas ministrą lydėjęs asmuo buvo verslininkas Antonas Abdurachmanovas, krikštasūnis ir S.Šoigu geriausio draugo sūnus. A.Abdurachmanovas yra statybos bendrovės „Bamstrojput“, didžiausios Gynybos ministerijos rangovės, vadovas. Naują kompleksą 48-ojo CMTI teritorijoje taip pat statė gynybos ministro krikštasūnio įmonė.
Nuotraukoje taip pat galima matyti federalinės valstybinės įmonės „Rusijos Federacijos gynybos ministerijos kapitalinės statybos užsakovo valdybos“ atstovą Aleksejų Poskotinovą.
Trumpame vaizdo įraše, kurį nufilmavo pati Gynybos ministerija per 2024 m. sausį įvykusį S.Šoigu vizitą į Sergijev Posadą-6, matyti bendras kai kurių naujųjų instituto pastatų vaizdas, keli kadrai taip pat nufilmuoti vieno iš pastatų viduje. „Laisvės radijui“ taip pat pavyko rasti naujojo klasterio nuotraukų ir vizualizacijų bendrovės „Okna-Star“, vienos iš „Bamstrojput“ subrangovių, kuri dalyvavo stiklinant ir kuriant fasadus, interneto svetainėje. „Okna-Star“ interneto svetainėje objektas įvardijamas kaip „verslo centras“.
Karštoji zona
Šiuolaikinės biologijos laboratorijos, kuriose užtikrinamas aukštas saugos lygis (3 ir 4 biologinės saugos lygis pagal tarptautinę klasifikaciją), pastatytos pastaraisiais dešimtmečiais, yra konstrukciškai sudėtingos.
„Didžiausia biologinė sauga – faktiškai tai „dėžutė dėžutėje“. Paprastai pastate laboratoriją iš viršaus ir iš apačios supa techniniai aukštai. Laboratorija yra hermetiškai uždara švari patalpa, virš jos yra techninis aukštas su oro tiekimo ir šalinimo sistema bei filtravimo stotimi, o ventiliacija paprastai būna centralizuota. Aukšte po laboratorija, be kita ko, yra rezervuarai nuotekoms valyti“, – „Laisvės radijui“ paaiškino Europos aukščiausių apsaugos klasių biolaboratorijų ekspertas, prašęs neminėti jo pavardės.
Pagrindinę hermetišką laboratorijos patalpą („karštąją zoną“) dažnai supa koridorių galerijos („šaltoji zona“), kurios gali turėti išorinius langus. Techniniuose aukštuose langų paprastai nebūna.
S.Šoigu apsilankymo Vakcinos gyvenvietėje vaizdo įraše taip pat buvo matyti tambūras-šliuzas – jie užtikrina fizinį barjerą tarp izoliuotų ir išorinių zonų.
Rusijos virusologas Sergejus Netesovas interviu laikraščiui „Izvestija“ teigė, kad bendrieji aukšto saugos lygio biolaboratorijų kūrimo principai Rusijoje ir kitose šalyse yra vienodi: „Konstrukcija tapo klasikine, pagrindiniai jos principai taikomi ir pas mus. Pavojingiausių patogenų laboratorija yra pastatas pastate.Vidinis pastatas turi savo langus, tačiau jie paprastai būna šarvuoti ir su dvigubais arba trigubais stiklais. Šis vidinis pastatas ir yra nešvarioji zona, kurioje dirbama su patogenais. Švarioji zona yra išorėje.Taip dabar stato visi pasaulyje“, – sakė mokslininkas, apsilankęs keliose 4-osios saugos klasės laboratorijose JAV, Europoje ir Rusijoje.
Tačiau bent jau Rusijoje ne visada buvo laikomasi vieningo standarto. Rusų mokslininkas, 1990-aisiais lankęsis Novosibirske esančiame tyrimų centre „Vektor“ (sovietmečiu šis centras buvo biologinių ginklų kūrimo programos dalis), pasakoja, kad 4 klasės laboratorija ten buvo įrengta vieno iš pastatų įgilintame rūsyje, minus antrame aukšte. „Laisvės radijo“ pašnekovas pabrėžė, kad ši laboratorija buvo kuriama dar aštuntajame dešimtmetyje.
Sprendžiant tik iš išvaizdos ir palydovinių nuotraukų, naujieji pastatai Sergijev Posade-6 ir atrodo, ir neatrodo kaip modernios aukšto saugos lygio laboratorijos. Ekspertai, su kuriais kalbėjosi „The Washington Post“, nurodė keletą argumentų, pagrindžiančių versiją, kad bent keturi iš naujųjų pastatų yra laboratorijos. Jie atkreipė dėmesį į daugybę ventiliacijos angų ant pastatų stogų, komunikacijų tunelį, jungiantį tariamas laboratorijas su „elektros pastote“, ir vieno iš statinių padalijimą į daugybę mažų patalpų, kurios matomos nuotraukoje, darytoje viename iš statybos etapų.
