Kai Esmatullah 1999-aisiais susižadėjo, jis buvo 26-erių darbininkas. Buvo sutarta, kad jaunas vyras ves merginą iš kaimo vakarų Afganistane netoli jo gimtojo Andkhoy. Po keturiolikos metų jis vis dar laukia, rašo „Los Angeles Times“.
Šioje šalyje santuoka turi senas tradicijas. Viena iš jų – walwar, reikalaujanti, kad jaunikis sumokėtų sužadėtinės tėvui tam tikrą sumą grynaisiais. Sumos dydis yra abiejų šeimų derybų objektas ir kartais gali viršyti 20 tūkst. JAV dolerių – beprotiškai didelę daugeliui afganistaniečių.
Andkhoy – kilimų rišėjų ir kviečių augintojų mieste – daugelis jaunikių tam skolinasi iš artimųjų bei draugų, o vėliau ilgus mėnesius ar net metus grąžina skolas. Tokiems paprastiems darbininkams, kaip Esmatullah, minėtos sumos neįmanoma sutaupyti. Jo būsimieji uošviai reikalauja 13 tūkst. dolerių. Draugai ir giminaičiai paskolino 8 tūkst. dolerių, bet likusiai daliai surinkti vyras neturi galimybių.
„Per dieną uždirbu 6 dolerius. Vienas Dievas težino, kiek laiko prireiks sutaupyti visą sumą“, – skundėsi Esmatullah.
Šią tradiciją karštai kritikuoja moterų teisių gynėja. Tai – tarytum etiketė su dukros kaina, moterų sąmonėje įtvirtinanti suvokimą, kad jos tėra prekė.
„Iš esmės tai yra pinigai, už kuriuos tėvas parduoda savo dukrą, – pabrėžė moterų reikalų viceministrė Mojgan Mostafavi. – Jie tarytum sako: esi lyg mūsų gyvulys.“
Formaliai walwar yra nelegalus paprotys, bet toleruojamas vietos valdžios, kadangi jis šimtus metų gyvavo gentinėje Afganistano visuomenėje. Anot M.Mostafavi, tėvai ir jaunikiai retai už tai sulaukia bausmės, užtat sužadėtiniui nepelnytai užkrauna didžiulę finansinę naštą.
Tai – tik vienas iš neįprastų afganistaniečių santuokos elementų. Nors vidutiniškai darbuotojas uždirba vos 35 dolerius per mėnesį, išlaidos vestuvėms siekia tūkstančius. Puotoje dalyvauja šimtai svečių. Dar daugiau pinigų pareikalauja kita tradicija – juvelyrikos dirbiniai būsimai žmonai. 21-erių teisės studentas Asadullah neseniai vedyboms išleido 28 tūkst. dolerių: 13 tūkst. – walwar, 12 tūkst. – papuošalams, kuriuos padovanojo sužadėtinei, ir 3 tūkst. – puotai.
„Didžiuliai pinigai, bet taip yra mūsų visuomenėje. Neturime kito pasirinkimo, tik mokėti“, – pripažino pasiturinčioje šeimoje gimęs Asadullah.
Prieš porą metų Moterų reikalų ministerija siūlė apriboti išlaidas vestuvėms, pavyzdžiui, nustatyti ne didesnį kaip 500 svečių skaičių, bet tam nepritarė prezidento Hamidas Karzai vyriausybė.
„Žmonės vestuvėms išleidžia didžiules sumas, nors neturi pinigų maistui, – kalbėjo viceministrė. – Žinau šeimų, kurios į puotą pakvietę 3-4 tūkst. svečių. Šioje šalyje vaikinams, norintiems vesti, tenka dirbti taip ilgai ir skolintis tiek daug.“
Pagrindinė ekstravagantiškų afganistanietiškų vestuvių priežastis – garbė, teigė Samiras Rostiyar, kuriam Kabule priklauso vadinamieji vestuvių rūmai. Šeimoms rūpi pranoti savo draugus ir kaimynus didesnėmis bei brangesnėmis puotomis. Net jei jiems sunku varžytis, jie nenori užsitraukti gėdos kaip nuskurėliai.
Be to, prabangios iškilmės yra būdas pabėgti nuo kasdienio vargo ir slogučio, kurį kelia nesibaigiantis karas.
