Nuo pat dienos, kai Q.Soleimani buvo nukautas per JAV bepilotės skraidyklės smūgį, ekspertai suskubo svarstyti, kodėl šis generolas buvo toks svarbus kalbant apie Irano ambicijas ir kas po jo žūties laukia viso regiono.
Iš esmės galima galvoti paprastai – kad Q.Soleimani bene vienintelis iš aukšto rango regiono pareigūnų puikiai orientavosi pasikeitusiame Vidurinių Rytų žemėlapyje.
Q.Soleimani ypač gabiai tvarkėsi su tuo, kas vadinama „nevalstybiniais veikėjais“, o tokiais Viduriniuose Rytuose reiktų vadinti galybę skirtingų grupuočių, religinių grupių ir genčių – mat būtent tokie dariniai turi labai daug galios regione.
Negana to, tokių grupių svarba ir įtaka per pastaruosius 20 metų tik išaugo. Tai glumino tradicinius diplomatus, o Q.Soleimani kaip tik ėmė skubiai veikti – Teheranas ne tik pasibalnojo šiuos judėjimus, bet ir nukreipė jų veiklą Irano naudai.
Kad Q.Soleimani nebėra, JAV gali būti naudinga trumpuoju laikotarpiu. Tačiau ilgalaike prasme iššūkių Viduriniuose Rytuose amerikiečiams išliks daug, o pranašumą kol kas turi ir Iranas, ir Rusija.
Stabilumo regione mažai
Žmonėms, kurie apie užsienio politiką galvoja turėdami omenyje vyriausybių santykius, gali būti sunku suprasti, kiek kai kuriose Vidurinių Rytų šalyse mažai reškia valstybė ir valstybinė galia. Vyriausybės čia kaip tik labai nusilpusios.
Dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje tiek šiitiškasis, tiek sunitiškasis islamas pradėjo skaidytis į skirtingus judėjimus.
Vien Libane judėjimas „Hezbollah“ turi daugiau įtakos nei oficiali vyriausybė Beirute.
1979-ųjų revoliucija Irane pažadino viso regiono islamistus, o pilietiniai karai Libane ir Sirijoje, taip pat – mudžahedinų kova prieš sovietus Afganistane bei Irano karas su Iraku, sustiprino ginkluotas ir valstybių nekontroliuojamas grupuotes.
JAV karinės operacijos Afganistane ir Irake tik paspartino tokią tendenciją, o „Arabų pavasario“ sukilimai dar labiau susilpnino valstybines struktūras.
Sunkiai suvaldomų grupuočių augimas įspūdingas. Tarkime, sunitų kovotojų šiandien yra beveik keturis kartus daugiau nei 2001 metų rugsėjį. Vien Sirijoje ir Irake – 50–85 tūkst. Be to, į šį skaičių neįeina daug kurdų ir šiitų grupių, veikiančių šiose šalyse.
Visa tai reiškia, kad modernieji Viduriniai Rytai yra pastoviai kintanti pusiausvyra tarp formalių režimų Teherane, Damaske ir Rijade bei įvairių grupuočių, fiziškai kontroliuojančių stambius teritorijų gabalus.
Vien Libane judėjimas „Hezbollah“ turi daugiau įtakos nei oficiali vyriausybė Beirute. Savo ruožtu „Islamo valstybė“ anksčiau rinko mokesčius iš žmonių dalyje Sirijos ir Irako, o kurdai turi autonomijas Irako ir Sirijos šiaurėje.
Irako šiitai šiltai žvelgia į Iraną
Bet jei tradiciniam diplomatui ar strategui toks sudėtingas kraštovaizdis gali atrodyti chaotiškas ir nesukontroliuojamas, Q.Soleimani kaip tik įžvelgė galimybių.
Vadovaudamas Irano revoliucinės gvardijos „Quds“ pajėgoms, Q.Soleimani užmezgė ir sustiprino ryšius su visos krūvos grupuočių tinklu. Galima sakyti, kad šis generolas, o kartu – Iranas, tapo be galo klampios situacijos vadybininku.
Bet kodėl Iranas apskritai taip plačiai ir aktyviai veikia naudodamasis surogatinėmis grupuotėmis? Teheranas tokią taktiką pasirinko iš būtinybės, kai prasidėjus karui su Vakarų remtu Iraku sukūrė „Quds“ pajėgas, atsakingas už operacijas užsienyje.