Inžinierius iš Europos, su kuriuo kalbėjosi „Laisvės radijas“, nurodo, kad Vakarų šalyse ir Kinijoje 3–4 klasės laboratorijose ventiliacijos angų kaip tik yra nedaug. „48-ojo instituto palydovinėse nuotraukose matyti apie 20 ventiliacijos angų ant kiekvieno iš pastatų stogų skirtingose vietose, tai nepanašu į centralizuotą ventiliaciją. Tai gali būti oro ištraukimas iš atskirų pastato patalpų, o aukšto lygio biologinės saugos laboratorija paprastai yra viena patalpa su integruota struktūra. 4-ojo lygio laboratorijose oro valymas turi būti dvigubas, todėl visa vėdinimo sistema yra integruota, o oras praleidžiamas per vieną dvigubą filtrų sistemą“, – aiškina inžinierius. Suskirstymas į daugybę sekcijų jam atrodo netipiškas.
Galbūt tik kai kurie iš neseniai pastatytų pastatų yra aukšto saugos lygio laboratorijų pastatai. Sprendžiant iš „Okna-Star“ paskelbtų užbaigto komplekso vizualizacijų, labiausiai į 3–4 klasės laboratoriją panašus yra piečiausias pastatas, stovintis atokiau nuo likusio komplekso, su langais tik viename aukšte, o aukštesnius ir žemesnius jo aukštus dengia aklini fasadai. Šis pastatas yra arčiausiai to, kas „The Washington Post“ straipsnyje buvo apibūdinta kaip elektros pastotė. („Laisvės radijo“ apklaustas ekspertas mano, kad tai katilinė).
Viename iš Gynybos ministerijos vaizdo įrašo, nufilmuoto naujojo pastato viduje per S.Šoigu vizitą Sergijev Posade-6, kadrų matyti metalinė cisterna ir laiptų kraštas. Tokia įrangos konfigūracija primena nuotekų valymo įrenginį, kuris paprastai būna 3–4 klasės laboratorijose po laboratoriniu aukštu, pavyzdžiui, JAV Nacionaliniame alergijos ir infekcinių ligų institute.
„Laisvės radijo“ kalbintas ekspertas iš Europos patvirtino, kad vaizdo įraše matomas rezervuaras iš tiesų gali būti tokio valymo įrenginio dalis. Jis pažymėjo, kad rezervuaro tūris palyginti nedidelis, tačiau sprendžiant iš laiptų išdėstymo, didesni to paties įrenginio rezervuarai į kadrą paprasčiausiai galėjo nepatekti. Kuriame iš 48-ojo CMTI pastatų filmuojant buvo S.Šoigu, nežinoma.
48-ojo CMTI pirkimai, kuriuos išanalizavo „Laisvės radijas“, taip pat rodo, kad pastatų kompleksas, pastatytas Sergijev Posado-6 teritorijoje, nėra vien tik administracinis. Nuo 2016 m. iki 2020 m. instituto išlaidos laboratorinei įrangai buvo stabiliai mažos, tačiau 2021 m. spalį–gruodį, likus keliems mėnesiams iki naujų statybų Sergijev Posade-6 pradžios, jos smarkiai išaugo. Vien per tris paskutinius 2021 m. mėnesius įrangai išleista daugiau nei per ankstesnius penkerius metus kartu sudėjus. Karinių pirkimų duomenys per laikotarpį nuo 2022 m. pradžios yra įslaptinti.
Nuo „šaraškės“ iki „Biopreparat“
Sovietų biologinių ginklų programa buvo pradėta 1928 m. (kai kurie darbai, susiję su gyvulių ligų sukėlėjais, buvo vykdomi nuo 1918 m.). XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Pokrovsko vienuolyne Suzdalėje buvo atidaryta biologijos laboratorija, vadinamoji „šaraškė“, kurioje dirbo suimti mokslininkai.
Laboratorijoje buvo ir kuriamos vakcinos, ir atliekami eksperimentai, užkrečiant viduje įrengto kalėjimo kalinius pavojingais patogenais. Po Antrojo pasaulinio karo SSRS gavo vertingos informacijos apie Japonijos biologinių ginklų programą, be to, atviroje spaudoje buvo paskelbti kai kurie duomenys apie amerikiečių programą. Buvo išplėtota karo biologijos infrastruktūra, kuri veikia iki šiol: 1942 m. Sovietų Sąjungoje veikusios karinės bioprogramos buvo perkeltos toliau nuo fronto linijos į Kirovą, 1949 m. Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas) atidarytas mokslinis centras, o galiausiai 1954 m. – institutas Zagorske (dabar Sergijev Posadas). Šiuo metu šie trys centrai ir sudaro 48-ąjį Rusijos Federacijos gynybos ministerijos CMTI.
XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmetyje SSRS tyrinėjo galimybę klasikinės selekcijos būdu sukurti „pagerintus“ (labiau užkrečiamus, atsparesnius vakcinoms ir vaistams, mirtingesnius) ligų sukėlėjus. Buvo dirbama su bakterijomis (maras, juodligė, tuliaremija, Venesuelos encefalitas Sverdlovske-19 ir Kirove) ir virusais (raupai Zagorske-6). Panašus darbas tuo metu vyko ir kitose šalyse, įskaitant JAV, Jungtinę Karalystę ir Prancūziją. Septintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo derybos dėl biologinių ginklų uždraudimo, o 1972 m. buvo pasirašyta atitinkama konvencija (SSRS ją ratifikavo 1975 m.). Pasirašydama konvenciją Sovietų Sąjunga atsisakė pripažinti, kad iš esmės ji kūrė biologinius ginklus.
