Pastarąjį kartą, kai Rusijoje vyko rinkimai į Valstybės Dūmą, Maskvoje ir kituose didžiuosiuose Rusijos miestuose kilo tokios demonstracijos, kokių šalis nebuvo mačiusi nuo pat 1991-ųjų, kai galutinai subyrėjo Sovietų Sąjunga.
Dešimtys, jei ne šimtai tūkstančių žmonių protestavo prieš akivaizdų rinkimų rezultatų klastojimą, o V.Putino, kuris buvo ką tik paskelbęs, kad sieks pakeisti Dmitrijų Medvedevą prezidento poste, reitingai staigiai smuko.
Dabar, Rusijai kovojant su daugiasluoksne ekonomine krize, Kremlius pasiryžęs užkirsti kelią net menkiausioms demonstracijoms – šalyje ir taip nestinga įtampos, kuri gali išsprogti.
Tiesa, tai reiškia, kad valdančiajai partijai „Vieningoji Rusija“ ir jos strategams reiks keisti taktiką.
Euforija po Krymo blėsta
Rusiją gniaužianti recesija, regis, daro įtaką „Vieningosios Rusijos“ reitingams. Jurijaus Levados centro apklausa gegužę parodė, kad partijos populiarumas nukrito nuo 42 iki 35 proc.
Analitikai tai aiškina „Krymo efekto“ išblėsimu – po pusiasalio aneksijos Rusijoje buvo kilusi tikra euforija.
„Bet dabar nėra kuo tos euforijos pakeisti“, – teigė Aleksandras Kynevas, Maskvos aukštesniosios ekonomikos mokyklos politologas.
Savo ruožtu analitikas Aleksejus Makarkinas smunkančios valdančiųjų reitingus sieja su tuo, kad rusai į V.Putiną, kurio reitingai aukštumose ir nekrinta, jau žvelgia kaip į atskirą instituciją, nesusijusią su kitais valdžios pareigūnais.
„Po įvykių Kryme į viršų šovė visų reitingai, nors šiaip Valstybės Dūmos deputatai niekada nėra populiarūs. Žmonės jų nemėgsta ir galvoja, kad jie nutolę nuo visuomenės problemų, bet Krymas tai pakeitė. Dabar, po dvejų metų, reitingai grįžta ten, kur ir buvo“, – svarstė A.Makarkinas.
Tiesa, Kremliaus strategams tai tik techninės smulkmenos. Pavyzdžiui, nepriklausomas politologas Konstantinas Kalačiovas net mano, kad „Vieningosios Rusijos“ pozicijos iš tikrųjų puikios.
Jis atkreipė dėmesį į Jaroslavlio sritį, nuo Maskvos nutolusią 250 km. Regione parama valdantiesiems paprastai itin kukli, o 2012-aisiais Jaroslavlio metu netgi tapo opozicionierius Jevgenijus Urlašovas.
„Vis dėlto ten partijos reitingai siekia 38 procentus. Jei nepatogiausiame valdantiesiems regione pasiekiami tokie rodikliai, vadinasi, jokios problemos nėra“, – tvirtino K.Kalačiovas.
Grįžta vienmandatės apygardos
Kita vertus, Kremlius numatė, kad „Vieningosios Rusijos“ populiarumas kiek smuks. Ir atsakė pakeisdamas žaidimo taisykles – rugsėjo 18-ąją Rusija sugrįš prie rinkimų sistemos, kuri nebuvo naudojama nuo 2003 metų.
Pusė iš 450 Valstybės Dūmos deputatų bus išrinkti daugiamandatėje apygardoje – iš partijų sąrašų. Šiuo atveju reitingai svarbūs. Bet kita pusė į parlamentą atkeliaus iš vienmandačių apygardų – laimės kandidatas, surinkęs daugiausia balsų. Jokių antrųjų turų.
Rusai Valstybės Dūmą taip rinko 1993–2003 metais, bet tuomet V.Putinas ir jo strategai nusprendė atsisakysi rinkimų vienmandatėse apygardose – esą jose išrinktus deputatus sunkiau kontroliuoti.
Rinkėjai, ypač provincijoje, toliau nuo Maskvos, tiki, kad su „Vieningąja Rusija“ siejami kandidatai turės stiprų finansinį užnugarį ir galės išspręsti vietos lygio problemas.
Vis dėlto 2011-ųjų balsavimas „Vieningajai Rusijai“ taip nenusisekė, kad Kremlius nutarė grįžti prie senosios tvarkos. A.Makarkinas mano, kad valdžia paskaičiavo, jog nieko nepraloš.
Rinkėjai, ypač provincijoje, toliau nuo Maskvos, esą tiki, kad su „Vieningąja Rusija“ siejami kandidatai turės stiprų finansinį užnugarį ir galės išspręsti vietos lygio problemas.