Maždaug po dešimtmečio Iranas jau turėjo sukaupęs užtektinai išteklių visame regione. Pirmuoju įrodymu, kad „Quds“ pajėgos efektyvios, tapo „Hezbollah“ – Iraną remiantis šiitų judėjimas, iškilęs per pilietinį karą Libane.
O tuomet Q.Soleimani tereikėjo pagal „Hezbollah“ pavyzdį pasėti tokių grupuočių visame regione. Buvo sunku, bet puikiausia proga atsirado 2003 metais, kai JAV įsiveržė į Iraką.
Per amerikiečių invaziją buvo nuverstas tironas Saddamas Husseinas, bet jo vietoje liko milžiniškas chaosas – islamistinėms grupėms ir kovotojams atsidaro erdvės perimti didelės Irako dalies kontrolę.
Svarbiausia, kad daugelio šių judėjimų lyderiai buvo (ir yra) šiitai, nuo seno itin šiltai žvelgę į Iraną.
Irako vidaus reikalų ministerija tapo Badro organizacijos tvirtove, o Abu Mahdi al-Muhandis, kuris buvo nukautas kartu su Q.Soleimani, vadovavo „Liaudies mobilizacijos pajėgoms“.
Kai sunitiška „Islamo valstybė“ 2014 metais užėmė trečdalį Irako teritorijos ir netrukus pradėjo siautėti Sirijoje, Q.Soleimani ėmė vaidinti dar didesnį vaidmenį – į Teherano remiamas šiitų grupuotes pradėjo plūsti savanoriai.
Negana to, Iranas iki šiol yra itin artimas Sirijos prezidento Basharo al Assado režimo sąjungininkas. Teherano už virvelių tampomi kovotojai kritiniu metu apgynė diktatorių nuo sukilėlių.
Teheranui nesukuriama konkurencija
Iranui sparčiai plečiant įtaką nevalstybinėmis grupuotėmis, kitos regiono šalys – daugelis jų yra JAV sąjungininkės – atsiliko.
Pavyzdžiui, „popieriuje“ kur kas galingesnė Turkija 2011-aisiais, kai prasidėjo karas Sirijoje, turėjo puikią progą užpildyti vakuumą – kaip Iranas Irake 2003 metais.
Tačiau to padaryti nesugebėjo, nors Ankaros norą susilpninti alavitų režimą Damaske rėmė daugelis turkų partnerių regione ir visoje tarptautinėje bendruomenėje. Taip, Turkija rėmė šimtus grupuočių Sirijoje, bet nė viena jų nesugebėjo įsitvirtinti šioje šalyje.
2016 metais Turkija iš esmės nutraukė bet kokias pastangas perimti situacijos karo nukamuotoje Sirijoje kontrolę. Ankara netgi ėmė draugauti su Maskva, kitaip tariant – netiesiogiai remti B.al Assado režimą.
Saudo Arabija irgi nieko nepešė – šioje šalyje, anot „Politico“ trūksta reikalingų strategų ar taktikų, kurie galėtų kantriai vystyti partnerystes su įvairiomis grupuotėmis bei taip kurti konkurenciją Iranui.
Iranui sparčiai plečiant įtaką nevalstybinėmis grupuotėmis, kitos regiono šalys – daugelis jų yra JAV sąjungininkės – atsiliko.
Teheranas savo ruožtu išlaiko išties solidų žvalgybinį korpusą, kurio paskirtis būtent ir yra ieškoti surogatų, o juos suradus – laikyti pririštus prie Irano interesų. Saudo Arabija prieš daugiau nei 30 metų rėmė regiono salafitus ir džihadistus, bet ilgalaikių sąjungų sukurta nebuvo.
Galbūt arčiausiai Irano iš JAV sąjungininkių yra Kataras. Doha irgi bando vystyti ryšius su nevalstybiniais veikėjais visuose Viduriniuose Rytuose.
Vis dėlto katariečius labiau domino įtaka ir „minkštoji galia“, o ne galimybė aktyviai kariauti surogatinių grupuočių rankomis.
Kiti JAV sąjungininkai šiame žaidime nedalyvauja – Egipto vyriausybė svetur nesižvalgo nuo pat 2011-ųjų neramumų, o į Izraelį kaip į priešą žvelgia ne tik daugelis aplinkinių šalių, bet ir grupuotės – sąjungininkų už šalies sienų žydų valstybė neturi.