Tuo pat metu sovietų vadovybė ir kai kurie mokslininkai įtikino Leonidą Brežnevą ne tik nenutraukti šių darbų, bet ir juos gerokai išplėsti, laikantis griežto slaptumo. Buvo įkurtas mokslinis gamybinis susivienijimas „Biopreparat“, formaliai civilinis, bet gaunantis finansavimą iš SSRS gynybos ministerijos. Jai priklausė kelios dešimtys institutų, kurių daugelis buvo specialiai sukurti darbui su programa. Kai kurios „Biopreparat“ organizacijos užsiėmė moksline veikla, kitos atliko mobilizacinių įmonių vaidmenį, t. y. turėjo greitai pagaminti didelius kiekius patogenų, kad prireikus juos būtų galima panaudoti kaip masinio naikinimo ginklą.
Ši didžiulė programa, pagal kurią visoje šalyje dirbo dešimtys tūkstančių žmonių, sukėlė (neskaitant pavienių atsitiktinių laborantų ir darbuotojų užsikrėtimų) vieną didelę tragediją. 1979 m. kovo 30 d. dėl ventiliacijos sistemoje neįmontuoto filtro į atmosferą kariniame miestelyje Sverdlovske-19, kuris buvo įsikūręs paties Sverdlovsko miesto ribose, buvo išmestas juodligės sporų debesis. Vien oficialiais duomenimis, žuvo 64 žmonės. Valdžios institucijos pasiūlė užsikrėtimo nuo gyvulių mėsos versiją. Tikrosios tragedijos priežastys oficialiai įvardytos tik dešimtojo dešimtmečio pradžioje.
Išsami informacija apie sovietų biologinių ginklų programą tapo plačiai žinoma vieno perbėgėlio dėka. 1989 m. vieno iš „Biopreparat“ institutų direktorius Vladimiras Pasečnikas paprašė politinio prieglobsčio Jungtinėje Karalystėje.
Tuo metu SSRS jau ruošėsi pasirašyti Cheminių ginklų uždraudimo konvenciją ir vyko derybos dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo (būsimoji START I sutartis). Tuo pasinaudodamos, iškart po V.Pasečniko informacinės ataskaitos JAV ir Didžioji Britanija bandė daryti spaudimą Michailui Gorbačiovui ir dėl biologinio ginklo: prašė sustabdyti pavojingų patogenų kūrimą ir gamybą bei pripažinti patį programos, pažeidžiančios 1975 m. konvenciją, egzistavimą. M.Gorbačiovas atsisakė pripažinti „Biopreparat“ egzistavimą, nors ir sutiko dėl abipusių inspekcijų.
Tai, kad Sovietų Sąjungos biologinių ginklų programa nebuvo sustabdyta, 1992 m. pradžioje pirmą kartą viešai pripažino Borisas Jelcinas. „Jelcinas labai norėjo atvykti į Jungtines Valstijas [kaip Rusijos prezidentas]. Busho administracija iškėlė sąlygą: jūs neatvyksite į Jungtines Valstijas, jei nepripažinsite sovietų biologinio ginklo programos egzistavimo“, – pasakoja Miltonas Leitenbergas, Merilando universiteto Viešosios politikos mokyklos Tarptautinio saugumo studijų centro tyrėjas.
Balandį B.Jelcinas pasirašė dekretą, reikalaujantį visiškai sustabdyti visus darbus ir laikytis Biologinių ginklų konvencijos. Birželį B.Jelcinas pirmą kartą atvyko į Jungtines Valstijas ir kreipėsi į JAV Kongresą. Rugsėjį Maskvoje įvyko trišalės derybos (Rusija, Jungtinė Karalystė, JAV), po kurių buvo sudarytas susitarimas, kuriame Rusija dar kartą patvirtino savo įsipareigojimą nutraukti biologinių ginklų programą, o šalys susitarė tęsti abipusius patikrinimus. Kalbėdamas spaudos konferencijoje po susitarimo pasirašymo, Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Grigorijus Berdenikovas pripažino, kad „puolamosios biologinės programos“ Rusijoje buvo vykdomos iki 1992 m. kovo.
1990–1996 metais įvyko kelios abipusės inspekcijos, o kai kurie „Biopreparat“ institutai iki 2000-ųjų pradžios dalyvavo bendruose moksliniuose darbuose su Vakarais. Po 1996 m. bendradarbiavimas pagal trišalę komisiją faktiškai nutrūko, nors formaliai niekas neatšaukė savo parašų po memorandumu. Iki to laiko Vakarų ekspertams pavyko aplankyti daugelį organizacijų, kurios priklausė „civilinei“ „Biopreparat“ daliai. Tačiau Rusija taip ir nesuteikė leidimo tikrinti karinių institutų Jekaterinburge, Kirove ir Sergijev Posade. Tarptautinių patikrinimų niekada nebuvo ir dabartiniame 48-ajame CMTI.