„Opozicija gali kaip tik nori gražiai kalbėti, bet būtent šie vaikinai paprastai išsprendžia tikras problemas“, – teigė A.Makarkinas, pabrėžiantis, kad toks požiūris parodo rusų požiūrį į valdžią: žmonės jai priešiški, bet nuo jos priklausomi.
Be to, kai kurie provyriausybiniai kandidatai greičiausiai užsimaskuos kaip nepriklausomi rinkimų dalyviai.
„Per kelerius pastaruosius metus „Vieningosios Rusijos“ kandidatai slėpėsi nuo partijos šūkių ir simbolikos“, – sutiko politikos konsultantas Michailas Vinogradovas.
Daugelis V.Putino liniją palaikančių neva nepriklausomų kandidatų atstovaus neva nepartiniam judėjimui – Visos Rusijos liaudies frontui.
Dar neaišku, ar nuo šios organizacijos išrinkti deputatai Valstybės Dūmoje prisijungs prie „Vieningosios Rusijos“ frakcijos, ar kurs savo, bet akivaizdu, kad Kremlius savo labiau nei patogią daugumą išlaikys.
Politikos analitiko Abaso Galiamovo teigimu, putinistinės jėgos užims iki 80 proc. vietų Valstybės Dūmoje.
Opozicija – tik sisteminė
Be to, Rusijoje faktiškai nebėra opozicijos. Po 2011–2012 metų protestų įtūžęs V.Putino režimas, regis, nusprendė nebežaisti demokratijos ir nustūmė daugelį opozicinių judėjimų į gilius požemius.
Po 2011–2012 metų protestų įtūžęs V.Putino režimas nusprendė nebežaisti demokratijos.
Tada į opozicijos lyderius išsiveržusiam Aleksejui Navalnui neleista užsiregistruoti rinkimuose, o juose dalyvauja dvi tikros opozicinės partijos – „Parnas“, kuriai vadovauja buvęs premjeras Michailas Kasjanovas, ir politinių kovų užgrūdinta liberalioji „Jabloko“, kurios lyderis – ekonomistas Grigorijus Javlinskis. Bet apklausos rodo, kad mandatų šios partijos nelaimės.
Tad Valstybės Dūmoje realios opozicijos nebus – tik „sisteminės opozicijos“ sparno partijos, kurios atvirai remia V.Putiną.
Liberaldemokratams vadovauja skandalingasis Vladimiras Žirinovskis, šią savaitę sužibėjęs, kai po Rusijos futbolo rinktinės pralaimėjimo Slovakijai išpeikė pastarąją šalį, komunistams – Genadijus Ziuganovas, o „Teisingajai Rusijai“ – amžinas ir nuolankus biurokratas Sergejus Mironovas.
Visos trys partijos retkarčiais pabando užimti ryžtingesnes pozicijas kuriais nors klausimais, bet iš esmės yra tvirtai kontroliuojamos Kremliaus.
Kremliuje keičiama taktika
Analitikų teigimu, gali būti, kad Kremlius per šių metų rinkimus gali neklastoti balsų – esą taip būtų galima išvengti protestų, o Vakarams pasiųsti žinią, jog Rusijoje viskas gerai.
„Jie (valdžia, – red.) suprato, kad žmonėms rūpi, ar sąžiningai skaičiuojami balsai“, – teigė A.Makarkinas, priminęs, kad tikriausiai ne veltui balandį Centrinės rinkimų komisijos vadove buvo paskirta buvusi žmogaus teisių įgaliotinė Ela Pamfilova.
V.Volodinui svarbiausia, kad rinkimai praeitų sklandžiai, kad niekam nekiltų abejonių dėl jų rezultatų.
Už tokius manevrus Rusijoje atsakingas Viačeslavas Volodinas, šalies prezidento administracijos vadovo pirmasis pavaduotojas. Anot K.Kalačiovo, V.Putinas visiškai juo pasitiki.
O V.Volodinui svarbiausia, kad rinkimai praeitų sklandžiai, kad niekam nekiltų abejonių dėl jų rezultatų.
„Tam tikra prasme V.Volodiną galima vadinti pliuralistu“, – tvirtino K.Kolačiovas. Antai Irkutske niekas neliečia Komunistų partijos kandidato Sergejaus Levčenkos, pernai gubernatoriaus rinkimuose įveikusio „Vieningosios Rusijos“ atstovą Sergejų Jeroščenką.
Manoma, kad tokie pokyčiai strategijoje leis Kremliui efektyviau tildyti opoziciją ir tuo pačiu vaizduoti atvirumą, vaidinti demokratiją.
„V.Volodino planas geriausiai apibūdinamas šiuo kinišku posakiu: „Nesvarbu, kokios spalvos katė, jei ji pagauna pelę“, – teigė K.Kolačiovas.
