„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Valerijus Zalužnas: karas nesibaigs, kol Rusijos gyventojai nepajus, kad jis yra šalia jų

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Valerijus Zalužnas ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados Nacionalinio saugumo, gynybos ir žvalgybos komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas generolas leitenantas Mychailo Zabrodskis Ukrainos valstybinei naujienų agentūrai „Ukrinform“ parašė didelį straipsnį, kuriame atskleidė savo požiūrį į karą su Rusija ir išdėstė prognozes, kokia karo eiga bus 2023 metais.
Vyriausiasis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Valerijus Zalužnas
Vyriausiasis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Valerijus Zalužnas / ZUMAPRESS / Scanpix nuotr.

15min skaitytojams šį straipsnį pateikiame šiek tiek sutrumpintą.

Pagrindinės tezės

  • Labiausiai tikėtina, kad 2022 m. karas nesibaigs.
  • Galimi Rusijos planai apima puolimą iki Donecko srities sienų, Zaporižios ir Dniepro puolimą, bandymus užimti Odesą ir Mykolajivą ir taip atkirsti Ukrainą nuo Juodosios jūros. Taip pat neatmetama galimybė, kad bus pradėtas naujas puolimas prieš Kyjivą ir toliau bus keliama grėsmė vakariniams Ukrainos regionams.
  • Rusijos sėkmės pagrindas pietų Ukrainoje ir iš dalies rytuose yra Krymas, kur dislokuota karinė įranga ir personalas. Kai kurie analitikai mano, kad būtent pusiasalio teritorijos kontrolė yra Rusijos pajėgų svorio centras šiame kare.
  • Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms nepalanki fronto linijos konfigūracija Iziumo ir Bachmuto kryptimis: „Dideli priešo įsiveržimai riboja bet kokį Ukrainos pajėgų manevravimą ir iš esmės reikalauja dvigubų pajėgų, kad priešai būtų sulaikyti“.
  • Vienintelis būdas iš esmės pakeisti Ukrainos pajėgų padėtį – 2023 m. surengti kelis iš eilės kontrsmūgius. Būtina užimti priešo svorio centrą, t. y. Krymą. Tačiau net ir Rusijai praradus Krymą karas nesibaigs.
  • Karo eigai didžiausią įtaką turės Ukrainos pajėgų gebėjimas smogti kariniams taikiniams Rusijos teritorijoje. Tačiau tam Ukrainai reikia tolimojo nuotolio raketų. Šiuo atveju taip pat negalima atmesti realios galimybės, kad Rusija gali panaudoti branduolinį ginklą.

Kaip šiandien supranta absoliuti dauguma karinių ekspertų ir analitikų, 2022 m. vasario 24 d. Rusijos Federacijos pradėtas didelio masto karas prieš Ukrainą jau seniai peržengė vietinio vidutinio intensyvumo konflikto sąvoką. Tai pasakytina apie erdvinius rodiklius, dalyvaujančių pajėgų skaičių ir ginkluotės bei kitos aukštųjų technologijų įrangos, būdingos šiai karinei konfrontacijai, sąrašą.

Kiek truks karas?

Pagrindinis keliamas klausimas – kiek ilgai tęsis minėtas konfliktas. Juk jis niekaip netelpa nei į paskelbto Rusijos „blitzkriego“, nei į aktyvaus priešiškumo fazių laiką nė viename iš XXI a. pradžioje vykusių karų. Bet kuriuo atveju karas tęsiasi jau kelis mėnesius. Ir yra pagrindo manyti, kad jis nesibaigs per 2022 m.

Atsižvelgiant į tai, natūralu pažvelgti į kitų metų perspektyvas ir neapsiriboti vien prognozėmis ir prielaidomis. Tokia perspektyva turėtų būti visiškai praktiška. Būtent, kiek toli turėtų plėstis Ukrainos karinės ambicijos? Taip pat kokios konkrečiai pagalbos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms reikia iš partnerių ateinančiais 2023 metais? (..)

Atsižvelgiant į tai, kad strateginė iniciatyva priklauso agresoriui, visiškai logiška pradėti nuo situacijos, kurioje gali atsidurti Rusijos pusė, apibūdinimo. Preliminarios kontakto linijos jau dabar leidžia nuspėti Rusijos ambicijų ribas, susijusias su tolesniu žengimu į Ukrainą.