„Jie taip ir liko juodosiomis dėžėmis išoriniam pasauliui“, – „Laisvės radijui“ sakė Andrew Weberis, buvęs JAV gynybos sekretoriaus padėjėjas radiacinės, cheminės ir biologinės gynybos programoms.
Juodoji dėžė
Kodėl netoli Sergijev Posade esantis institutas tapo pagrindine modernios Rusijos biologinės-karinės programos institucija? Jekaterinburgo filialas, kaip „Laisvės radijui“ sakė M.Leitenbergas, dar sovietmečiu daugiausia užsiėmė gamyba, o ne moksliniais tyrimais. Kirovo institutas dirba su bakterijomis, o Sergijev Posado institutas – su virusais. Pastarasis, pasak eksperto, anksčiausiai pradėjo naudoti pažangias mokslines priemones.
„Tai tik spėjimas, bet darau prielaidą, kad praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje žmonės, kurie sovietų Gynybos ministerijos biologinių ginklų programoje dirbo su bakterijomis, nelabai norėjo naudoti šiuolaikinius molekulinės genetikos metodus, jie norėjo ir toliau dirbti tradiciniais selekcijos metodais, o sovietų karo virusologai pirmieji pasuko į molekulinę genetiką ir apskritai buvo avantiūriškesni“, – sako M.Leitenbergas.
Tai, kad Vakarų specialistai niekad taip ir neapsilankė Sergijev Posade-6, M.Leitenbergas laiko „itin nedovanotinos klaidos“ pasekme. Po Leningrado „civilinio“ „Biopreparat“ instituto direktoriaus V.Pasečniko ataskaitos M.Gorbačiovas sutiko leisti atlikti patikrinimą.
„Mes [JAV ir Jungtinė Karalystė] turėjome galimybę rinktis – tris karinius institutus arba keturias „Biopreparat“ laboratorijas. Ir mes pasirinkome „Biopreparat“, nes Pasečnikas mums viską labai išsamiai papasakojo, ir mes, vaizdžiai tariant, tiksliai žinojome, kur žiūrėti“, – sako M.Leitenbergas. Buvo tikimasi, kad pasirašius trišalį susitarimą Vakarai gaus prieigą ir prie Rusijos karinių-biologinių institutų, tačiau taip neįvyko.
„Mums pavyko aplankyti visus „Biopreparat“ institutus. Jų vadovybė su džiaugsmu priėmė Vakarų pinigus darbuotojų atlyginimams sumokėti ir apsaugos perimetrui atnaujinti. Tačiau jie nenorėjo išmontuoti ir išvežti įrangos. Pavyzdžiui, Berdske esančio instituto direktorius labai nenorėjo išmontuoti 20 000 litrų bioreaktoriaus. Atlyginimai ir tvoros – taip, bet tuo pat metu jis norėjo išsaugoti institutą nepaliestą. JAV galėjo visiškai išardyti įrangą visuose „Biopreparat“ institutuose buvusiose sovietinėse respublikose, bet ne Rusijos viduje“, – sako M.Leitenbergas.
Po 1994 metų BJelcinas prarado susidomėjimą ne tik derybomis, bet net ir kalbomis apie biologinį ginklą. Iki 1996-ųjų oficiali Rusijos pozicija grįžo į pradinį tašką: Rusija neturi ir niekada neturėjo biologinių ginklų.
Su dešimtojo dešimtmečio derybomis iš Rusijos pusės susipažinęs „Laisvės radijo“ šaltinis pažymi, kad jos žlugo dėl kelių veiksnių. Dėl sudėtingos civilinių ir karinių organizacijų, dirbusių su sovietiniais biologiniais ginklais, struktūros projektas neturėjo vieningos vadovybės, tačiau buvo daug suinteresuotų šalių iš įvairių lygmenų, įskaitant KGB/FSB. Be to, skirtingai nuo cheminių ginklų, dėl kurių derybose buvo pasiekta tam tikro skaidrumo, biologiniai ginklai turėjo mažą konversijos potencialą, t. y. jų likvidavimas nežadėjo apčiuopiamos naudos.
„Atsižvelgiant į tai, biologiniai ginklai atrodė kaip „nemylima dukterėčia“, dėl kurios Gynybos ministerija galėjo pademonstruoti „tvirtumą ir principingumą“ gindama šalies saugumo interesus“, – teigia šaltinis.
„Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Rusijoje specializuoti mokslinių tyrimų institutai ir įmonės tiesiog sėdėjo be pinigų. Mat Gynybos ministerija ir kitos žinybos smarkiai sumažino finansavimą biologinėms temoms (pagal B.Jelcino dekretą), o tuo metu madinga karinės produkcijos konversija šioje srityje buvo nereali. Mokslinių tyrimų institutų direktoriai, anksčiau gaudavę valstybines premijas ir ordinus už biologinių ginklų kūrimą, aiškiai nebuvo nusiteikę naikinti savo įrenginius. Susiklosčiusią situaciją šioje sferoje jie laikė laikina. Ir iš esmės jie buvo teisūs. Gali būti, kad savo iniciatyva (arba su tyliu kuratorių pritarimu) jie tęsė senuosius tyrimus. Veiksminga visos šios sistemos kontrolė tomis sąlygomis buvo tiesiog neįmanoma“, – tvirtina „Laisvės radijo“ pašnekovas.
