Platinamoje žinutėje, sulaukusioje nemažai internautų pritarimo, kalbama apie Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) įtvirtintą teisę į valstybių apsisprendimą, esą remiantis šiuo principu, Krymo aneksija turėtų būti vertinama kaip pusiasalio gyventojų valios išraiška, o ne Ukrainos žemių užgrobimas.
„Krymas tapo Rusijos regionu 2014 m. kovo mėn. po referendumo, surengto po perversmo Ukrainoje . Per 2014 m. referendumą 96,77proc. rinkėjų Kryme ir 95,6proc. Sevastopolyje pasisakė už prisijungimą prie Rusijos.
Referendumai dėl Donecko liaudies respublikos (DLR) , Luhansko liaudies respublikos (LLR) , Chersono ir Zaporižės regionų prisijungimo prie Rusijos Federacijos vyko 2022 m. rugsėjo 23-27 d. Remiantis 100 proc. balsavimo biuletenių apdorojimo rezultatais, DLR už prisijungimą prie Rusijos Federacijos pasisakė 99,23 proc. balsavusiųjų, LLR – 98,42 proc., Chersono srityje – 87,05 proc., Zaporožės srityje – 93,11 proc..
Rugsėjo 30 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Kremliuje pasakė kalbą dėl šių referendumų rezultatų, po kurios su jų sričių vadovais pasirašė susitarimus dėl šių regionų priėmimo į Rusijos sudėtį“, – teigiama įraše socialiniame tinkle „Facebook“.
Apsisprendimo teisė
Įdomu tai, kad nei JT Chartijoje, nei kituose JT dokumentuose toks „apsisprendimas“ nenumatytas.
Autoritetingiausias galiojančios tarptautinės teisės šaltinis yra Jungtinių Tautų Chartija, Saugumo Tarybos rezoliucijos (privalomos visoms JT narėms) ir Generalinės Asamblėjos rezoliucijos (patariamojo pobūdžio).
JT Chartijoje iš tiesų įtvirtinta tautų apsisprendimo teisė. Tačiau jos turinys ir įgyvendinimo forma niekaip nedetalizuojami plačiau.
Ji minima tik dviejose vietose – 1 straipsnyje (kuriame kalbama apie draugiškų santykių plėtojimą „tarp tautų, grindžiamų pagarba tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principui“) ir 55 straipsnyje (siekiant sukurti „stabilumo ir gerovės sąlygas, būtinas taikiems ir draugiškiems santykiams tarp tautų, grindžiamiems pagarba tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principui“).
Tačiau 1970 m. Deklaracijoje (pilnas pavadinimas – „Deklaracija dėl tarptautinės teisės principų, susijusių su draugiškais santykiais ir bendradarbiavimu tarp valstybių pagal Jungtinių Tautų Chartiją“) šios teisės turinys yra gana aiškus:
„Kolonijos ar kitos nesavarankiškos teritorijos teritorija pagal Chartiją turi atskirą ir skirtingą statusą nuo ją valdančios valstybės teritorijos; toks atskiras ir skirtingas statusas pagal Chartiją egzistuoja tol, kol atitinkamos kolonijos ar nesavarankiškos teritorijos tauta neįgyvendina savo apsisprendimo teisės pagal Chartiją, ypač pagal jos tikslus ir principus.“
Kartu konkrečiai nurodoma:
„Nė viena iš ankstesnių pastraipų negali būti aiškinama kaip leidžianti ar skatinanti bet kokius veiksmus, kuriais būtų visiškai ar iš dalies išskaidytas ar pažeistas teritorinis vientisumas ar politinė vienybė suverenių ir nepriklausomų valstybių, kurios savo veikloje laikosi pirmiau nurodyto tautų lygių teisių ir apsisprendimo principo ir dėl to turi vyriausybes, atstovaujančias be rasės, tikėjimo ar odos spalvos skirtumo visiems atitinkamoje teritorijoje gyvenantiems žmonėms.“
Krymas, Donbasas ir Chersono regionas nėra kolonijos
Tai reiškia, kad tik kolonijos ir priklausomos teritorijos turi besąlyginę apsisprendimo teisę.
Kadangi Ukraina niekada nebuvo kolonijinė valstybė, ši norma jai iš principo netaikoma.
Be to, oficialiame nesavarankiškų teritorijų sąraše, kurį šiandien turi sudariusios Jungtinės Tautos, nėra jokių Ukrainos žemių.
Taigi, nei Krymas, nei Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporižios sritys neturėjo apsisprendimo teisės iš principo – net nepaliečiant daugelio kitų veiksnių, dėl kurių ten vykę „referendumai“ yra teisiškai niekiniai.
Referendumas nesilaikant taisyklių ir teisės
2014 m. vasario mėn. Rusijos įvykdytas Krymo užgrobimas prasidėjo, kai Rusijos specialiosios pajėgos, veikusios be valstybinių skiriamųjų ženklų, užėmė Krymo parlamento pastatą ir iškėlė Rusijos vėliavą.
Po bekraujės vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ invazijos, pusiasalio kontrolę perėmė Rusijos kariai, nedėvintys skiriamųjų ženklų.
Vėliau įvykusiame referendume dėl Krymo statuso, kuris buvo surengtas karinės okupacijos sąlygomis, nebuvo leista surengti viešų diskusijų ar Ukrainos politiniams lyderiams apsilankyti Krymo pusiasalyje.
Ukrainos Konstitucijos 73 straipsnis numato, kad teritorinio vientisumo ir valstybės sienų keitimo klausimai turi būti sprendžiami tik nacionaliniame (ne regioniniame) referendume.
Todėl pagal Venecijos komisijos (ir atitinkamai Europos Tarybos) patvirtintas normas Krymo „referendumas“ pagal apibrėžimą buvo neteisėtas.
Referendume rinkėjams buvo pateikti du alternatyvūs klausimai: „Ar palaikote Krymo pakartotinį prisijungimą prie Rusijos su Rusijos Federacijos subjekto teisėmis?“ (taip arba ne) ir „Ar palaikote 1992 metų Krymo Respublikos konstitucijos atkūrimą ir Krymo, kaip Ukrainos dalies, statusą?“ (taip arba ne).
Nors Rusija ilgą laiką tvirtino, kad 96,77 proc. rinkėjų pasisakė už susijungimą su Rusija, pačios Rusijos Žmogaus teisių tarybos ataskaitoje teigiama, kad tik 15–30 proc. rinkimų teisę turinčių rinkėjų Kryme balsavo už susijungimą su Rusija.
Nors prorusiška valdžia skelbia, kad referendumas parodė, jog Krymo gyventojai veržiasi į Rusijos glėbį, rezultatų nepripažįsta Vakarai, o referendumo metu būta daug pažeidimų.
Plačiau skaitykite: Prorusiška Krymo valdžia skelbia referendumą įvykusiu, į Rusijos glėbį esą veržiasi 96,6 proc. Krymo gyventojų
Nė vienas iš referendumo metu pasiūlytų variantų neleido piliečiams balsuoti už status quo išsaugojimą.
Referendumas taip pat pažeidė Ukrainos konstituciją, nes nesuteikė teisės visiems Ukrainos piliečiams balsuoti dėl Krymo statuso.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Faktai pateikiami manipuliatyviai, JT teisės principų ir aktų išaiškinimas tendencingas.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