Kokių tikslų gali siekti Rusija?

Tam tikros operatyvinės perspektyvos matomos Iziumo ir Bachmuto rajonuose. Tikėtinu galutiniu Rusijos pastangų tikslu galima laikyti Donecko srities administracinės sienos pasiekimą. Dar patrauklesnė priešui atrodo pažanga Zaporižios kryptimi. Tai užtikrintų tolesnius veiksmus į šiaurę ir leistų kelti tiesioginę grėsmę užimti Zaporižios ir Dnipro miestus, o tai savo ruožtu lemtų, kad Ukrainos pusė prarastų didelės dalies šalies kairiojo kranto (Dnipro upės – red. past.) kontrolę. Negalima atmesti ir persvarstytų planų perimti Kyjivo kontrolę bei atnaujintos invazijos iš Baltarusijos Respublikos teritorijos grėsmės.

Sėkmė pietinėje Ukrainos dalyje, jeigu ji bus greitai ir tinkamai panaudota, gali duoti dvigubą efektą.

Tačiau daugiausia galimybių atveria tolesnis žygis Pietinio Buho kryptimi iš operatyvinio priešakinio placdarmo dešiniajame Dnipro upės krante. Sėkmė pietinėje Ukrainos dalyje, jeigu ji bus greitai ir tinkamai panaudota, gali duoti dvigubą efektą. Viena vertus, tai atvertų gana realias perspektyvas užimti Mykolajivą ir Odesą, kita vertus – sukurtų grėsmę Kryvyj Riho link, prieš keliant grėsmę centriniams ir vakariniams Ukrainos regionams.

VIDEO: Ukrainos nepriklausomybės diena: neįprastai tuščios Kyjivo gatvės ir oro pavojaus sirenos

Šiame straipsnyje sąmoningai nusprendėme nenagrinėti sąlygų, kurioms susidarius Rusija galėtų ryžtis šiems scenarijams. Kartu neturėtume atmesti viso spektro su tuo susijusių strateginių ir net pasaulinių problemų, kurias tai sukeltų Rusijos Federacijai. Tarp jų – tarptautinė izoliacija, taip pat ekonominis spaudimas dėl tarptautinių sankcijų, visuotinės mobilizacijos problemos, modernių ginklų ir įrangos trūkumas, kuris laikui bėgant dar labiau paaštrės.

Be grynai karinės naudos, tokie strateginiai veiksmai Ukrainos rytuose ir pietuose atneš Rusijai papildomų politinių ir ekonominių dividendų. Tarp jų – apsišaukėliškų „respublikų“ saugumo užtikrinimas ir logiška, nors ir pavėluota, vadinamosios „specialiosios operacijos“ pabaiga, Ukrainos priėjimo prie Juodosios jūros atkirtimas, pagrindinio šalies energetikos sistemos elemento – Pietų Ukrainos atominės elektrinės – kontrolės įgijimas ir kt.

Kodėl Krymas yra pagrindinis, bet ne vienintelis veiksnys?

Nesunku padaryti išvadą, kad tokia daug žadanti sėkmė Ukrainos pietuose ir iš dalies rytuose teritorine prasme turi būti grindžiama patikima gynyba ir laikinai okupuotos Krymo autonominės respublikos kontrolės išsaugojimu.

Iš tiesų Krymas buvo ir tebėra tiekimo kelių pagrindas pietiniame strateginiame Rusijos agresijos flange. Pusiasalio teritorija leidžia dislokuoti didelį kiekį karių ir atsargų. Galiausiai Kryme yra pagrindinė Rusijos Juodosios jūros laivyno jūrų bazė, taip pat aerodromų tinklas, leidžiantis vykdyti oro antskrydžius beveik visoje žemyninės Ukrainos teritorijoje. Kai kurie analitikai linkę manyti, kad būtent Krymo pusiasalio teritorijos kontrolę Rusijos pajėgos laiko vykstančio karo svorio centru.

Tačiau žvelgiant į situaciją, su kuria Ukrainos ginkluotosios pajėgos greičiausiai susidurs 2023 m., šie dalykai neatrodo tokie aiškūs. Iš tikrųjų Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms situacija bus sudėtingas faktinės kontakto linijos, turimų išteklių, kovinės parengties pajėgų rezervo ir, aišku, strateginės iniciatyvos, kuri liks priešo rankose, derinys.