1975 metų Biologinių ginklų konvencija tebegalioja, tačiau faktiškai ji nėra papildyta jokiais veiksmingais patikros mechanizmais. „Po 1996 m., kai trišalis susitarimas galutinai neteko faktinės galios, vykdant Biologinių ginklų konvencijos priežiūros darbus buvo sudaryta tarptautinė grupė, kuri turėjo aptarti vadinamąjį „verifikacijos protokolą“, t. y. kaip tiksliai būtų galima organizuoti konvencijos sąlygų laikymosi tikrinimą, įskaitant abipusius patikrinimus. Prezidento Clintono administracija buvo suinteresuota šiuo protokolu. Tačiau netrukus po to, kai buvo išrinktas Bushas, JAV oficialiai atsisakė dalyvauti verifikacijos protokole,“ – sako M.Leitenbergas.
„Tūkstančiai darbuotojų daugiau nebereikalingi“
„Atskirti darbą, kuriuo siekiama sukurti apsaugą nuo pavojingų patogenų, nuo nelegalaus darbo, susijusio su biologinio ginklo kūrimu, nėra lengva. Tačiau mes turime puikų, išskirtinį žvalgybos duomenų rinkinį apie 48-ąjį CMTI, nes žinoti, kas ten dirbama, Vakarams yra prioritetas. Ledkalnio viršūnė, šių duomenų išvados, yra tai, kas įtraukiama į metinę konvencijos laikymosi ataskaitą, kurią skelbia JAV Valstybės departamentas. Daugybė aukštos kokybės duomenų suteikia JAV pakankamą pagrindą teigti, kad Rusija 48-ajame CMTI ir toliau vykdo neteisėtus puolamojo pobūdžio darbus, kuriuos draudžia Biologinių ginklų konvencija. Būtent dėl to 2020 m. organizacijoms, įeinančioms į 48-ojo CMTI sudėtį buvo įvestos sankcijos“, – sako A.Weberis.
Daugelį metų JAV Valstybės departamento vertinime, kaip Rusija laikosi Biologinių ginklų konvencijos, buvo ta pati frazė: „Turimos informacijos nepakanka, kad Jungtinės Valstijos galėtų daryti išvadą, jog Rusija vykdo savo įsipareigojimus pagal 2 straipsnį sunaikinti arba pertvarkyti savo biologinių ginklų infrastruktūrą į taikią veiklą“.
Nuo 2021 m. šie žodžiai buvo pakeisti kita fraze: „Jungtinių Valstijų vertinimu, Rusijos Federacija vykdo puolamųjų biologinių ginklų kūrimo programą, pažeisdama savo įsipareigojimus pagal Biologinių ginklų konvencijos 1 ir 2 straipsnius“. Naujausioje 2024 metų ataskaitoje aiškiai minima „48-ajame CMTI vykstanti modernizacija, kuri kainuoja daug milijonų dolerių“.
„Ar Rusija toliau kuria biologinius ginklus? Beveik neabejotinai taip, – sako M.Leitenbergas „Laisvės radijui“. – Jau 25 metus esu neformalios biologinių ginklų ekspertų grupės narys. Ją sudaro specialistai iš 11 šalių, kai kurie iš jų anksčiau dirbo įvairioms vyriausybėms, kai kurie dirba dabar. Tai nėra atsitiktiniai žmonės, jie šioje srityje dirba jau daugelį metų. Iš šių 50 žmonių visi į šį klausimą atsakytų teigiamai, tik du ar trys prie „taip“ padėtų mažą klaustuką.“
Iki 1991 m. SSRS sukauptas biologinių ginklų atsargas sudarė „įprastiniai“ patogenai, t. y. atrankos būdu atrinktos, bet ne genetiškai modifikuotos bakterijos ir virusai. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose „Biopreparat“ ir SSRS gynybos ministerijos institutai taip pat vykdė modernesniais metodais pagrįstus darbus, tačiau iki Sovietų Sąjungos žlugimo jie nebuvo baigti. Kai kurie „Laisvės radijo“ pašnekovai neabejoja, kad šiuolaikinis 48-asis CMTI turi pakankamai techninių ir finansinių išteklių tęsti genetiškai modifikuotų patogenų (atsparių antibiotikams ir vakcinoms, labiau virulentiškų ir mirtinų) kūrimo darbus.
