Organizacijos „Viasna“ teisininkas interviu telefonu BNS taip pat teigė, jog gautas Nobelio apdovanojimas suteikė „atsargią viltį“, kad toks Vakarų įvertinimas gali palengvinti politinių kalinių, žmogaus teisių gynėjų situaciją Baltarusijoje.
Penktadienį Norvegijos Nobelio komitetas paskelbė, kad šių metų Nobelio taikos premija atiteko A.Bialiackiui, Rusijos žmogaus teisių organizacijai „Memorial“ ir Ukrainos žmogaus teisių organizacijai „Pilietinių laisvių centras“.
Komitetas pabrėžia, kad šių metų laureatai atstovauja savo šalių pilietinei visuomenei.
Norvegijos Nobelio komitetas penktadienį paragino paleisti iš kalėjimo A.Bialiackį.
Jis šiuo metu yra sulaikytas Baltarusijoje už mokesčių vengimą. Žmogaus teisių gynėjai teigia, kad byla yra sufabrikuota.
– Su kokiomis mintimis jūs pasitinkate Nobelio taikos premiją, ją skyrus ponui A.Bialiackiui, ką tai reiškia jūsų organizacijai, visai Baltarusijos visuomenei?
– Visų pirma, tai A.Bialiackio kaip žmogaus teisių gynėjo, kovotojo už demokratiją, baltarusių tautos žadintojo didžiulių nuopelnų pripažinimas, taip pat priminimas, kad A.Bialiackis dabar įkalintas, kartu su dar penkiais žmogaus teisių gynimo centro „Viasna“ atstovais. Taip pat tai priminimas, kad Baltarusijos kalėjimuose uždaryta daugiau kaip 1300 politinių kalinių.
Be to, premija labai svarbus ženklas visam pasauliui, kad žmogaus teisės turi būti visų dėmesio centre. Ši premija skirta trims subjektams – A.Bialiackiui ir dviem organizacijoms iš Ukrainos ir Rusijos. Tai dar vienas priminimas, kad vertybės ir žmogaus teisės yra universalios, jos neturi sienų, jos nepriklauso nuo šalies valdžios aparato.
Tai priminimas, kad nors Rusijos valdžia, padedant Baltarusijos valdžiai, kovoja su Ukraina, bet pilietinė Rusijos ir Baltarusijos visuomenė remia Ukrainos tautą.
– Jūs sakote, kad ši premija yra ženklas visai tarptautinei bendruomenei, o kaip manote, ar ji sulauks reakcijos Kremliuje bei Minske, ir kokios?
– Visų pirma, šitiems režimams tai bloga žinia, primenanti, kad jie turi įsipareigojimus žmogaus teisėms. Kita vertus, mes suprantame, kad šie režimai negrąžins laisvės A.Bialiackui, nenutrauks tyrimo prieš organizaciją „Viasna“, bet mes turime atsargią viltį, kad visgi tai turės įtakos valdžiai sprendžiant įkalintų žmonių likimą.
– Kaip šį apdovanojimą įvertins pats A.Bialiackis? Ar tai padės, įkvėps jį kovoje už Baltarusijos laisvę?
– Alesis labai kuklus žmogus ir jis turbūt šią žinią priims visų pirma kaip jo visų kolegų, kovotojų už žmogaus teises, organizacijos, kurią jis pats sukūrė ir kuri tapo lydere žmogaus teisių gynimo srityje ne tik Baltarusijoje, bet ir europiniu lygmeniu, pripažinimą. Tai, žinoma, palaikys jį ir kolegas, kurie kartu su juo kalėjime.
– Dėl 2011 metais Baltarusijos režimui Lietuvos perduotų duomenų A.Bialiackis buvo įkalintas pirmą kartą. Ar jaučiate nuoskaudą, kad dėl tokios, kaip Lietuvos atstovai tuo metu įvardijo, „klaidos“, neapdairumo ar aplaidumo, „Viasna“ įkūrėjui teko sėsti į kalėjimą?
– Jis į kalėjimą pasodintas ne dėl Lietuvos kaltės, o dėl to, kad Baltarusijos valdžia pasinaudojo tarptautiniais susitarimais, kurių rėmuose veikė Lietuva, ir įgyvendino tų susitarimų nuostatas. Mes niekada, ir Alesis niekada nemanė, kad Lietuva ir jos atstovai kalti dėl jo pirmo įkalinimo. Dabar Lietuva pakankamai rimtai remia Baltarusijos žmogaus teisių gynėjus, ypač, kai priėmė juos savo žemėje, po to, kai mus išvijo iš Baltarusijos teritorijos.
– Kaip manote, ar Nobelio taikos premija padės susivienyti Baltarusijos opozicijai, pastaruoju metu tarp skirtingų organizacijų atstovų pasirodžius tam tikriems nesutarimams, apsižodžiavimams?
– Opozicija niekada negali kalbėti visiškai vienu balsu, nes yra skirtingos nuomonės, skirtingi politikai, žmogaus teisių gynėjai. Bet aš sakyčiau, kad pilietinė Baltarusijos visuomenė visada buvo vieninga, o vertinant atskirai politinius subjektus, manau, kad dabar kaip niekada baltarusiai susitelkę ties vienu lyderiu Sviatlanos Cichanouskajos asmenyje. Jos figūra yra simbolizuojanti kelią link pergalės, atsibudusią baltarusių sąmonę per 2020 metų rinkimus.
– Jūs sakote, kad Nobelio taikos premija yra ženklas visai tarptautinei bendruomenei. Ar tai irgi yra ženklas, kad atėjo autoritarinių režimų pabaigos pradžia? Kaip jūs pats jaučiate, ar dar daug liko kovoti?
– Bet koks totalitarinis režimas anksčiau ar vėliau nusibaigia. Kaip greitai tai bus, priklauso nuo daugelio aplinkybių, priežasčių.
Tai priklauso ne tik nuo baltarusių tautos, ir net visų pirma ne nuo jos. Prie bet kurio režimo žmogaus teisių gynėjai lieka veikti ir atlieka svarbų vaidmenį.
– Ačiū už pokalbį.
