Naujas slaugytojas į intensyvios priežiūros skyrių Delmenhorsto ligoninėje atvyko su solidžia rekomendacija, apibūdinančia jį kaip „nepriklausomai ir sąžiningai“ dirbantį asmenį. Kritiniais atvejais jis reaguodavo „dėmesingai“ ir būdavo „techniškai teisingas“.
Rekomendacijoje nebuvo jokių požymių, kurie galėtų kelti įtarimų, nors ankstesnėje jo darbovietėje – Oldenburgo ligoninėje – vadovybei buvo kilusių įtarimų dėl augančio mirčių skaičiaus, kuomet dirbdavo šis slaugytojas. Neužsiminta ir apie tai, kad jam buvo neleista bendrauti su pacientais, o galiausiai jis buvo išmestas.
Netrukus panašūs įtarimai ėmė kilti ir Delmenhorste. Per pirmus keturis mėnesius mirė jo prižiūrima pacientė Brigitte, po jos – Hansas, Christophas, Josefas.
Šiandien 42 metų sulaukęs N.Hoegelis laikomas daugiausia gyvybių nusinešusiu pokarinės Vokietijos, o galbūt ir viso pasaulio, serijiniu žudiku. Įtariama, kad nuo jo rankos, pradedant 2000-aisiais, mirė apie 300 pacientų.
Tačiau prireikė daugiau nei dešimtmečio atlikti visapusiam tyrimui, institucijos iškasė 130 asmenų palaikus Vokietijoje, Lenkijoje, Turkijoje, siekiant nustatyti N.Hoegelio nusikaltimų mastą.
Pats N.Hoegelis prisipažino nužudęs 43 žmones, nesigina, kad nužudė dar 52, tačiau paneigė 5 žmogžudystes.
Toks žmogžudysčių mastas ir laikas, kurio prireikė įtarimams iškelti į dienos šviesą, užduoda nepatogių klausimų Vokietijai, kodėl nevaržomas žudikas galėjo veikti taip ilgai?
Kolegos slėpė „po kilimu“
„Jeigu Vokietijoje įmanoma per 15 metų po kilimu paslėpti 300 žmogžudysčių, tai kas dar yra įmanoma? Ko reikia, kad Vokietijos žmonės atsistotų ir pradėtų kreipti dėmesį?“ – „The New York Times“ teigia vienos iš aukų anūkas Christianas Marbachas.
Šiuo metu N.Hoegelis atlieka įkalinimo iki gyvos galvos bausmę už dviejų pacientų nužudymą ir dalyvavimą kitose keturiose žmogžudystėse. Jam iškelta jau trečia byla, kurioje yra kaltinamas nužudęs 100 kitų pacientų: 36 – Oldenburgo klinikoje ir 64 – Delmenhorste, kuris yra Bremeno priemiestis. Iki šiol žudikas prisipažino dėl 43 žmogžudysčių, bet įtariama, kad bendras skaičius gali siekti ir daugiau nei 300.
Kuomet pirmosios ligoninės personalui kilo įtarimų, C.Hoegelis paprasčiausiai buvo perkeltas į kitą ligoninę, kurioje jis nužudė dar daugiau pacientų.
Teisėjas Sebastianas Bührmannas nurodė ištirti aštuonis buvusius žudiko bendradarbius dėl kilusių įtarimų, kad jie melavo teismui ar neteikė įrodymų, kad pridengtų savo pačių klaidas.
Atradimai dėl akivaizdaus ligoninių aplaidumo jau lėmė kitus kriminalinius tyrimus. Delmenhorsto ligoninėje du daktarai ir du vyriausieji slaugytojai apkaltinti žmogžudystėmis. Birželio mėnesį teisme, tikimasi, išklausyti N.Hoegelio liudijimą prieš teismui priimant galutinį sprendimą jo byloje.
Buvę kolegos apie N.Hoegelį kalba, kad šis greitai užsitarnavo reputaciją kaip asmuo, kuris gali apdairiai veikti gyvenimo ar mirties situacijose. Realybėje, prokurorai teigia, kad jis pats tokias situacijas ir sukurdavo.
N.Hoegelis pacientams suduodavo per dideles dozes vaistų, kurie sukeldavo širdies sustojimą, kad jis galėtų atskubėti ir pabandyti herojiškai pacientus išgelbėti. Kolegos jį vadino „gaivinimo Rembo“ ir jį apdovanojo apykakle, padaryta iš injekcinių vamzdelių – tokią regaliją žudikas nešiodavo su pasididžiavimu.