„Žinoma, Sergiev Posadas-6 gali bandyti kurti naujus biologinius ginklus, – „Laisvės radijui“ sakė rusų virusologas, prašęs neskelbti jo pavardės. – Ir ataskaitas rašyti jie moka, ir parodyti, kaip gerai žūsta triušiai, ir, be abejonės, visa tai daro. Ir prieigą prie šiuolaikinių genų inžinerijos metodų jie turi, prietaisai įsigyjami Kinijoje, tai ne kosminis laivas. Klausimas veikiau kyla, kur rasti kvalifikuotų darbuotojų. Jų pasiekimai bus praėjusio šimtmečio lygio, o ir tada buvo abejonių dėl biologinio ginklo panaudojimo efektyvumo.“
Kitas „Laisvės radijo“ pašnekovas mano, kad vienas iš Rusijos karo biologų mokslinio atsilikimo požymių yra aktyvus jų bendradarbiavimas su civiliais mokslininkais ir nesugebėjimas savarankiškai kurti naujų vakcinų.
2021 metų lapkričio 13-ąją, Rusijos radiacinės, cheminės ir biologinės gynybos pajėgų dieną, 48-ojo CMTI darbuotojai buvo apdovanoti „už dalyvavimą kuriant pirmąją pasaulyje vakciną nuo koronaviruso“. Kalbama apie „Sputnik V“, vakciną nuo COVID-19. Rusijos sveikatos apsaugos ministerija šią vakciną patvirtino 2020 m. rugpjūtį, o Kinija dar prieš mėnesį patvirtino dvi vietoje pagamintas vakcinas.
Pagrindiniu vakcinos kūrėju laikomas Maskvos Gamalėjos institutas. Žinoma, kad 48-ajame CMTI buvo atlikti ikiklinikiniai bandymai (taip pat ir su kariais savanoriais), koks nors kitas karinio instituto vaidmuo kuriant vakciną neaiškus. Tai ne pirmas kartas, kai Sergiev Posadas-6 bendradarbiauja su Gamalėjos institutu, anksčiau jie yra pagaminę dvi vakcinas, paremtas bendruoju civilinio instituto pasiūlytu principu (adenoviruso vektorinės vakcinos).
Vakcina nuo Ebolos viruso („GamEvac-Combi“) buvo įregistruota Rusijoje 2015 m. pabaigoje (nepaisant to, kad 2017–2022 m. buvo atliekami tyrimai Gvinėjoje, Pasaulio sveikatos organizacija jos oficialiai nepatvirtino).Vakcinai nuo Artimųjų Rytų ūminio respiracinio sindromo (MERS) pavyko atlikti tik ikiklinikinius tyrimus.
„Dar prieš trisdešimt metų jie [48-asis CMTI] patys kūrė vaistus nuo infekcijų ir veiksmingas vakcinas. Nuo to laiko jie pamažu prarado šį gebėjimą dėl bendro, matyt, technologinio atsilikimo. Tačiau vakcinas ir antiserumus kuriantiems žmonėms vis tiek naudinga naudoti kariuomenę ikiklinikiniams tyrimams, o vėliau kartais ir klinikiniams tyrimams realiomis patogenų sąlygomis.
Paimti laboratorinius gyvūnus, užkrėsti juos kokiu nors baisiu infekcijos sukėlėju ir patikrinti, ar pavyksta juos apsaugoti, ar ne. Tam reikia didelio saugumo ir patirties kultivuojant pavojingiausius patogenus, o būtent ją 48-asis institutas ir turi. Jų vaidmuo šiuo požiūriu buvo neįkainojamas – ne kaip kūrėjų, bet kaip dalyvių, kurie išlaiko aktyvaus viruso atsargas“,, – aiškina mikrobiologas Dmitrijus Prusas, atidžiai stebintis vakcinų kūrimą visame pasaulyje.
D.Prusas pažymi, kad praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje karinio instituto, turinčio daug patirties dirbant su ypač pavojingais patogenais, pajėgumai leido Sergijev Posado institutui sukurti gana veiksmingą antiserumą nuo Ebolos viruso.
„Jie turėjo didžiulį kiekį tos Ebolos, tikros, o ne kokios nors susilpnintos, jie turėjo patirties, ką su ja galima daryti, jiems pavyko išsiaiškinti, kad arkliai serga be rimtų simptomų. Jie atsivežė gausybę arklių, užkrėsdavo juos Ebola po kelis kartus, pasiekdami milžiniškus antikūnų titrus (lygius), paskui kraujo serumą kažkaip grubiai išvalydavo, kad jį būtų galima naudoti žmonėms, netgi nusiuntė į Afriką kovoti su kažkokiais protrūkiais. Su XX a. pabaigos technologijų lygiu jie kartais pasiekdavo įdomių dalykų civilinėje srityje. Ką jie pasiekė karinėje srityje, galime tik spėlioti“, – sako D.Prusas.
Aleksandras Machlajus, vadovavęs Sergijev Posadui-6, buvo apdovanotas Rusijos didvyrio žvaigžde už antiserumo nuo Ebolos sukūrimą.
Gynyba nuo infekcijų, įskaitant ypač pavojingas, tokias kaip maras, raupai, juodligė, Ebolos ir Marburgo karštligės, yra pagrindinė karinės biologijos institutų veikla tiek Rusijoje, tiek daugelyje kitų pasaulio šalių. D.Prusas mano, kad labai sunku nubrėžti aiškią ribą tarp „gynybinės“ ir „puolamosios“ veiklos.
