„Tai – naujas būvis, nauja situacija. Į gatves ėjo ne tik intelektualai, bet ir bedarbiai, skurstantieji. Rudenį bus kita protestų banga, nes dabar žmonės bijo represijų“, – 15min tvirtino V.Viačorka.
55 metų baltarusis, puikiai kalbantis lietuviškai, šeštadienį protestus stebėjo iš šalies ir sulaikytas nebuvo – skirtingai nei šimtai kitų aktyvistų.
Milicija grubiai vaikė, į autobusus grūdo ir senyvo amžiaus protestuotojus, ir jaunimą. Skirtingais duomenimis, Minske galėjo būti sulaikyta nuo kelių šimtų iki tūkstančio žmonių, tarp jų – dešimtys žurnalistų.
V.Viačorka portalui teigė niekada ir neabejojęs, kad prezidento Aliaksandro Lukašenkos režimas buvo ir išlieka prorusiškas: „O žmonės – ne tik prodemokratiška opozicija – čia nenori jokių rusų. Po įvykių Ukrainoje mes puikiai suvokiame, kad Rusija – tai karas.“
Protestai – už teisę būti žmonėmis
– Ar pats dalyvavote protestuose?
– Na, kaip pasakyti, mačiau juos. Sulaikytas nebuvau.
– Iki 2007 metų vadovavote Baltarusijos liaudies frontui, kuris yra opozicinė politinė jėga. Tikriausiai palaikėte protestus?
– Žinoma. Visi tie protestai, o šeštadienio demonstracija buvo tik naujausia, rodo, kad mūsų visuomenė jau atsigavo po 2010 metų šoko, kai buvo „sutvarkytas“ protestas po prezidento rinkimų.
Šeštadienio protestas iš tiesų juk buvo šventė – mūsų tikros nepriklausomybės diena.
Dabartiniai protestai prasidėjo kaip socialiniai – prieš Lukašenkos dekretą. Ir buvo stipresni provincijoje – turbūt pirmą kartą Baltarusijos naujausiųjų laikų istorijoje. Motyvai buvo socialiniai.
Įdomu tai, kad prieš tai, kada Lukašenka paskelbė laikinai sustabdantis dekreto dėl „veltėdžių“ taikymą, pagrindinis protestuotojų šūkis buvo toks: „Нет декрету номер 3! Лукашенко, уходи!“ („Dekretui Nr. 3 – ne, Lukašenka, pasitrauk!“ Bet tada liko tik antroji šūkio dalis – raginimas Lukašenkai pasitraukti.
Šeštadienio protestas iš tiesų juk buvo šventė – mūsų tikros nepriklausomybės diena. Tai yra mūsų tradicinė, nesovietinė šventė – kaip Lietuvoje vasario 16-oji. Buvo įdomu girdėti, kaip kartu skambėjo šūkiai už nepriklausomybę, prieš diktatūrą ir prieš Rusijos imperiją.
Galbūt savaitgalio įvykiai ir yra atsakymas į klausimą, ar Lukašenka apgins mūsų nepriklausomybę. Lukašenka ir Putinas pasirinko panašų būdą – abu jie pasirinko jėgą, o ne liaudį. Jų režimai puikiai dera vienas prie kito.
Žmonės ir Minske, ir regionuose yra už laisvę, už nepriklausomybę, už išdidumą, už garbingumą, už teisę būti žmonėmis. Toks buvo vienas šūkių. O Lukašenka mums parodė, kad jis nė negali liberalizuoti režimo.
Siekia kontroliuoti absoliučiai viską
– Kaip tik pora metų iš tiesų kalbėta apie galimą Baltarusijos suartėjimą su Vakarais – juk Lukašenka labai atsargiai kalbėjo apie Krymo aneksiją, įvykius Donbase. Minske neseniai apsilankė ES atstovų delegacija. Tačiau dabar jau turbūt aišku, kad išlieka policinės valstybės modelis?
– Manau, kad visa tai buvo iliuzija. Vis dėlto reikia pasakyti, kad dabar režimo gretose yra įvaizdžio formavimo meistrų.
Visų pirma turiu omenyje užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makėjų, kuris moka užsienio kalbas ir yra buvęs KGB karininkas.
A.Lukašenka patogiai jaučiasi tik tada, kai kontroliuoja absoliučiai viską – ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje.
V.Makėjus yra talentingas žmogus. Tai jis siuntė tokią žinią, kad Vakarams įmanoma suartėti su režimu. Sovietmečiu tokį tarpininko tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų vaidino Jugoslavijos lyderis Josipas Broz Tito.
Bet Lukašenka mentališkai yra sovietinis. Jis leido ministrui kalbėti liberaliau, bet laukė momento, kada bus galima grįžti į jam įprastą būseną. Lukašenka patogiai jaučiasi tik tada, kai kontroliuoja absoliučiai viską – ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje.
Pavyzdžiui, jis labai nenori sugriauti sovietinio ekonominio modelio, kurio simbolis – gigantiški fabrikai. Juk taip lengviau kontroliuoti žmones. Toks sluoksnis kaip vidurinioji klasė Baltarusijoje yra negalimas. Juk tokie žmonės galvoja nepriklausomai.
– Bet ar protestai neparodė, kad vidurinioji klasė egzistuoja? Kad ir maža, bet ji yra ir bent iki savaitgalio nebijojo išeiti protestuoti?