O tai reiškia, kad Iranas tiesiog neturi konkurentų. Taip, Q.Soleimani žūtis atėmė iš režimo gudrų veikėją, gebėjusį jausti, ką ir kada daryti, taip, generolo netektis – smūgis Teherano ambicijoms regione.
Tačiau Iranas jau yra spėjęs įgyti pranašumą prieš kitas šalis ir gali toliau juo naudotis – kaip jau minėta, bent jau iki šiol iššūkio Teheranui nebuvo. Tiesa, atrodo, kad dabar pirštinę metė JAV.
JAV būtina veikti nuosekliau
Analitikai neabejoja, kad nevalstybiniai veikėjai Viduriniuose Rytuose toliau vaidins svarbų vaidmenį, kadangi centrinės vyriausybės vis dar stringa – ir strigs ateityje.
Ypač – šalyse, kuriose neseniai buvo galima stebėti didelius politinius pokyčius. Žinoma, reiktų kalbėti apie Libiją, Afganistaną ir Jemeną.
Anot „Politico“, JAV būtina suprasti, kad net didžiausia karinė ir ekonominė parama nepadės stabilizuoti Vidurinių Rytų regiono, jei Vašingtone nebus suvokta, kodėl ten suspindo Q.Soleimani žvaigždė.
Juk tam tikra prasme dabartinę Iranui naudingą situaciją sukūrė ir amerikiečių sprendimai, ir Q.Soleimani apsukrumas. Vašingtonas pasirūpino tuo, kad atsirastų tuštuma, o velionis Irano generolas – ištekliais tos tuštumos užpildymui.
Vis dėlto JAV dar gali pagerinti situaciją – amerikiečiai, nepaisydami visos kritikos, daug investavo į valstybių pamatų atstatymą tokiose šalyse kaip Afganistanas ir Irakas. Trūksta, aišku, gebėjimo orientuotis taip, kaip tai darė Q.Soleimani.
Tiek Iranui, tiek Rusijai įvairios ginkluotos grupuotės reiškia svertus, suteikiančius didesnę įtaką regione.
Kaip pabrėžia „Politico“, Amerikai ir kitoms valstybėms, suinteresuotoms Vidurinių Rytų stabilumu ir saugumu, būtina ir toliau kantriai padėti teisėtoms regiono šalių vyriausybėms, kurios, kaip bebūtų, stengiasi stabilizuoti situaciją.
Esą reiktų ne finansuoti vienų „blogų vaikinų“ kovą su kitais „blogais vaikinais“, o stiprinti nuosaikesnius judėjimus, kuriuos paskui būtų galima integruoti į vargstančių vyriausybių struktūras.
Viena, bet labai didelė problema: JAV konkurentai gali ir nori daryti viską, kad nestabilumo bei chaoso Viduriniuose Rytuose būtų kuo daugiau. Tiek Iranui, tiek Rusijai įvairios ginkluotos grupuotės reiškia svertus, suteikiančius didesnę įtaką regione.
Kitą barjerą Vašingtonas pasistatė pats: ten sprendimai, ypač prezidentu dirbant Donaldui Trumpui, neretai priimami neatsižvelgiant į platesnį kontekstą.
Antai pernai spalį D.Trumpas paskelbė, kad JAV pajėgos bus išvestos iš Sirijos, ir taip sudavė antausį trečdalį Sirijos teritorijos iš grupuotės „Islamo valstybė“ atkovojusioms kurdų grupuotėms.
Ir nors Amerikos prezidentas sprendimą vėliau pakeitė, JAV patikimumas jau buvo sumenkęs. Tai reiškia, kad amerikiečiai turi ne tik investuoti, bet ir bent jau stengtis elgtis kuo nuosekliau.
-
JAV dronai virš Q.Soleimani galvos kybojo jau ne kartą: kodėl smogta tik dabar?
-
JAV žiniasklaida: Q.Soleimani likvidavimas gali sukelti problemų amerikiečių diplomatijai
-
Ar NATO narės Europoje atsilieps į D.Trumpo raginimus dėl Vidurinių Rytų?
-
Ne vien raketos: Iranas turi daugiau būdų pulti ir sėti chaosą