Didelės rusų pastangos įsiskverbti į Ukrainos gynybą riboja bet kokį operatyvinį manevrą ir reikalauja iš esmės padvigubinti pajėgų skaičių rajone, kad būtų sulaikytas priešas. Padėtis ypač paaštrėja dėl ugnies priemonių trūkumo ir nepakankamos priešlėktuvinės gynybos.

Vadovaujantis minėta logika, būtina atkreipti dėmesį į abejones dėl preliminarios kontaktolinijos iš Ukrainos perspektyvos. Jos kontūrai yra itin nepalankios konfigūracijos jau minėtomis Iziumo ir Bachmuto kryptimis. Didelės rusų pastangos įsiskverbti į Ukrainos gynybą riboja bet kokį operatyvinį manevrą ir reikalauja iš esmės padvigubinti pajėgų skaičių rajone, kad būtų sulaikytas priešas. Padėtis ypač paaštrėja dėl ugnies priemonių trūkumo ir nepakankamos priešlėktuvinės gynybos.

Padėtis pietuose ir rytuose ne ką geresnė. Jau minėta priešo veržimosi į Zaporižią grėsmė. Be to, išlieka priešo dalinės sėkmės grėsmė iš Huliajpolės krypties, dėl kurios tam tikromis sąlygomis gali kilti grėsmė, kad bus apsupta visa Ukrainos rytuose esanti Ukrainos kariuomenės grupuotė.

VIDEO: Kas naujo fronte: atsargos karininkas analizuoja Ukrainos kontrpuolimą

Tai, kad priešas turi operatyvinį priešakinį placdarmą dešiniajame Dnipro upės krante, reikalauja papildomų pastangų užkirsti kelią jo plėtrai.

Ukrainos kontrsmūgiai: ką reikia padaryti, kad jie įvyktų?

Vienintelis būdas iš esmės pakeisti strateginę situaciją neabejotinai yra Ukrainos kariuomenei 2023 m. surengti kelis iš eilės, o geriausia – vienu metu, kontrsmūgius. Sunku būtų pervertinti jų karinę, taip pat politinę ir informacinę reikšmę. Kartu daugiau dėmesio reikia skirti jų planavimo ir vykdymo klausimui.

Šią temą galima susiaurinti iki tokios koncepcijos: kokių pajėgų ir priemonių reikia šiam tikslui pasiekti? Jei 2023 m. kampaniją laikysime posūkio tašku, turime grįžti prie Rusijos svorio centro šiame konflikte apibrėžimo. Juk tik veiksmingas poveikis priešo svorio centrui gali pakeisti karo eigą.

Jeigu toks svorio centras yra Krymo kontrolė, logiška manyti, kad 2023 m. bus planuojama operacija ar operacijų serija pusiasaliui susigrąžinti. Toks planavimas visų pirma turi būti grindžiamas prielaida, kad bus sukauptas reikiamas karių rezervas. Ir mes tikrai nekalbame apie Ukrainos kariuomenės dalinius, jau veikiančius 2 500 km ilgio fronto linijoje nuo Chersono iki Kovelio.

Ruošiantis puolamajai kampanijai reikia, kad Ukraina sukurtų vieną ar kelias operatyvines (operatyvines-strategines) pajėgų grupes, kurias sudarytų nuo 10 iki 20 jungtinių ginkluotųjų pajėgų brigadų.

Ruošiantis puolamajai kampanijai reikia, kad Ukraina sukurtų vieną ar kelias operatyvines (operatyvines-strategines) pajėgų grupes, kurias sudarytų nuo 10 iki 20 jungtinių ginkluotųjų pajėgų brigadų, priklausomai nuo Ukrainos vadovybės ketinimų ir užmojų.

Dabartinėje situacijoje tai būtų galima padaryti tik pakeičiant pagrindinius jau esamų brigadų turimus ginkluotės tipus moderniais, kuriuos suteiktų Ukrainos partneriai. Atskirai reikėtų pabrėžti poreikį įsigyti daugiau raketų ir šaudmenų, artilerijos sistemų, raketų paleidimo įrenginių, elektroninės kovos priemonių ir kt. Visa tai pareikalaus konsoliduotų visų šalių partnerių pastangų, o tam prireiks nemažai laiko ir finansinių išteklių.

