Iškilminga valstybių laidotuvių ceremonija
Valstybinės 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvės buvo iškilmingos. Kaip pridera didvyriams, juos į paskutinę kelionę lydėjo minios žmonių, Lietuvos bei Lenkijos prezidentai Gitanas Nausėda ir Andrzejus Duda, Baltarusijos vicepremjeras Igoris Petrišenko, Ukrainos ir Latvijos valdžios atstovai.
Diena buvo žvarbi, tačiau susirinko nemažai žmonių, ypač jų būryje išsiskyrė baltai raudonai baltas vėliavas nešę kaimynai baltarusiai. Ši vėliava nėra Baltarusijos valstybinė, tad nestebina, kad kai kurios valstybinės Baltarusijos žiniasklaidos priemonės šį faktą ignoravo, o gana plačiai nušviesdamos iškilmes Vilniuje sugebėjo šių vėliavų jūros net neparodyti.
Savo ruožtu Rusijos žiniasklaidoje apie valstybines laidotuves atsiliepimų būta įvairių. Lenkijos žiniasklaida atkreipė dėmesį, kad iš esmės rusai kritiškai įvertino sukilėlių perlaidojimą Vilniuje. Esą Rusijoje piktintasi ir pačiomis iškilmėmis, ir tuo, kad jose dalyvavo oficiali aukšto rango Baltarusijos delegacija, ir kad nuolat minėta Abiejų Tautų Respublikos palikimo lietuviams, lenkams ir baltarusiams svarba.
1863–1864 metų sukilimas Rusijos istoriografijoje yra vadinamas „maištu Rusijos imperijos šiaurės vakariniame pakraštyje“, o penktadienį palaidoti sukilimo vadai su Konstantinu Kalinausku priešaky apibūdinami kaip „lenkų šlėktų banditinė formacija Vakarų Baltarusijos teritorijoje“.
Vilnių pavadino kapinėmis
Tad net ir neturėtų stebinti, kad Rusijos oficialioji žiniasklaida švaistėsi tokiais ir panašiais epitetais. Prie jos prisidėjo ir kai kurios žiniasklaidos priemonės, kurių bent jau interneto adresas sufleruoja, kad jos egzistuoja Lietuvoje ar skirtos mūsų šalies skaitytojams.
„Buvusių herojų kaulai svarbiau nei jaunimas. Kaip Vilnius tapo miestu-kapinėmis“ – taip savo straipsnį, skelbtą dar prieš laidotuves, pavadino baltnews.lt. Šis portalas cituoja bent jau Lietuvoje faktiškai nežinomo politologo Aleksandro Nosovičiaus mintis, išsakytas „Sputnik Lietuva“. Jis sakė, kad esą „Rytų Europos nacionalistams istorija yra politikos instrumentas ir labai simboliška, kad perlaidojimas vyks Vilniuje, ypač turint omeny, į ką virto respublikos sostinė.“
„Vilnius – tai miestas-kapinės visų nepavykusių valstybinių projektų, visų nacionalinių judėjimų ir panašių Rytų Europos iniciatyvų, kurios istoriškai dažniausiai turėjo antirusišką pobūdį“, – tvirtino A.Nosovičius, nesivargindamas priminti jokio istorinio konteksto, kodėl kilo 1863–1864 metų sukilimas.
„Tai dar vienas įrodymas, kad savo buvusių didvyrių kaulai Rytų Europos šalims dažnai svarbesni nei jų jaunimas, kuris, matydamas šią nekrofilijos pergalę prieš realų gyvenimą, įspūdingais tempais emigruoja“, – pasisakė iš Kaliningrado kilęs visuomeninių ir politinių tyrimų centro „Rusų Baltija“ analitikas.
Kritikavo A.Dudą
Portalas ritmeurasia.org visas kritikos strėles šios ceremonijos kontekste nukreipė į Lenkijos prezidentą Andrzejų Dudą, esą jis džiaugėsi iškilmėse matydamas Baltarusijos delegaciją, nors laidoti tie, kurie baltarusius žudė. Nepasigailėjo ir Baltarusijos vicepremjero Igorio Petrišenko, kuris esą dalyvavo savo tautos atstovų žudikų laidotuvėse.