Iš 411 mirčių Delmenhorsto ligoninėje per trejus metus, kuriuos N.Hoegelis dirbo, 321 įvyko per jo pamainą, rodo įrašai. Nėra nustatyta, kiek asmenų galėjo būti nužudyta. Teismas nagrinėja tik tuos atvejus, kur aukos buvo ekshumuotos ir ištirtos dėl medikamentų, skirtų nereguliariam širdies ritmui gydyti, pėdsakų.
Pripažintas Vokietijos neurologas ir psichiatras Dr.Karlas-Heinzas Beine vertina, kad slaugytojo-žudiko veiksmai atrodo nulemti narcisizmo ir poreikio užpildyti didžiulį pasitikėjimo savimi trūkumą, jis slaugytojo liudijimuose pastebi empatijos trūkumą, net kuomet žudikas kalba su aukų šeimomis.
Pernai N.Hoegelis teisme liudijo pirmąkart, kadangi anksčiau sėdėdavo tylus ir niūrus. Jis prisiminė smulkias mirčių detales, tačiau neretai jis tiesiog mechaniškai ištardavo tą patį kone cinišką atsakymą: „Nieko neprisimenu, bet negaliu atmesti manipuliacijos“.
Po pirmųjų dviejų dienų trečioje byloje N.Hoegelis teismui prisipažino jautęs gėdą, kai skaitė pacientų medicininius įrašus. Jų amžius svyravo nuo 34 iki 96.
„Kiekvienu atveju, netgi skaitant juos, man be galo gaila“, – pasakė „gaivinimo Rembo“ ir tik sukėlė dar daugiau spekuliacijų, ar jo žodžiais galima tikėti.
N.Hoegelis augo Šiaurinėje Vokietijoje su abiem tėvais, turėjo vyresnę seserį, jo tėvas buvo slaugytojas, todėl dar būdamas jaunas jis nusprendė sekti jo pėdomis. Intensyvios priežiūros skyriuose dažniau prireikdavo gaivinti pacientus, tačiau slaugytojos liudijo, kad ne taip jau daug ar staigiai.
„Iš pradžių atrodydavo, kad tai nedėkingi sutapimai. Bet kažkuriuo metu tu imi nepasitikėti“, – liudijo viena buvusi kolegė. Liudininkai teigia kalbėjęsi su N.Hoegeliu dėl kilusių įtarimų, tačiau nesikreipė į vadovus dėl baimės gauti papeikimą, arba dėl to, kad nemanė, jog tai jų reikalas.
Kuomet viena slaugytoja Delmenhorste kreipėsi į vadovus dėl įtarimų, jokių veiksmų nebuvo imtasi, todėl ji tokio žygio nebekartojo.
Tikimasi, kad ši byla išjudins sustabarėjusią ir biurokratinę Vokietijos ligoninių hierarchinę struktūrą. Tik 2005 m. birželį viena slaugytoja ėmėsi veiksmų, kai pastebėjo N.Hoegelį prie plaučių vėžiu sergančio paciento – jo gyvybės palaikymo aparatai buvo išjungti, o šiukšlinėje buvo keturi buteliukai medikamentų, kurie pacientui nebuvo išrašyti. Ji paėmė paciento kraujo ir skubiai išsiuntė analizei, kitą dieną pacientas buvo miręs.
Analizės rezultatai parodė itin didelę širdžiai skirtų vaistų dozę, vadovaujantis gydytojas ir slaugytojas susitiko aptarti situacijos, tačiau N.Hoegeliui buvo leista pabaigti pamainą.
Tomis valandomis 67-ių metų Renate Röper tapo paskutine žudiko auka, rašo „The New York Times“.
Prireikė kelių metų ir spaudimo iš pacientų šeimų, kad byla pasiektų teismą. Du buvę prokurorai buvo tiriami dėl nepakankamų pastangų tiriant N.Hoegelio atvejį 2005-aisiais, tačiau nei vienam nebuvo pareikšti įtarimai.
„Iki šiol aš vertinau gydytojus kaip žmones, kurie atlieka teisingą darbą, kad jais galima pasitikėti. Bet šiuo atveju, jie viską pakišo po kilimu. Aš pagaliau noriu teisingumo“, – kalbėjo vienos iš aukų sutuoktinė.