VIDEO: Išskirtiniai vaizdai iš mūšio lauko: Ukraina paskelbė naikintuvo skrydžio akimirkas

Griežtai kalbant, visa tai tiesiogiai ir išimtinai priklauso nuo Ukrainos turimų išteklių. Nors, kalbant apie pajėgų skaičių, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų padėtis gali atrodyti gana perspektyvi, to paties negalima pasakyti apie sunkiąją ginkluotę ir šaudmenis. Tačiau bet kokiu atveju, jeigu bus politinė valia, laiku ir apgalvotai planuojama, pasinaudojant pirmaujančių pasaulio valstybių pramonine baze ir rezervais, užduotis sukurti ir tinkamai aprūpinti tokias grupuotes vertinama kaip visiškai reali.

Tačiau išdėstytas požiūris į 2023 m. karinės kampanijos užduočių apibrėžimą Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms atrodo pernelyg vienpusiškas.

Kas nutiks, jei okupantai praras Krymą?

Taigi esame priversti dar kartą grįžti prie to, kad Ukrainai reikia tiksliai apibrėžti priešo svorio centrą. Atsižvelgdami į tai, turėtume palikti nuošalyje klausimą, ar tikslinga strateginiu lygmeniu „svorio centro“ sąvoką sieti su tam tikra teritorija ar regionu. Pažymėsime tik tai, kad jis yra psichinės ir fizinės galios, jėgos ir pasipriešinimo šaltinis – tai, ką Clausewitzas vadino „visos galios ir judėjimo koncentracija, nuo kurios viskas priklauso... taškas, į kurį turi būti nukreipta visa mūsų energija“.

Tarkime, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos 2023 m. kampanijoje pasieks visišką sėkmę ir atgaus Krymo pusiasalio kontrolę.

Vėlgi sunku pervertinti itin teigiamą politinę ir informacinę tokios strateginės sėkmės reikšmę. Kartu karinę tokios pergalės reikšmę galima vertinti skirtingai. Rusija netektų Juodosios jūros laivyno karinės bazės, aerodromų tinklo, didelių materialinių išteklių atsargų ir, tikėtina, patirtų didžiulius gyvosios jėgos ir įrangos nuostolius.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, aptariant perspektyvas po 2023 m., galima kalbėti tik apie naują konfrontacijos etapą.

Kartu niekas negali užkirsti kelio skausmingam, nors ir gana realiam, Juodosios jūros laivyno perkėlimui į Novorosijsko karinio jūrų laivyno bazę Juodosios jūros rytinėje pakrantėje, taigi Rusijos karinis buvimas regione išliks, kartu su raketų smūgių grėsme. Tą patį galima numanyti ir apie Rusijos karo lėktuvų perkėlimą į Primorsko-Achtarsko ir Jeisko aerodromus. Didelių materialinių išteklių atsargų praradimas Rusijos kariuomenę paveiks tik laikinai.

Gyvosios jėgos nuostoliai ir sunaikinta technika, bent jau jų skaičiaus požiūriu, taip pat ilgainiui gali būti papildyti.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, aptariant perspektyvas po 2023 m., galima kalbėti tik apie naują konfrontacijos etapą. Žinoma, pirminiai duomenys ir perspektyvos skirsis, tačiau ir šiuo atveju tai bus ilgas konfliktas, atnešiantis žmonių nuostolius ir milžiniškas išlaidas, o galutinis rezultatas nebus aiškus.

Taigi dabar siūlomas šiek tiek kitoks požiūris į Rusijos pajėgų svorio centro nustatymą ir pačią vykstančio karo esmę.

Neproporcingi pajėgumai: kaip Ukraina gali pasivyti?

Pagrindinis kovos su Rusijos kariuomene bruožas yra ne tai, kad Rusija masiškai lenkia Ukrainą gyvosios jėgos ir ginkluotės požiūriu, ir net ne tai, kad strateginė operacija, nukreipta prieš Ukrainą, yra didelės apimties. Lemiamas veiksnys yra gerokai neproporcingi pajėgumai.

