Nuo 2015-ųjų buvo suimta daugybė žmogaus teises ginančių advokatų, keletas profsąjungų aktyvistų ir apribota nevyriausybinių organizacijų (NVO) iš užsienio veikla.
Paskutiniu ir bene ryškiausiu žmogaus teisių pažeidimų Kinijoje įrodymu galima laikyti Nobelio taikos premijos laureato Liu Xiaobo mirtį. Iškilus disidentas nuo kepenų vėžio mirė bebaigiantis atlikti 11 metų trukmės įkalinimo bausmę.
Paskutinėmis gyvenimo dienomis Liu Xiaobo veidas iliustravo karčią realybę – žiaurios valstybės vykdomos represijos palaužia net tvirčiausius aktyvistus. Po jo mirties pasaulyje kilo klausimas: ar Kinijoje aktyvizmo era pasibaigė?
Nors išaugo represijų skaičius, pilietinis aktyvizmas šalyje nedingo – tiesiog įgavo kur kas kūrybiškesnes formas. Kinijos valdžiai ieškant inovatyvių būdų bausti, disidentai taip pat darosi vis išradingesni.
Priešingai nei liberaliose demokratijose, kur NVO gali paskatinti žmones išeiti į gatves, Kinijoje vieši protestai yra draudžiami. Todėl kinų aktyvistai išmoko protestuoti apsieidami be didžiulių minių.
Aktyvistai sumažina politinę riziką maskuodamiesi arba slėpdamiesi už individualių arba mažo masto iniciatyvų.
Nors Kinijos vyriausybė toleruoja ir net skatino keletą spontaniškų vietinių protestų, ji neleidžia NVO koordinuoti demonstracijų. Juk protestai, kuriuose nedalyvauja pilietinės visuomenės stuburas, kelia mažesnę grėsmę.
Išsigelbėjimas – žaibiškos demonstracijos
Žaibiškos demonstracijos – viena iš protesto formų, kuriai nereikia į gatves sukviesti masės žmonių. Dažniausiai tai – individualios arba mažų grupių rengiamos protesto akcijos, trunkančios ne ilgiau kaip pusvalandį.
30 minučių pakanka, kad aktyvistai įamžintų, kaip suimami demonstracijose dalyvaujantys asmenys – vėliau tos nuotraukos viešinamos socialiniuose tinkluose. Vis dėlto pusvalandis – pakankamai trumpas laiko tarpas, leidžiantis išvengti nenorimo valdžios pareigūnų dėmesio.
30 minučių pakankama, kad aktyvistai įamžintų, kaip suimami demonstracijose dalyvaujantys asmenys – vėliau tos nuotraukos viešinamos socialiniuose tinkluose. Vis dėlto pusvalandis – pakankamai trumpas laiko tarpas, leidžiantis išvengti netinkamo valdžios pareigūnų dėmesio.
2010-aisiais viena tokių žaibiškų demonstracijų vyko Guangdžou mieste, tiesiai prieš apskrities teismo rūmus. Grupė darbininkų protestavo prieš nelegalią vietinės fabrikų asociacijos praktiką į juoduosius sąrašus įtraukti „problematiškus“ darbuotojus.
Paprastai tokio statuso nusipelno tie, kurie skatina kitus darbininkus kovoti už savo teises darbovietėje. Ta pati darbininkų grupė asociacijai iškėlė bylą.
Po teismo posėdžio darbininkai veidus prisidengė apsauginėmis kaukėmis ir išsitraukė kartoninius plakatus. Ant kiekvieno jų buvo po hieroglifą, kurie visi kartu reiškė: „Amoralus viršininkas muša migrantą darbininką. Darbininkai prieš įtraukimą į juoduosius sąrašus.“
Kitas aktyvistas iš už darbuotojų teises kovojančios NVO slapta filmavo, kaip kolegos mažiau nei penkias minutes laiko plakatus, vėliau sėda į autobusą ir tą patį pakartoja prie fabrikų asociacijos pastato.
