Tą dieną netrukus po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Trianono rūmuose Versalyje buvo pasirašyta taikos sutartis, kuria po Austrijos-Vengrijos suirimo buvo nustatytos naujos dalies savo teritorijos netekusios Vengrijos sienos.
„Birželio 4-ąją čia vėliavos bus nuleistos iki pusės stiebo“, – sakė šalia trijų valstybių sienų sankirtos esančio Kiubekhazos miestelio meras Robertas Molnaras prieš šimtąsias Trianono taikos pasirašymo metines, kurios bus minimos ketvirtadienį.
„Trianono sienos padalijo kaimus ir atskyrė šeimas“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.
Vengrija, priklausiusi karą pralaimėjusiai Austrijos-Vengrijos imperijai, pagal šią sutartį prarado du trečdalius turėtos teritorijos ir maždaug pusę savo daugiatautės populiacijos.
Taip akimirksniu daugiau nei 3 mln. etninių vengrų, dar vadinamų madjarais, sudariusių trečdalį visų gyventojų, kartu su svarbiais ekonominiais ištekliais ir keliais istoriniais miestais tapo kaimyninių šalių dalimi.
„Išduoti Vakarų“
„Didžiosios valstybės, vadovaujamos Prancūzijos, nepagrįstai nubaudė Vengriją, neatsižvelgdamos į kainą“, – AFP sakė valstybės finansuojamo Trianono muziejaus direktorius Csaba Palas Szabo šios įstaigos archyve Segedo mieste netoli Serbijos sienos.
„Vakarai mus išdavė“, – pridūrė jis.
Pasak C.P.Szabo, sutartimi nustatytos sienos neatspindėjo etninės gyventojų sudėties.
Tarp muziejuje eksponuojamų istorinių žemėlapių ir atmintinų daiktų yra praėjusio amžiaus 3-io dešimtmečio propagandinė medžiaga, kurioje rašoma: „Ne! Ne! Niekada!“, ir raginama peržiūrėti sienas.
Vengrijos tarpukario lyderis Miklosas Horthy vėliau suartėjo su nacių Vokietija, iš dalies siekdamas susigrąžinti prarastas teritorijas. Tačiau 1947 metais pasirašyta kita sutartimi buvo paliktos Trianono sutartimi nubrėžtos sienos.
Per keturis dešimtmečius trukusį komunistų valdymą minėti Trianoną buvo tabu, siekiant nesuerzinti kaimyninių socialistinių šalių, nors ten madjarų mažuma buvo labai diskriminuojama, ypač diktatoriaus Nicolae Ceausescu valdomoje Rumunijoje.