Tai labiausiai pastebima kalbant apie didžiausią naikinimo priemonių veikimo nuotolį. Rusijos ginkluotųjų pajėgų atveju jis siekia iki 2 000 km, atsižvelgiant į sparnuotųjų raketų nuotolį, o Ukrainos pajėgų atveju jis iš tikrųjų yra vos 100 km, nuotolį riboja pasenusių trumpojo nuotolio balistinių raketų sistemų veikimo nuotolis ir dislokacijos gylis. Taigi nuo pat plataus masto agresijos pradžios Rusijos ginklai galėjo smogti į 20 kartų toliau esančius taikinius nei ukrainiečių. Išvertus į karinės praktikos kalbą, tai reiškia, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos geriausiu atveju gali panaudoti pasenusias raketų paleidimo sistemas ir smogti ne toliau nei priešo operatyvinio užnugario gylis. Tuo pat metu priešas gali nebaudžiamai suduoti smūgius taikiniams visame šalies teritorijos gylyje.

Būtent šis pajėgumas kariniu požiūriu turėtų būti laikomas Rusijos kariuomenės svorio centru. Kol išliks dabartinė padėtis, šis karas gali tęstis ne vienerius metus.

Būtent šis pajėgumas kariniu požiūriu turėtų būti laikomas Rusijos kariuomenės svorio centru. Kol išliks dabartinė padėtis, šis karas gali tęstis ne vienerius metus.

Kaip galima spręsti šią problemą?

Žinoma, neįmanoma iš karto atimti iš priešo tokio svarbaus pranašumo. Turint omenyje Rusijos kariuomenės turimų išteklių apimtį, pati galimybė šį pranašumą visiškai eliminuoti yra pernelyg abejotina. Tuo pat metu visiškai įmanoma pasipriešinti priešui, turint savų pajėgumų veikti panašiu būdu, veikiant panašiu atstumu.

Žinoma, kalbame apie Ukrainos partnerius, tiekiančius atitinkamas ginklų sistemas arba tam tikros rūšies šaudmenis. Pavyzdžiui, raketas MGM-140B ATACMS Block 1A, skirtas M142 HIMARS. Perginkluojant artilerijos ir raketines pajėgas, taktinę aviaciją, karinį jūrų laivyną ir kitus Ukrainos karinės galios komponentus, turi būti taikomas kompleksinis požiūris. Diskusijose turėtų būti aptariamas pajėgumų sukūrimas ar plėtojimas, o ne tik ginkluotės ir įrangos kiekis, kuris turi būti tiekiamas brigadoms, numatytoms perginkluoti.

Ukrainos kariuomenės nuotr./Ukrainos kariuomenė Zaporižios srityje jau naudoja JAV raketines sistemas „Himars“
Ukrainos kariuomenės nuotr./Ukrainos kariuomenė Zaporižios srityje jau naudoja JAV raketines sistemas „Himars“

Tik tokiu atveju būtų galima kalbėti apie įtaką faktiniam Rusijos svorio centrui šiame kare. Problema yra, kad daugumai rusų šis karas yra „tolimo“ pobūdžio. Dėl karo artumo nebuvimo jie ne taip skaudžiai suvokia visus šio karo nuostolius, nesėkmes ir, svarbiausia, kaštus visomis prasmėmis. Įtikinamas pavyzdys yra sėkmingos Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pastangos fiziškai perkelti karo veiksmų zoną į laikinai okupuotą Krymo autonominės respublikos teritoriją. Tai buvo padaryta sudavus keletą sėkmingų raketų smūgių į Kryme esančias priešo oro bazes, pirmiausia į Sakų aerodromą.

„Scanpix“/AP nuotr./Sakų karinė aviacijos bazė Kryme prieš ir po sprogimo
„Scanpix“/AP nuotr./Sakų karinė aviacijos bazė Kryme prieš ir po sprogimo

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų užduotis 2023 m. – padaryti šią patirtį dar aštresnę ir apčiuopiamesnę rusams ir kitiems okupuotiems regionams, nepaisant didžiulio atstumo iki taikinių.

Reikia kelti klausimą dar plačiau: iš kur kyla Rusijos vadovybės ir visuomenės pasitikėjimas, pasirengimas ir, svarbiausia, poreikis remti karą Ukrainoje ir nuoširdžiai tikėti, kad jis turi būti užbaigtas pagal planą?