„Gynyba turi būti vykdoma prieš tam tikrus realius dalykus. Todėl galimybės padaryti patogeninį organizmą dar patogeniškesnį, dar labiau užkrečiamą, dar masiškiau plintantį yra kuriamos ne tik grynai ginklų, bet ir gynybos tikslais, nes reikia numatyti pavojus, o jų numatyti nevykdydamas tyrimų negali. Tai tarsi kompiuterių įsilaužėliai, kurie padeda apsaugoti kompiuterius nuo įsilaužėlių atakos. Esu įsitikinęs, kad tokios technologijos niekada nebuvo prarastos“, – sako D.Prusas.
M.Leitenbergas mano, kad skirtumas tarp „puolamųjų“ ir „gynybinių“ tyrimų biologinių ginklų srityje, t. y. tarp biologinės gynybos ir potencialiai naujų ginklų kūrimo, priklauso nuo apibrėžimo. 2002 m. JAV Nacionalinio biologinės gynybos analizės ir kovos priemonių centro (NBAACC) vadovo pavaduotojas pulkininkas George'as Korchas, kalbėdamas konferencijoje, parodė prezentaciją su agentūros plėtros planais. Pristatyme buvo paminėta 16 mokslinių tyrimų temų, kuriomis centras turėjo užsiimti. Tarp jų buvo „genų inžinerija“, „atsparumas šiuolaikiniams terapijos būdams“, „aerozolių dinamika“ ir kitos. Centro veiklos plėtra buvo susijusi su biologinio terorizmo baime po 2001 m. rugsėjo įvykių, įskaitant JAV platintus laiškus su juodligės sporomis, dėl kurių žuvo penki žmonės.
Pristatymas kurį laiką buvo viešai prieinamas, jį perskaitęs M.Leitenbergas parašė straipsnį, kuriame išreiškė abejonę, ar tokios darbo kryptys nepažeidžia Biologinių ginklų konvencijos. „Tai vienas iš nedaugelio dalykų mano gyvenime, kuris atvedė prie realaus rezultato“, – sako M.Leitenbergas. JAV Nacionalinio saugumo departamentas, kuriam priklauso NBAACC, sukūrė darbo grupę, kurios užduotis – tikrinti, ar visi atliekami moksliniai tyrimai atitinka konvencijos reikalavimus.
„Svarbu suprasti štai ką, – sako M.Leitenbergas, – jei manote, kad dirbant biologinės gynybos srityje reikia žinoti, ką sugeba jūsų priešininkas, o tai reiškia, kad turite atlikti tuos pačius tyrimus, kuriuos atlieka jūsų priešininkas, ir kurti tuos pačius biologinius agentus, kuriuos kuria jūsų priešininkas, ir netgi juos išbandyti... Jei sutinkate su tokiu biologinės gynybos apibrėžimu – aš su juo nesutinku, bet, matyt, JAV vyriausybė sutinka – tuomet galite daryti beveik viską, ką panorėsite, išskyrus tai, kad nebus galima statyti gamyklų biologiniams ginklams gaminti.“
Atviroje prieigoje galima rasti kelis šimtus 48-ojo CMTI autorių mokslinių straipsnių. „Laisvės radijas“ paprašė D.Pruso peržiūrėti jų sąrašą. Mokslininkas atkreipė dėmesį į keletą atvirų patentų ir mokslinių straipsnių iš Sergijev Posado ir Kirovo instituto filialų, susijusių su patogenų aerozolinių formų paruošimu ir platinimu.
„Tai tipiška ginklų virtuvė. Civiliniame pasaulyje nėra poreikio patogenus paversti labai smulkiomis ir aerozolinėmis formomis. Tačiau būtent šių formų reikia purškiant masiniam naikinimui“, – mano ekspertas.
Vis dėlto biologas pažymi, kad SSRS buvo bandoma sukurti gyvas vakcinas miltelių pavidalu, kurios turėjo būti paskleistos imunizuojant kariškius. D.Prusas teigia, kad šiuolaikinėje medicinoje tokios vakcinos laikomos mažai veiksmingomis. „Kadangi nėra gerų variantų, veterinarijos gydytojai kartais siūlo kažką panašaus naminių paukščių ūkiams“, – priduria biologas.
„Negaliu sugalvoti „civilinio“ panaudojimo [aerozolių ir miltelių pavidalo patogenams], tik naikinti priešo gyvąją jėgą patogenų debesimis. Tačiau tai tik gąsdinimai, tokio aerozolio veiksmingumas šiuolaikinio karo realybėje yra labai abejotinas. Na, nebent miestų gyventojams naikinti“, – „Laisvės radijui“ sakė Rusijos virusologas, pageidavęs likti anonimu.
