Sverre Eikelandas atsargiai nusileido žemyn per riedulius, sudarančius vieno iš pagrindinių Norvegijos rezervuarų sienas, pro srovių čia suneštas medžių šakas, kurios kyšo tarsi kokie užtvankoje įstrigę milžino dantys, ir atsistojo ant sausos žemės, kuri turėtų būti giliai apsemta.
„Matote juostą, kur sustoja augmenija, – sakė 43 metų S.Eikelandas, vyriausiasis įmonės „Agder Energi“ eksploatavimo pareigūnas, rodydamas į ryškią, sausą liniją 50 pėdų virš Skjerkevatno rezervuaro paviršiaus. – Štai kur turėtų būti vandens lygis.“
„Mums sausra nepažįstama, – pridūrė jis gūžtelėdamas pečiais. – Mums reikia vandens.“
Ši vasara Europai atnešė neregėtą kaitrą ir sausrą, kurios paveikusi beveik visas ekonomikos dalis, net įprastai vėsiuose žemyno regionuose.
Šį reiškinį apsunkina žmogaus sukelta klimato kaita. Prancūziją nuniokojo didžiuliai miškų gaisrai, o Luaros slėnis dabar toks sausas, kad vietomis upę galima kirsti pėsčiomis.
Reino upė Vokietijoje kai kuriuose ruožuose yra vos kelių centimetrų gylio, todėl prekyba paralyžiuota, o kruizų rengti nebeįmanoma. Italijoje dabar sausiau nei bet kada nuo 1800 metų, o jos garsiųjų ryžių, naudojamų rizotui, augintojai dabar rizikuoja prarasti derlių.
Tačiau bene labiausiai stebinantis sausros poveikis pastebimas Norvegijos pietuose, kur paprastai drėgmės netrūksta.
