„Mes matėme, kaip kariai kasa duobes (masiniams kapams). Mes buvome penkios moterys su savo vaikais. Jie mus pačiupo, įsitraukė į namą ir uždarė duris“, – pasakojo ji.
Kariai išplėšė moters vaiką jai iš rankų ir jį nužudė. „Aš tiesiog rėkiau, bet jie mūsų neklausė. Jie net nesupranta mūsų kalbos“, – pasakojo ji.
„Būtų gerai, jei būčiau mirusi“
Aš maniau, kad jau esu mirusi, kaip prabudau ir pajutau, kaip dega mano oda, – pasakojo moteris.
Uniformuoti vyrai nerodė jokio gailesčio. Jie nuplėšė Rashidos drabužius, kankino ją ir prievartavo, kaip ir kitas keturias moteris. Rashida neteko sąmonės, vyrai padegė namą ir paliko moteris mirti.
„Aš maniau, kad jau esu mirusi, bet prabudau ir pajutau, kaip dega mano oda“, – pasakojo moteris.
Iškankinta ir nuoga ji išbėgo iš namo. Pasislėpė gretimame lauke. Vis dėlto dabar moteris tikina, kad gailisi, jog apskritai išgyveno.
„Būtų gerai, jeigu ir aš būčiau mirusi, taip man nereikėtų prisiminti viso šio siaubo. Mano tėvai taip pat buvo nužudyti. Daug žmonių buvo nužudyta“, – verkdama pasakojo Rashida.
25 metų moteris nepajėgė kalbėti daugiau apie prievartą ar savo vaiko nužudymą, bet paklausta, ar norėtų keršto, išpyškino: „Mes būtume pamalonintos, jeigu mus išprievartavę kariai būtų pakarti.“
Viena iš daugelio
Rashidos istorija nėra neįprasta Bangladešo ir Mianmaro pasienyje esančiose stovyklose. Daugiau nei 615 tūkst. rohinjų pabėgo iš Mianmaro nuo rugpjūčio dėl nesibaigiančio smurto Rachinų valstijoje.
Mianmaras ten intensyviai vykdo „valymo operacijas“, nukreiptas į teroristus.
„Vienas stipriausių kariuomenės ginklų yra masinis seksualinis smurtas prieš moteris ir mergaites, kurių kasdien išprievartaujama nesuskaičiuojamai daug“, – ketvirtadienį išleistoje ataskaitoje rašo „Human Rights Watch“.
Mianmaro kariuomenė neigia, kad kariai prievartauja moteris.
Jungtinės Tautos situaciją Mianmare pavadino „vadovėliniu etniniu valymu“.
Dėvi tuos pačius sijonus
Pagalbos darbuotojai sako, kad labai sunku suskaičiuoti, kiek moterų jau buvo išprievartauta, tačiau incidentai yra tokie dažni, kad organizacija „Gydytojai be sienų“ pradėjo specialią pagalbos programą prievartos aukoms.
„Bet ką gali išprievartauti. Po išprievartavimo žmogus neranda ramybės. Ne mano kaltė, kad mane išprievartavo. Pirmosios trimis dienomis reikia vaistų. Po trijų dienų reikia konsultuotis su gydytoju“, – tokia daina plinta pabėgėlių stovyklose.
Iš tiesų apie ramybę išprievartautos moterys galvoti neturi kada. Dauguma jų bando tiesiog išgyventi, išmaitinti savo vaikus. Nė viena moteris, su kuria kalbėjosi CNN, negavo medicininės pagalbos.
Moterys nerimauja dėl nėštumo, lytiškai plintančių ligų, bet kone labiausiai nerimą kelia tai, kad moterys vis dar vilki tuos pačius drabužius, su kuriais jos buvo prievartautos, neturi stogo savo vaikams.
Kelios dešimtys moterų jau sulaukė medicininės ir psichologinės pagalbos po išprievartavimo. Maždaug pusė jų yra nepilnametės.
„Niekas mums nepadeda“
Kelios išprievartautos moterys, kurios dabar gyvena pabėgėlių stovykloje, sutiko kalbėti su CNN ne anonimiškai, ir taip parodė didelę drąsą.
Kai kariuomenė pasiekė Aisha kaimą, jos vyras, bijodamas mirties, pabėgo, o savo žmoną ir penkis vaikus paliko.
Du stovėjo prie durų, vienas nuplėšė mano drabužius ir prievartavo mane, ginklas buvo nukreiptas į mano krūtinę, – pasakojo moteris.
„Du kariai stovėjo ant mano slenksčio. Vienas įėjo į namą ir nukreipė į mane ginklą. Jie trankė mano vaikus su pistoletu, kad jie išeitų. Nežinau, kur vaikai ėjo – jie pabėgo“, – pasakojo moteris.
Tada du vyrai atsigręžė į 37 metų moterį, pradėjo ją mušti, kad ši paklustų.
„Du stovėjo prie durų, vienas nuplėšė mano drabužius ir prievartavo mane, ginklas buvo nukreiptas į mano krūtinę“, – pasakojo moteris.
Rohinjų kalba skiriasi nuo Mjanmų kalbos, dominuojančios Mianmare, tačiau Aisha puikiai suprato, ką kalba karys.
„Jis pasakė, kad mane nužudys. Jeigu aš sujudėsiu, jeigu aš rėksiu, jis mane nužudys. Jis uždengė mano burną su ranka, aš jaučiausi siaubingai. Jis nebuvo mano vyras. Jis buvo labai šiurkštus, darė tai be gailesčio“, – prisiminė moteris.
Kiekvieną sykį, prisiminusi siaubingą įvykį, ji pradeda verkti, klausdama savęs, kodėl tai nutiko būtent jai.
„Jie padarė tą patį ir daugeliui kitų kaimo moterų. Jie prievartą panaudojo kaip karo ginklą. Jie taip padarė, nes mes nesitraukėme iš savo namų“, – spėliojo moteris.
„Kadangi aš būsiu parodyta visame pasaulyje, galbūt kažkas pasikeis. Aš tikiuosi, kad tai padės sustabdyti smurtą. Štai kodėl kalbuosi su jumis, aš reikalauju teisybės. Niekas mums nepadeda“, – kalbėjo Aisha.
