Tai buvo kraują stingdantys vertinimai, o ne šaltakraujiška analizė. Taip tuometinės britų vyriausybės, vadovaujamos Davido Camerono, sprendimą surengti intervenciją į Libiją apibūdino specialios komisijos pirmininkas britas Crispinas Bluntas.
2011 m. Libijoje prasidėję protestai prieš Muammaro Gaddafio režimą virto pilietiniu karu, pirmoji į konfliktą įsikišo Prancūzija, po to – Britanija ir Jungtinės Valstijos, turėdamos JT Saugumo tarybos mandatą.
M.Gaddafio neliko, bet Jungtinių Tautų palaikoma vyriausybė faktiškai kontroliuoja tik sostinę Tripolį ir jo apylinkes. Ir dabar skambina pavojaus varpais – karo vado Khalifo Haftaro, palaikančio priešišką administraciją, pajėgos užėmė keturis pagrindinius naftos eksporto terminalus, o nafta –pagrindinis Tripolio pajamų šaltinis. Vienybės vyriausybės pajėgos ilgus mėnesius Sirto mieste kaunasi su vadinamosios „Islamo valstybės“ kovotojais, prie jų prisidėjo ir naftos objektus saugantys kariai, tuo pasinaudojo karo vado Haftaro kovotojai.
Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės ragina gražinti naftos terminalus Tripoliui. Anksčiau Barackas Obama yra pripažinęs – Libija buvo rimta klaida, o tarptautinė bendruomenė, pasibaigus karinei operacijai, apie Libiją pamiršo. Pasak B.Obamos, Britanija ir Prancūzija turėjo labiau pasistengti, kad centrinė Libijos valdžia nuvertus M.Gaddafio nesubyrėtų.