Nors atrodė, kad jie protesto akciją sugalvojo patys, žaibišką demonstraciją koordinavo nelegali darbuotojų teises ginanti organizacija. Ji turi veikti slapta, kadangi Kinija pripažįsta tik oficialią valstybinę darbuotojų profsąjungą.
Tiesa, darbininkų aktyvizmą nustelbė žiniasklaidoje pasirodę pranešimai apie didelio masto streikus ir darbininkų savižudybes „iPhone“ telefonus gaminančiame fabrike.
Aktyvistų laiškų antplūdis
Xi Jinpingui tapus Kinijos prezidentu, žaibiškos demonstracijos tęsėsi. Paskutinę, nukreiptą prieš seksualinį priekabiavimą, organizavo kinų feministė Zhang Leilei – 24 metų amžiaus mergina rožiniais plaukais.
Ji keletame viešų Guangdžou vietų įsiamžino laikydama plakatą, kuriame nupiešta katės letena sulaiko priekabiautojo ranką, o šalia puikuojasi užrašas „Ne!“. Aktyvistė, naudodamasi kiniška „Twitter“ versija „Weibo“, įkvėpė šimtą kinių tą patį padaryti 26 Kinijos miestuose.
Eiliniam Zhang Leilei nepažįstančiam stebėtojui atrodytų, kad tai – individualus saviraiškos būdas. Tačiau aktyvistė priklauso didesniam feminisčių tinklui, padėjusiam ne tik pradėti kampaniją, bet ir ją išviešinti, pavyzdžiui, pagaminti marškinėlius, ant kurių – prieš seksualinį priekabiavimą nukreipti šūkiui.
Nors negalima patvirtinti, kad valdininkus eksperimentuoti įkvėpė būtent kinų feministės, Zhang Leilei tipo aktyvizmas įrodo vieną svarbų dalyką: tam, kad būtų išgirstas disidentų balsas, nebūtina gatvėse pasirodyti masėms žmonių.
Jų veiksmai galėjo padaryti įtakos politikai. Liepos viduryje Guangdžou ir Sendženo miestai pradėjo eksperimentuoti su vien moterims skirtais metro vagonais. Tokiu būdu buvo siekiama sumažinti seksualinio priekabiavimo viešajame transporte atvejus.
Nors negalima patvirtinti, kad valdininkus eksperimentuoti įkvėpė būtent kinų feministės, Zhang Leilei tipo aktyvizmas įrodo vieną svarbų dalyką: tam, kad būtų išgirstas disidentų balsas, nebūtina gatvėse pasirodyti masėms žmonių.
Peticijų vyriausybei rašymas – dar viena itin populiari aktyvizmo forma. Pavyzdžiui, už informacijos laisvę kovojantys aktyvistai beveik dešimtmetį vykdo kampaniją, skirtą vyriausybės skaidrumo skatinimui.
2008-aisiais Kinija paskelbė pirmąjį šalyje informacijos laisvės įstatymą, paremtą JAV informacijos laisvės aktu. Kinijos versija suteikė teisę eiliniams piliečiams iš valstybinių įstaigų reikalauti bet kokios informacijos, įskaitant biudžeto ataskaitų.
Tiesa, Kinijos valdininkai patenkina tik 14 proc. visų užklausų.
Toks vyriausybės nesugebėjimas pateikti piliečių prašomos informacijos įkvėpė Wu Junliangą, tapusį informacijos laisvės karžygiu. Dirbdamas savo privačiame biure, advokatas organizavo ir mobilizavo savanorius, iš įvairių ministerijų ir valstybinių įstaigų reikalavusius informacijos.
Savanoriai valstybinėms įstaigoms siuntė laiškus stengdamiesi nuslėpti, kad veikia kaip koordinuota grupė. Jiems nesulaukus atsakymo, Wu Junliang ir jo aktyvistų komanda apie tai pranešė žiniasklaidai.
Rezultatas – 114 Guangdžou savivaldybių departamentų ir agentūrų turėjo savo biudžetus paviešinti internete.