„Ginklai, pagrįsti naujais fizikiniais principais“
Pagrindinė SSRS bandyta pavojingų ligų sukėlėjų panaudojimo kaip masinio naikinimo ginklo forma buvo kasetinė amunicija su užtaisais, kurių viduje buvo miltelių pavidalo ligų sukėlėjų. Kaip alternatyva buvo svarstoma galimybė purkšti bioagentų aerozolius virš priešo tiesiai iš lėktuvų. Tokiems pristatymo būdams reikėjo masinės biologinių ginklų gamybos, kuri ir buvo išplėtota Sovietų Sąjungoje – iš dalies Sverdlovsko kariniame institute, bet daugiausia „civilinėse“ asociacijos „Biopreparat“ įmonėse. CŽV ir JAV Gynybos departamento duomenimis, bendras mobilizacinis tokių ginklų gamybos pajėgumas SSRS buvo apie 2 tūkst. tonų per metus.
Šiandieniniame pasaulyje kasetinė amunicija ir aerozoliniai purkštuvai vargu ar kariniu požiūriu būtų labai veiksmingi būdai biologiniams ginklams pristatyti į taikinį, o tokio masto biologinių agentų gamybą būtų beveik neįmanoma nuslėpti. Jei Rusija iš tiesų tęsia sovietinę biologinių ginklų programą, kaip ji ketina juos panaudoti?
„Manau, kad šiandien greičiau galima tikėtis slaptesnio biologinių ginklų panaudojimo nei 500 kg bombų ar raketų“, – sako A.Weberis. – Veikiau tai būtų tokia operacija, kokią Rusija surengė Solsberyje. Patogenai gali būti naudojami ne tik kaip masinio naikinimo, bet ir kaip žudymo ginklai. Kitas variantas būtų sabotažo atakos, panašios į tai, ką šiandien matome Europoje. Nematau priežasčių, kodėl Rusijos agentai negalėtų panaudoti patogenų, kad sustabdytų aerodromų, uostų, karinių bazių ir valdymo centrų veiklą.“
D.Prusas primena, kad biologiniai masinio naikinimo ginklai visada gali suveikti kaip bumerangas ir tapti pavojaus šaltiniu savo kariuomenei ir gyventojams.
„Kadangi numanomo priešo medicinos ir biotechnologijų potencialas yra daug didesnis, jis bus pasiruošęs jūsų puolimui gerokai anksčiau, nei jūs patys jį įvykdysite, nebijodami bumerango efekto. Mano nuomone, geopolitinė prasmė kurti pandeminį potencialą turinčius ginklus, jei tokia apskritai kada nors buvo, dabar jau beveik prarasta. Kitas klausimas yra tas, kad ne visi biopatogeninių karinių ginklų projektai būtinai turi turėti pandeminį potencialą. Toks patogenas gali turėti nišinį poveikį, užkrėsdamas žmones tik toje vietoje, kur jis naudojamas, bet neplisdamas nuo žmogaus žmogui toliau. Gali būti netgi įmanoma nužudyti konkretų žmogų, sužinojus, kokios yra jo imuninės sistemos silpnosios vietos“, – svarsto D.Prussas.
Likus kelioms dienoms iki 2012 m. prezidento rinkimų, Vladimiras Putinas (tuometinis ministras pirmininkas) laikraštyje „Rosijskaja gazeta“ paskelbė programinį straipsnį apie armijos plėtrą. Jame jis rašė apie „lemiamą ginklų, paremtų naujais fizikiniais principais, svarbą“ „ginkluotai kovai“ ir „politinių bei strateginių tikslų siekimui“.
M.Leitenbergas atkreipia dėmesį, kad tarp ginklų „naujais fizikiniais principais“ buvo įvardytas „genetinis“ – aiškiai draudžiamas Biologinių ginklų konvencijos. Galbūt, daro prielaidą ekspertas, prie Rusijos karinės-biologinės programos prisijungė naujos su genetika susijusios organizacijos – pavyzdžiui, Michailo Kovalčiuko Kurčatovo instituto Genomikos centras, kurio vienas iš oficialių tikslų – „užtikrinti biologinį saugumą“. Galiausiai, su genetika susijusiuose tyrimuose dalyvauja V.Putino duktė Marija Voroncova.
Tuo pat metu Rusija daug investuoja ne tik į 48-ojo CMTI Sergijev Posado-6 plėtrą, bet ir į kitas karines mokslinių tyrimų organizacijas, praeityje ir dabar susijusias su masinio naikinimo ginklų kūrimu. 2021 m. spalį Maskvoje iškilmingai atidarytas naujas Gynybos ministerijos 27-ojo mokslinių tyrimų instituto, patronuojančios Rusijos karo chemikų organizacijos, paveldėjusios sovietinę cheminių ginklų programą, miestelis.
Dar vienas didelis statybų projektas baigiamas įgyvendinti Centrinio chemijos ir mechanikos mokslinių tyrimų instituto, taip pat priklausančio Gynybos ministerijai, miestelyje. Šiame institute kuriami pažangūs „palydovai žudikai“ ir įsilaužimo programos, jame taip pat įsikūrusi mokslinio centro „Signal“ laboratorija, kurioje, kaip prieš kelerius metus išsiaiškino „Laisvės radijas“, toliau kuriamos patobulintos „Novičok“ klasės cheminės kovinės medžiagos, panaudotos per pasikėsinimą nužudyti Sergejų Skripalį ir Aleksejų Navalną, versijos.
