„Daugeliu atžvilgiu Prancūzija yra labiau musulmoniška nei daugelis musulmoniškų šalių“, – tikina į ketvirtą dešimtį įkopęs taksi vairuotojas Adnane'as. Tiesa, vyriškis omenyje turi ne musulmonų skaičių, o Prancūzijos socialinės apsaugos sistemą.
„Koranas moko solidarumo. Jeigu čia benamiui reikia skubaus gydymo, jis nuvykęs į ligoninę jį gaus. Maroke gydytojai pirmiausiai paprašys susimokėti“, – pasakojo Prancūzijos musulmonas.
Tačiau tokia pozicija kaip Adnanen'o žiniasklaidoje atspindima retai. Gerai integravęsi vidurinės klasės prancūzai neturi jokio priešiškumo prancūziško stiliaus pasaulietiškumui.
Tiesa, apklausų duomenimis, apie trečdalis musulmonų teigia atmetantys pasaulietines Prancūzijos taisykles. Tokie rezultatai kai kuriems Prancūzijos komentatoriams kelia nerimą, nes rodo, jog visuomenei grėsmę gali kelti ir nedidelė islamo radikalų dalis.
Paryžių ir kitus Prancūzijos didmiesčius juosiantys priemiesčiai pasižymi skurdžiai gyvenančių musulmonų šeimų koncentracija bei aukštu nusikalstamumo lygiu.
Viename iš tokių priemiesčių užaugęs Adnane'as tikina, jog sutelkti imigrantus juose buvusi didelė klaida.
2010 m. „Pew“ tyrimų centro duomenimis, paklausti, ar pirmiausiai jaučiasi Prancūzijos piliečiai, ar musulmonai, 42 proc. Prancūzijos musulmonų atsakė pirmenybę teikiantys priklausymui Prancūzijos pilietinei tautai.
Savo ruožtu aštuoni iš dešimties britų ir du trečdaliai Vokietijos musulmonų į priekį iškėlė savo religinę tapatybę.