Aktyvistams naudingi trūkumai
Valdant Xi Jinpingo administracijai, laiškų rašymas ir toliau laikomas veiksminga aktyvizmo forma. Piliečiai, norėdami išreikšti savo nepasitenkinimą, gudriai naudojasi oficialiais kanalais, pavyzdžiui, siunčia pretenzijas į „merų pašto dėžutės“. Kitaip tariant, pareigūnams rašo paprasčiausius elektroninius laiškus.
2014-aisiais jau 98 proc. Kinijos prefektūrų įstaigų naudojosi tokiomis pašto dėžutėmis. Jos suteikė galimybę eiliniams piliečiams iš pareigūnų visoje Kinijoje reikalauti informacijos.
Tokios „merų pašto dėžutės“ atsirado pačioje XXI amžiaus pradžioje – jos buvo vietinių valdžios institucijų inicijuotos kampanijos, skirtos tiekti elektronines paslaugas, dalis.
2014-aisiais jau 98 proc. Kinijos prefektūrų įstaigų naudojosi tokiomis pašto dėžutėmis. Jos suteikė galimybę eiliniams piliečiams iš pareigūnų visoje Kinijoje reikalauti informacijos.
Be to, jos atvėrė duris internetiniam aktyvizmui. 2013-aisiais buvo atliktas tyrimas, skirtas analizuoti visos Kinijos politikų gaunamus laiškus. Tyrimo metu atskleista, kad tuose laiškuose netrūksta griežtos kritikos valdininkų korupcijos ir tarnybinių nusižengimų atžvilgiu.
Pavyzdžiui, nelegaliu žemės grobstymu besiskundžiantis asmuo ironiškai rašė: „Noriu jus pagirti už efektyvumą. 2012-ųjų lapkritį sekretorei Liu rašiau, kad mano žemė buvo užgrobta, o namas – nugriautas. Kol kas niekas man nepadėjo... Ar taip vyriausybės darbuotojai atlieka savo pareigą – kovodami tik popieriuje?“
Kitas laiškas buvo kur kas griežtesnis. Jame buvo grasinama imtis veiksmų, jei siuntėjas nesulauks atsako: „Jei negausiu atsakymo, susisieksiu su žiniasklaida ir pasiskųsiu provincijos saugumo departamentui.“
Nepaisant kandaus turinio, šie laiškai vis tiek yra publikuojami valstybinių institucijų internetinėse svetainėse. Todėl panašu, kad sistemoje atsiranda trūkumų, kuriais gali pasinaudoti išradingi piliečiai, o disidentų balsai nėra visiškai nutildyti.
Misiją tęsiančios žmonos
Nuo 2015-ųjų liepos mažiausiai 320 žmogaus teises ginantys advokatai buvo sulaikyti ar apklausti.
Nors advokatų darbas buvo sutrikdytas, jų veiklą tęsia žmonos – nedidelė grupė jų gegužę žingsniavo Tiandzino gatvėmis. Jos nešėsi raudonus kibirus ir vilkėjo baltas sukneles, ant kurių – skaisčiai raudona spalva užrašyti sutuoktinių vardai.
Kaip teigė kinų revoliucionierius Dengas Xiaopingas, Kinijos pokyčių procesus bus varginantis, „tarsi upės kirtimas laikantis už akmenų“.
Nors demonstracijose dalyvavusių moterų skaičius – nedidelis, jų pasipriešinimas įrodo, kad aktyvizmas negali būti visiškai nuslopintas.
Net žiauriausios represijos kol kas nesugebėjo nutildyti užsispyrusių Kinijos piliečių. Vietoj radikalių veiksmų pilietinės visuomenės aktyvistai išmoko kovoti su buliumi jam įgeldami, o ne smeigdami.
Kaip teigė kinų revoliucionierius Dengas Xiaopingas, Kinijos pokyčių procesas bus varginantis, „tarsi upės kirtimas laikantis už akmenų“.
Tokiu būdu po Liu Xiaobo mirties pirmyn juda Kinijos aktyvistai – imdamiesi vieno slidaus akmens po kito.