Be gerai žinomų priežasčių, tokių kaip Kremliaus noras įgyti bent jau regioninę lyderystę, patenkinti pretenzijas „atsistoti“ ir kai kurių atvirai imperinių ambicijų, kurios yra priimtinos paprastiems rusams, yra ir grynai praktinė priežastis. Ji susijusi būtent su Rusijos kariuomenės panaudojimo principais. Kalbama apie agresyvaus tipo naikinamąjį karą, pradedamą prieš tautą, kuri neturi karinės galios tinkamai pasipriešinti Rusijos kariuomenei. Paprasčiau tariant, kalbama būtent apie nebaudžiamumą, kurį užtikrina fizinio artumo nebuvimas. Tai yra tikrasis priešo svorio centras. Ir mes neturime teisės palikti jo be deramo dėmesio.

Paprasčiau tariant, kalbama būtent apie nebaudžiamumą, kurį užtikrina fizinio artumo nebuvimas. Tai yra tikrasis priešo svorio centras. Ir mes neturime teisės palikti jo be deramo dėmesio.

Dėl tinkamo planavimo ir tinkamo bendradarbiavimo su Ukrainos šalimis partnerėmis padėtis gali iš esmės pasikeisti. Visapusiškos pastangos aprūpinti ir perginkluoti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas tinkamo masto ginklų sistemomis, tinkamai matant ilgalaikius tikslus, turėtų tapti ilgai lauktais pokyčiais. Tik subalansavus ginklų veikimo diapazoną ir taip sutrikdžius minėtą priešo svorio centrą, galime pasiekti posūkį vykstančiame kare.

Jei Ukrainai pavyks gauti tinkamus ginklus, 2023 m. operacinės ir strateginės perspektyvos atrodys visiškai kitaip. Vien grėsmė, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos panaudos atitinkamo veikimo nuotolio naikinimo priemones, privers Rusiją peržiūrėti vykstančios konfrontacijos pobūdį, eigą ir rezultatus.

Tačiau Ukraina gali svarstyti galimybę įsigyti atitinkamų ginklų sistemų iš partnerių tik kaip sprendimą pereinamuoju laikotarpiu. Nuo pat pirmųjų Rusijos agresijos dienų Ukrainos pusė susidūrė su opia problema – kaip atkurti ir sukurti savo projektavimo ir gamybos pajėgumus aukštųjų technologijų ginklų sistemoms gaminti. Taktiniai ir techniniai reikalavimai tokioms sistemoms jau dabar turėtų apimti atitinkamus parametrus, įskaitant jų veikimo nuotolį. Neabejotina, kad Ukrainos nacionalinės pastangos šiuo tikslu atveria neribotas tarptautinio karinio-techninio bendradarbiavimo su šalimis partnerėmis galimybes.

Vien grėsmė, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos panaudos atitinkamo veikimo nuotolio naikinimo priemones, privers Rusiją peržiūrėti vykstančios konfrontacijos pobūdį, eigą ir rezultatus.

Ukrainos pasipriešinimo pagrindas – didžiulė partnerių karinė ir techninė parama

Svarstant bendradarbiavimo su partneriais ginkluotės tiekimo Ukrainai perspektyvas, derėtų atkreipti dėmesį į du svarbius veiksnius, kurie nuo pat Rusijos agresijos pradžios darė didelę įtaką atitinkamų sprendimų priėmimui, taip pat tiekimo sąlygoms ir apimtims.

Pirmasis iš jų yra bendras klaidingas supratimas apie Rusijos ir Ukrainos karo mastą. Nepaisant plačiausio žiniasklaidos nušvietimo, pasaulio gyventojams, pirmiausia europiečiams, vis dar sunku net įsivaizduoti realius Antrojo pasaulinio karo stiliaus kovinius veiksmus. Jiems sunku įsivaizduoti tūkstančių kilometrų ilgio kontakto liniją, dešimtis tūkstančių karinės technikos vienetų ir daugiau nei milijoną ginkluotų žmonių, tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujančių kare.

Oro pavojaus sirenos, raketų atakos ir taikių gyvenviečių bombardavimas, pabėgėlių ir karo belaisvių srautai, upių kirtimo operacijos ir bandymai prasiveržti tankais – daugumai žmonių visame pasaulyje visa tai lieka tik vaiduokliška praėjusio šimtmečio dviejų pasaulinių karų istorija.

