Užsienio politikos temomis rašantis autorius per savo rašytojo karjerą jau aplankė karščiausius konfliktų taškus ir parašė 16 knygų, kurių dauguma tapo bestseleriais. Naujausia knyga „Europos šešėlyje: du šaltieji karai ir trisdešimties metų kelionė Rumunijoje ir toliau“ pasirodė šių metų vasario mėnesį.
15min pasinaudojo unikalia galimybe ir pabendravo su rašytoju, savo naujausiuose rašiniuose žadančiu chaotišką ir sunkiai valdomą ateitį bei būsimas krizes Rusijoje bei Kinijoje.
– Pokalbį turėtume pradėti nuo aktualiausios naujienos, Panamos dokumentų skandalo. Matome, kad Vakaruose šis skandalas priimamas labai rimtai. Islandijos premjeras jau pasitraukė iš savo posto. Kaip manote, ar skandalas turės įtakos tokioms valstybėms kaip Rusija ar Kinija?
– Manau, kad daugelis iki šiol žinojo, jog diktatoriai turi sąskaitas su įspūdingomis sumomis užsienio šalyse. Šiuo požiūriu tai nėra staigmena, bet tai bus dar vienas žingsnis, kuris psichologiškai atskirs režimus, esančius viršuje, nuo žemiau esančių masių. Kinija jau turėjo viešų antikorupcijos tyrimų, tad šie nauji įrodymai nepagerins komunistų partijos lyderių įvaizdžio.
– Vadinasi, nemanote, kad tokie skandalai gali kažką pakeisti tokiose valstybėse, kur visi susitaikę su korupcija?
– Nemanau, kad skandalas pats savaime gali kažką pakeisti. Tai dar vienas įvykis, kuris veikia prieš režimus, bet jis nepažeis jų pagrindo. Rusai jau susitaikę, kad juos valdo labai turtingi žmonės, kurie laiko milžiniškas pinigų sumas užsienyje.
Rusai jau susitaikę, kad juos valdo labai turtingi žmonės, kurie laiko milžiniškas pinigų sumas užsienyje.
– Savo naujausiame rašinyje „Foreign Affairs“ jūs užsiminėte, kad Lietuva ir Moldova gali tapti dviem Rusijos agresijos taikiniais. Kodėl išskyrėte būtent šias valstybes ir, kaip manote, kokia būtų Vakarų reakcija, jei toks scenarijus taptų tikrove?
– Šias šalis aš paėmiau kaip tinkamus pavyzdžius. Leiskite man dar kartą viešai pasakyti ir prisiimti atsakomybę, kad savo rašinyje nepabrėžiau Moldovos ir Lietuvos korupcijos lygių skirtumų. Moldovoje korupcija yra ženkliai didesnė problema. Savo rašinyje aš bandžiau parodyti, kad nuo Estijos šiaurėje iki Bulgarijos pietuose ar Gruzijos rytuose, visur Rusijos keliama grėsmė žymiai išaugo nuo Boriso Jelcino valdymo laikų.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Jelcinas buvo silpnas, o Rusija chaotiška. Putinas yra žymiai agresyvesnis, o Rusija stipresnė. Tikrasis pavojus tokioms valstybėms, kaip Lietuva ar Bulgarija, yra ne Rusijos karinė invazija, o ardomoji veikla, žvalgybos operacijos, bandymas daryti įtaką žiniasklaidai, politikams. Šį procesą žymiai sunkiau suvaldyti tokioms organizacijoms kaip NATO. Rusijos karinė invazija reikštų 5-ojo straipsnio įgalinimą. Mane labiau neramina tos grėsmės, kurios nėra tokios akivaizdžios.
– NATO narė Lietuva turbūt ir netaptų tiesioginės Rusijos agresijos taikiniu, bet tokios valstybės kaip Moldova ar Gruzija, turinčios įšaldytų teritorinių konfliktų, gali pasirodyti labai patrauklia galimybe pademonstruoti karinę galią.
– Taip, visiškai pritariu. NATO yra stiprus aljansas todėl, kad JAV imasi lyderystės. Jei Rusija bandytų NATO valstybių narių saugumą, ji išties bandytų JAV reakciją. Be griežto amerikiečių atsako, kiti NATO nariai vangiai reaguotų į iškilusias grėsmes.
Bet turėtume turėti galvoje tai, kad Rusijos agresiją Moldovos ar Gruzijos atžvilgiu provokuotų tai, kad tai yra šalies viduje silpnos valstybės. Ypač Moldova, kuri yra tokia silpna, kad vos egzistuoja. Rusijai net nereikia daug daryti, kad keltų chaosą. Jai net nereikia palikti pirštų atspaudų.
– Kaip JAV užsienio politiką ir ryžtą ginti Baltijos valstybes gali pakeisti šių prezidento rinkimų rezultatai?
– Pirmiausia, turime sulaukti, kas laimės šiuos rinkimus. Jei prezidente taps Hillary Clinton, o kol kas panašu, kad taip ir nutiks, jūs tikriausiai sulauksite stipresnės užsienio politikos Europos saugumo atžvilgiu, nei tai demonstravo Baracko Obamos administracija.
