Nepaisant to, kad ankstesni tyrimai parodė, jog grimzdimas nusistovėjo, nauji duomenys atskleidė, jog lagūnos miestas ir toliau kiekvienais metais nugrimzta maždaug po 1-2 milimetrus. Kaip rašo „Discovery News“, tai daugiau, nei manyta anksčiau.
„Tai nedidelis poveikis, tačiau jis svarbus“, – teigė Kalifornijos universiteto Scrippso okeanijos instituto geodezininkas Yehuda Bock.
Adrijos jūros vandens lygiui Venecijos lagūnoje kylant tokiu pačiu greičiu, bendras rezultatas siekia keturis milimetrus per metus. Tai reiškia, kad iki 2032-ųjų Venecija gali panirti iki 80 milimetrų.
Tyrimas, kuris bus skelbiamas žurnale „Geochemistry, Geophysics, Geosystems“, taip pat parodė, kad vienas šiaurės rytų Italijos vandens miestas kiekvienais metais vieną ar du milimetrus pakrypsta į rytus. Tai reiškia, kad vakarinė šio miesto dalis yra aukščiau nei likusioji.
Ankstesni palydoviniai matavimai šio pakrypimo nebuvo užfiksavę, pažymi Y. Bockas.
Pastarasis prie šio projekto dirbo su kolegomis iš Majamio universiteto Floridoje bei Italijos kompanijos „Tele-Rilevamento Europa“, atliekančios žemės deformacijų matavimus.
Naudodami visuotinę padėties nustatymo sistemą GPS ir palydovo radarą, jie tyrinėjo, kaip Venecija ir jos lagūna krypo per dešimtmetį – nuo 2000 iki 2010 metų.
„Mūsų analizė aiškiai užfiksavo per pastaruosius dešimt metų vykusius judėjimus, kurių nei vien GPS, nei „InSAR“ negalėjo pastebėti“, – sakė Majamio universiteto jūrų geologijos ir geofizikos profesorius Shimonas Wdowinski.
Buvo patvirtinta, kad pamažu grimzta 117 Venecijos salų. Esančios šiaurėje kasmet nusileidžia 2–3 milimetrus, o esančios pietuose – 3-4 milimetrus.
Tai, kad Venecija pamažu skęsta, žinoma jau seniai. Tikslius vandens lygio matavimus mieste pradėta daryti tik 1872-aisiais, tačiau XVIII a. Venecijos peizažisto Canaletto kūriniuose detaliai užfiksuotos tamsios dumblių dėmės ant palei kanalą esančių pastatų, kurias paliko atslūgstančios potvynio bangos, leido mokslininkams apskaičiuoti, kad nuo 1727-ųjų miestas nugrimzdo daugiau kaip 60 centimetrų.
Potvyniai Venecijoje vis dažnėja, o maždaug 4 ar 5 kartus per metus didesnėje miesto dalyje gyventojams tenka vaikščioti mediniais takais, kad įveiktų užtvindytas teritorijas.
Tyrėjai perspėja, kad ne vieną milijardą eurų kainuojančios MOSE apsaugos nuo potvynių sistemos kūrėjams teks atsižvelgti ne tik į kylantį jūros lygį, bet ir Venecijos grimzdimą.
Vis dėlto Italijos tyrėjų skaičiavimais, 1-2 milimetrų grimzdimas per metus nėra reikšmingas.
„Vienas milimetras yra niekis palyginti su problema, kuri Veneciją užklupo prieš 20-30 metų“, – sakė Padujos universiteto Italijoje tyrėjas Pietro Teatini.
Iš tikrųjų, XX a. vykstant natūraliems procesams ir išgaunant požeminį vandenį Venecija pažemėjo apie 120 milimetrų. Taip pat tuo metu jūros lygis pakilo maždaug 11 milimetrų.
Italijos jūrų mokslo instituto geologas Luigi Tosi teigė, kad ateityje miesto laukia kebli padėtis, MOSE užtvarą teks naudoti labai dažnai. Pasak geologo, jūra, iki amžiaus pabaigos galinti pakilti 50 centimetrų, gali tapti reikšminga problema.
„Vartai sukurti taip, kad užsidarytų, kai potvynio bangos pakyla 110 centimetrų virš tam tikros ribos, maždaug 10–20 kartų per metus. Taip sparčiai kylant vandens lygiui, 110 centimetrų riba bus pasiekta daugybę kartų, iki 200 dienų per metus“, – Italijos naujienų agentūrai ANSA teigė L.Tosi.
Jis kartu su kolegomis iš Padujos universiteto kuria projektą, kuriuo siekiama pakelti Veneciją, pumpuojant jūros vandenį į miesto podirvį.
Pasak L.Tosi, MOSE galima padėti iki 10 centimetrų pakeliant Veneciją.
„Teoriškai modelis veikia puikiai, tačiau prieš išbandant jį praktiškai, dar reikėtų jį patyrinėti“, – pažymėjo L.Tosi.