„K.Kalinauską su bendražygiais Vilniuje 1864 metais teisė pagal Rusijos imperijos teismo sprendimą. Ant jų sąžinės – plėšimai ir baltarusių valstiečių, rusų kareivių, stačiatikių dvasininkų nužudymai. Tai yra – tie patys nusikaltimai, kuriais užsiėmė pokariu Lenkijos „prakeiktieji kariai“ ir Lietuvos „miško broliai“. A.Duda teisingai juos pavadino Kalinausko įpėdiniais“, – apie Lenkijos prezidento pasakytą kalbą Vilniaus arkikatedroje nesirinkdamas žodžių rašė portalas.
Primename, kad Lenkijos prezidentas apie tai, jog Gedimino kalne Vilniuje sukilėlių kūnai rasti duobėje be karstų, už nugarų surištomis rankomis, sumesti į kapo duobes ir užberti kalkėmis, sakė: „Gerai žinome tą charakteringą paprotį, kurio laikytasi nuo baltojo iki raudonojo carizmo. Savo šalyse vis randam bevardžių mirties duobių su aukų, antisovietinės kovos partizanų, nužudytų raudonojo režimo, palaikais. Šiandien prisimename ir juos, lenkų nepalaužiamus karius, lietuvių miško brolius ir kitus. Nes visi jie, ir tie žuvę prieš 150 metų, ir prieš 70 metų, mūsų tautoms yra laisvės didvyriai.“
Kliuvo ir Baltarusijai
Politnavigator.net užsipuolė būtent Baltarusijos vicepremjerą I.Petrišenką, esą jis „apipylė komplimentais rusofobą“. Kalbėdamas Vilniaus arkikatedroje vicepremjeras sakė: „Kiekviena šalis turi savo K.Kalinausko įvaizdį, bet jis neturi tapti ta istorine figūra, kuri išnaudojama politiniais tikslais. Atvirkščiai, tai yra mūsų bendros praeities puslapis, kurį mes privalome gerbti ir kuris mus vienija dabar ir vienys ateityje. (…) Tai yra tikras istorinis momentas, vienodai svarbus baltarusių, lietuvių, lenkų, ukrainiečių ir latvių tautoms.“
Tiesa, apie 1863–1864 metų sukilimo didvyrius ir perlaidojimą Rusijos žiniasklaidoje galima rasti ne tik kritiškus žodžius. Štai echo.msk.ru pateikia savo žurnalistės Lietuvoje Natalijos Frolovos komentarą apie laidotuves Vilniuje.
„Už nepriklausomą Lenkiją ir laisvą Rusiją – už jūsų ir mūsų laisvę!“ – tokia komentaro antraštė, o jame žurnalistė primena, kad Vilniuje palaidoti sukilimo vadai ir dalyviai sovietų laikais buvo laikomi revoliucionieriais ir kovotojais su cariniu režimu, šiuolaikinėse Baltarusijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje jie nacionaliniai didvyriai ir kovotojai už nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos, o štai dabartinei Rusijai – neteisėtų grupuočių vadai ir pavojingi rusofobai.
„Žodis „laisvė“ Vilniuje skambėjo dažniau nei visi kiti. Beveik visi pasisakiusieji perlaidojimo ceremonijoje priminė garsųjį sukilėlių šūkį „Už jūsų ir mūsų laisvę“, nuskambėjusį dar 1830–1831 m. sukilime. Šitie paprasti žodžiai tapo ir vėlesnio 1863–1864 m. sukilimo šūkiu, ir tautiniams judėjimams siekiant nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos XX amžiuje, kai sąjunga sugriuvo.
Nenuostabu, kad ir šiandien šitas šūkis vis dar taip pat gąsdina autoritarinę valdžią bei turi savyje vis dar tą pačią karštą viltį apie politinius pokyčius Rusijoje ir Baltarusijoje, kaip buvo ir XIX a. viduryje“, – savo komentarą baigia N.Frolova.