Nors tas pats prezidentas Obama atrodo pasiruošęs pripažinti, kad 2012 metų sprendimas mažinti amerikiečių karines pajėgas Europoje, atšaukti dvi brigadas, buvo klaidingas. Pastaraisiais metais matome, kad jo politika darosi griežtesnė.
– O koks scenarijus lauktų, jei JAV prezidentu taptų respublikonas – Tedas Cruzas ar Donaldas Trumpas?
– Trumpas laikytųsi žymiai mažiau aktyvios politikos Europos atžvilgiu kurso. Mes puikiai tai žinome, jo užsienio politikos pasisakymai jau skambėjo žiniasklaidoje. Mane toks pasikeitimas gąsdintų, nes manau, kad Europa JAV dabar tiek pat reikalinga, kiek buvo Šaltojo karo metu.
Tai JAV didžiausias prekybos partneris, artimiausi ir patikimiausi partneriai yra Europoje. Pati Vakarų civilizacijos idėja yra pagrįsta JAV ir Europos bendryste. Taigi, Trumpo kandidatūra mane gąsdina. Dėl Cruzo nesu tikras, bet jo vidaus politika yra kraštutinių pažiūrų, tad tai gero nežada.
Pati Vakarų civilizacijos idėja yra pagrįsta JAV ir Europos bendryste.
– Pereikime prie kitų pasaulio regionų. Kokia jūsų nuomonė apie Sirijos konfliktą? Ar tikite politiniu sprendimu, kuriuo, panašu, tiki Obamos administracija?
– Naivu manyti, kad Basharą al-Assadą galima pašalinti karinėmis priemonėmis. Jei tai būtų bandoma, tai sukeltų dar daugiau skerdynių Sirijoje, nei vyksta dabar. Vienintelis būdas jį pašalinti – derybos, kuriose dalyvautų ir Rusija, ir Iranas. Šiuo metu neįmanoma įsivaizduoti tokio sprendimo Sirijoje, kuriame nedalyvautų Rusijos ir Irano atstovai. Tai yra tikrovė, kurią Vakarai turės pripažinti.
– Bet ar nemanote, kad tokios derybos pateisintų Rusijos ir Irano veiksmus?
– Taip, jūs teisus, tai labai pavojinga. Bet čia mes jau susiduriame su tokiomis problemomis, kurios neturi paprasto sprendimo. Jei norime sprendimo, kuris nebūtų karinis, tai turėsime pripažinti, kad šios grupės privalo dalyvauti.
– Pastaruoju metu daug rašote apie Kinijos užsienio politiką ir šios šalies ateitį. Įsivaizduojate scenarijų, kuriame Pekinas ryžtųsi atvirai konfrontacijai su Vašingtonu?
– Pietų ir Rytų Kinijos jūrose egzistuoja tokio susidūrimo galimybė. Abi pusės čia turi būti labai atsargios. Praeityje karai labai dažnai prasidėdavo nuo incidentų, kurių provokuoti nenorėdavo abi pusės, tačiau jos galiausiai įsitraukdavo. Bet koks karinis konfliktas Rytų Azijoje paveiktų ne tik to regiono, bet ir viso pasaulio ekonomiką, o tai būtų didelė grėsmė viso pasaulio stabilumui.
– Tai visgi manote, kad Kinijai užtektų politinės valios atsakyti kariniais veiksmais JAV dėl kelių ginčijamų salų?
– Ne. Nemanau, kad Kinija tai supranta būtent taip. Jos planuose yra ne kelios salos, o dominavimas Rytų ir Pietų Kinijos jūrose. Taip pat, kaip JAV dvidešimtojo amžiaus pradžioje ėmė dominuoti Karibų jūroje. Kinija tam turi ilgalaikį planą ir bandys jį įvykdyti be atvirų karinių konfliktų. Jie nenori rizikuoti ir atsimušti į JAV laivyną, bet tuo pačiu nori išstumti amerikiečius iš savo interesų zonos.
Kinija tam turi ilgalaikį planą ir bandys jį įvykdyti be atvirų karinių konfliktų.
– Ar tikite, kad Vakarų pasauliui gali mesti iššūkį antivakarietiška, galios centrą užimti norinti koalicija, kurios ašis būtų Kinija ir Rusija?
– Rusiją ir Kiniją skiria interesai. Šios šalys turėjo nesutarimų netgi dėl sienų, jos konkuruoja dėl įtakos Centrinėje Azijoje. Rusija vis labiau nerimauja dėl augančios Kinijos įtakos Tolimuosiuose Rytuose. Šios šalys gali būti taktinės partnerės, bet ne strateginės.
O likusios valstybės, kurios galėtų prisijungti prie tokios koalicijos, pačios yra purtomos vidinių problemų, kaip Brazilija. Tad aš nematau galimybės, kad galėtų iškilti vieninga jėga, kuri galėtų mesti iššūkį JAV ir Europai, formuoti tokią antivakarietišką koaliciją.