Tuo pat metu Ukrainos žmonėms ir ginkluotosioms pajėgoms visa tai jau tapo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi. Kalbant apie personalo ir technikos dalyvavimą, Ukrainos pastangos atremti Rusijos agresiją jau viršijo tam tikrus Antrojo pasaulinio karo metais jos teritorijoje vykusių karo veiksmų rodiklius.

Efektyviai pasipriešinti prieš daugiau nei 300 000 Rusijos ginkluotųjų pajėgų grupuotę reikėjo mobilizuoti šimtus tūkstančių žmonių ir aprūpinti juos dešimtimis tūkstančių karinės technikos vienetų. Kalbant apie kasdienes Ukrainos ginkluotųjų pajėgų išlaidas amunicijai, skaičiuojant artilerijos šoviniais vienam ginklui, jos yra trigubai didesnės nei Didžiosios Britanijos armijos artilerijos Pirmojo pasaulinio karo metais užfiksuoti rodikliai. Atsižvelgiant į karo trukmę ir 2023 m. kampanijos perspektyvas, mažai tikėtina, kad šie skaičiai mažės.

Ukrainos pastangos išgyventi supervalstybės puolimą reikalauja ir toliau reikalaus didelių materialinių išteklių. 2023 m. didelės apimties karinė ir techninė pagalba iš šalių partnerių turi išlikti materialiniu Ukrainos pasipriešinimo pagrindu. Juk nepaisant savų nuostolių dėl Rusijos sankcijų, priklausomybės nuo Rusijos energijos ir atskirų bandymų nuraminti Rusiją, pasaulio istorijoje nė vienai šaliai niekada nebus atleista už tai, kad ji nuolaidžiauja kraujo ištroškusiam plėšrūnui, kuris dar labiau apsinuodija pralietu krauju.

Sunku įsivaizduoti, kad net branduoliniai smūgiai leis Rusijai palaužti Ukrainos valią priešintis. Tačiau negalima ignoruoti grėsmės, kuri iškils visai Europai.

Kitas veiksnys yra tiesioginė grėsmė, kad Rusija tam tikromis aplinkybėmis panaudos taktinius branduolinius ginklus. Mūšiai Ukrainos teritorijoje jau parodė, kaip smarkiai Rusijos Federacija nepaiso pasaulinio branduolinio saugumo klausimų net ir įprastinio karo metu. Visų pirma, nuo 2022 m. liepos mėn. rusų kariuomenė Zaporižios atominėje elektrinėje įkūrė karinę bazę, jos teritorijoje dislokavo sunkiąją artileriją, įskaitant daugkartinius raketų paleidimo įrenginius BM-30 „Smerč“.

Sunku įsivaizduoti, kad net branduoliniai smūgiai leis Rusijai palaužti Ukrainos valią priešintis. Tačiau negalima ignoruoti grėsmės, kuri iškils visai Europai. Negalima visiškai atmesti ir galimybės, kad į „ribotą“ branduolinį konfliktą tiesiogiai įsitrauks pirmaujančios pasaulio galybės, priartindamos Trečiojo pasaulinio karo perspektyvą.

VIDEO: V.Zelenskis: Rusija visiškai nepaiso gyvybės vertės

Turime grįžti prie Rusijos pasitikėjimo savimi šaltinio – nebaudžiamumo. Bet kokiems Rusijos bandymams imtis praktinių žingsnių panaudojant taktinius branduolinius ginklus turi būti užkirstas kelias panaudojant visą pasaulio galybių turimą priemonių arsenalą. Juk nuo šios akimirkos Rusijos Federacija taps ne tik grėsme taikiam Ukrainos, jos kaimynių ir daugelio Europos šalių sambūviui, bet ir tikra pasaulinio masto teroristine valstybe.

Mūsų nuomone, būtent atsižvelgiant į tokį sudėtingą ir nevienareikšmišką veiksnių derinį reikėtų svarstyti 2023 m. karinės kampanijos perspektyvas. Tik visapusiškas ir išsamus jų apsvarstymas sudarys prielaidas Ukrainai nugalėti agresoriaus kariuomenę ir nutraukti Europoje siaučiantį destruktyvų karą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“