– Taip, man buvo įdomu tai, kad į gatves ėjo ir kūrybininkai, ir bedarbiai, ir bedarbių motinos iš provincijos. Šįkart ėjo visi kartu. Aišku, tai labai nepatinka mūsų valdžiai.
Didelė dalis intelektualų yra užsienyje. Išsilavinę žmonės – Vakaruose, statybininkai – Rusijoje. Bet Rusijoje dabar irgi nelengva. Žmonės grįžta į Baltarusiją, o čia darbo tai nėra. Ką daryti? Kaip išmaitinti šeimas? Čia krizė, didelė ir gili. Deja, režimas neturi sistemiško sprendimo – tiktai jėgą.
Šeštadienį tą ir pamatėme – jėgos demonstravimą. Ir mūsų liaudžiai, ir, beje, Vakarams. Režimas galbūt nori pasiekti, kad Vakarai susidorojimus vertintų kaip nepriklausomybės apgynimą.
Tikroji neapykanta režimui
– O kodėl, jūsų manymu, veiksmų prieš protestuotojus nesiimta anksčiau? Juk akcijos vyko nuo pat vasario vidurio ir daugiau nei mėnesį nebuvo stabdomos. Tikėtasi, kad aktyvistai išsikvėps?
– Na, technika buvo efektyvi. Tikėtasi, kad protestai nebus tokie aktyvūs. Dabar valdžia pasodino ne tik tradicinės opozicijos lyderius, bet ir naujuosius aktyvistus.
Galbūt areštai paralyžiuos protestus, bet nuotaikos niekur nedings. Tai yra nauja situacija. Tai yra tikroji neapykanta režimui.
Apie pastaruosius nepasakysi, kad jie į gatvę eina už dolerius, nepasitelksi komunistinės propagandos.
Iš pradžių valdžia nežinojo, ką daryti su neorganizuotais, decentralizuotais protestais, kurių neorganizavo opozicija. Tokie protestai atsirado. Bet dabar valdžia jau sugalvojo, ką daryti – sodinti.
Galbūt areštai paralyžiuos protestus, bet nuotaikos niekur nedings. Tai yra nauja situacija. Tai yra tikroji neapykanta režimui.
– Kaip tik ir norėjau klausti, ar matote galimybę, kad protestai tęsis? Ar vis dėlto žmonės išsigąs represijų?
– Prognozuoju, kad panašus protestų mastas bus rudenį. Žmonės pabandys pakartoti protestus ir dabar, bet mastas bus mažesnis. Žinoma, dėl represijų – ne dėl to, kad žmonės pradės kitaip galvoti. O rudenį kažkas vyks dėl to, kad Baltarusijoje toks jau politinis kalendorius.
„Nenorime jokių rusų, jokių bazių“
– Ar nestinga paramos iš Vakarų, konkrečiai iš Lietuvos, Lenkijos? Baltarusijos opozicija norėtų palaikymo, ar ne?
– Mes matome, kad beveik visi kontaktai iš Europos Sąjungos pusės vyksta su valdžios atstovais. Tokia jau strategija – palaikyti ryšius su režimu, neleisti jo pavergti Putinui.
Deja, režimas ir taip yra prorusiškas. Jis toks ir liks. Galbūt Lukašenka gaus pinigų iš Tarptautinio valiutos fondo, kitų tarptautinių organizacijų, bet tai nereikš, kad režimas bus ne toks prorusiškas.
Puikiai žinote, kad rudenį planuojamos milžiniškos karinės pratybos „Zapad 2017“. Į Baltarusiją atvyks tūkstančiai vagonų su rusais, o Lukašenka mums aiškina, kad čia nieko baisaus, kad jis viską kontroliuoja.
Mūsų demokratinės jėgos iš tiesų jaučia didelį nusivylimą – mums tikrai trūksta paramos. Kalbu ne apie finansinę, o apie moralinę paramą. Nėra protestų, nekeliamos jokios sąlygos. Lenkija, pavyzdžiui, teigia, kad jeigu tęsis represijos ir nebus paleisti kaliniai, kažką darys.
Bet juk žmonės nėra paleisti, o represijos tęsiasi. O niekas nesikeičia. Jūsų ministras kažką pasakė, kai Lukašenka paskelbė, kad Lietuvoje buvo rengiami kovotojai, o dabar?
– Dabar užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pasakė (LRT radijui, – red.), kad „jei vėl atsiras politiniai kaliniai, tai, be jokios abejonės, vėl bus grįžtama prie sankcijų klausimo“.
– O, tai labai gerai, labai gerai. Dabar jau reikia kalbėti apie vertybes, apie Europos, Vakarų vertybes. Vertybės svarbesnės negu taktika.
– Minėjote pratybas „Zapad 2017“, kad atvažiuos daug Rusijos karių. Ar jaučiate baimę, kad rusai pasiliks Baltarusijoje?
– Tikrai taip, ir bijo ne tik demokratinė opozicija. Baiminasi didelė visuomenės dalis – mes čia nenorime jokių rusų, jokių bazių. Net dabar, po propagandos dešimtmečių, – juk čia daugybė Rusijos valstybinės televizijos.
Ne, po Rusijos agresijos prieš Ukrainą žmonės supranta, kad Rusija reiškia karą. Tai labai svarbu. Tai nauja kokybė. Protinga valdžia turėtų tokiu jausmu grįsti savo politiką. Bet režimas prorusiškas. Toks užburtas ratas.
