„Valstybės neegzistuoja be kultūros, – Venecijoje Pilietybė.lt kalbintas sakė Lietuvos paviljono autorius Robertas Narkus. – Ne pastatuose ir ne kažkokiose fizinėse reprezentacijose tveriama tai, kas yra žmogus, kas yra dvasia. (…) O Lietuvos paviljonas bienalėje veikia ir lyg čia vietoje besikurianti nauja – kultūrinė – diaspora.“
Menininkas pasakojo, kad Venecijos bienalė yra laiko dvasią bandantis pagauti reiškinys, platforma, kurioje tautos, valstybės gali pristatyti save, dalyvauti pokalbyje apie vykstančius procesus ir apie tai, kas yra svarbu. Ir palikti įspaudą gaublyje: „Kultūra yra daugiau, nei dažnai galvojame – tai kažkas tveriančio tarp įvairių galios struktūrų, tiltas tarp skirtingų žmonių, įrankis išplėsti mūsų suvokimą apie etinius, moralinius reiškinius, apie tai, kas šiandien yra svarbu, apie technologijas, gamtą, apie žmogų. Padeda suprasti kas aš esu.“
Lankytojams pažinti paviljoną ir pačią Lietuvą padeda savanoriaujantys jauni lietuviai, išsiskiriantys margomis šaknimis ir globalia patirtimi.
„Gimiau ir užaugau Vilniuje rusų, baltarusių ir lenkų kilmės šeimoje, lietuviškoje terpėje. Kartais juokauju, kad jei mano seneliai būtų su manimi kalbėję ne tik rusų, bet ir lenkų kalbomis, būčiau tikras vilnietis“, – portalui Pilietybė.lt sakė paviljono savanoris 23 metų Erik Vojevodin.
Filosofijos ir meno istorijos studijas Škotijoje baigęs, Naujojoje Zelandijoje studijavęs jaunuolis mano, kad tapatybė nėra susicementavęs, bet laisvo tekėjimo permąstymo procesas, nesiklijuojant moralinio teisingumo etikečių: „Suteikime kiekvienas kitam laisvę prisidėti savaip. Nes klijuotis tas teisingo veikimo etiketes riboja. Kaip ir vienos pilietybės ribojimas – jis uždaro daugiau durų nei atidaro.“
„Kaip gali kitaip lietuviai pristatyti pasauliui, kas jie yra? – Pilietybė.lt sakė paviljone savanore dirbanti Italijos lietuvė Ugnė Gelgotaitė. Komunikaciją ir neuromarketingą Milane studijuojanti mergina dirba meno, muzikos ir mados pasaulyje. – Esu lietuvė, bet ir italė, nors ir be itališko kraujo, ir tai man atveria galimybes komunikuoti, ypatingai italams, ne tik lietuvių meno pasaulį, bet ir kaip lietuviai galvoja, kaip žiūri į gyvenimą.
Manau, Lietuva, teritoriškai nedidelė valstybė, yra pavyzdys, kaip gyventi išeinant iš teritorinių ribų. Man pristatyti Lietuvą čia, Venecijoje, yra svajonių galimybė.“
Ugnė pabrėžia, kad italai stebisi, sužinoję, jog Lietuvą bienalėje atstovauja toks jaunas menininkas (Robertui Narkui yra 39-eri, – red.): „Italai gyvena mene, bet ir akylai stebi Šiaurės Europos bei Lietuvos meną, jiems atrodo, kad ten (jauni menininkai) turi ne tik noro, bet ir galimybių.“
Oksfordo universitete anglų ir italų kalbą bei literatūrą studijuojantis 22 m. Joris Žiliukas prisipažįsta, kad pradėjęs savanoriauti Lietuvos paviljone nerimavo, jog menas yra žaidimas, pramoga: „Dabar matau, kad tai yra kažkas daugiau, kaip sako menininkas ir mano kolegos, tai – socialinė skulptūra.“
Vilniuje gimęs jaunuolis portalui Pilietybė.lt sakė, kad, jo manymu, lietuvis yra ne tik „kažkas, kas sėdi Lietuvoje. Patirtis pasaulyje yra galimybė pasisemti požiūrio kampų, idėjų, išmokti kitą aplinką ir sugebėti kritiškiau į save žiūrėti. Ir žinoti, kodėl nori grįžti. Man būti lietuviu reiškia būti kuo didesne savo asmenybės dalimi namie. Būti lietuviu reiškia būti išsilavinusiu lietuviu.“
„Venecijos bienalė prasidėjo kaip nacionalinių paviljonų paroda, tačiau kartu ir supranti, kuriai civilizacijos pusei priklausai, – kalbėjo Lietuvos paviljono autorius R.Narkus. – Per trisdešimt metų Lietuva išvystė, sukūrė pasaulyje gerbiamą meno sceną. Kultūra padeda žmonėms suprasti, kas mes esam ir nebūtinai per tautinį identitetą.“
