Portalas 15min primena svarbiausius V.Putino biografijos etapus ir faktus, parodančius, kaip Rusijos prezidentas įsitvirtino valdžioje.
Iš KGB – į Sankt Peterburgo valdžią
Vladimiras Vladimirovičius Putinas gimė 1952 m. tuometiniame Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge). V.Putinas baigė teisės studijas Leningrado valstybiniame universitete. Tais pačiais metais jis tapo KGB agentu. Pirmoji jo užduotis baigus KGB mokyklą buvo stebėti užsieniečius Leningrade.
1985 m. V.Putinas buvo išsiųstas dirbti žvalgybinį darbą į Drezdeną tuometinėje Rytų Vokietijoje. Ten V.Putinas dirbo ir tada, kai griuvo Berlyno siena. 1990 m. žlugus komunistų valdžiai Rytų Vokietijoje, V.Putinas grįžo į Sankt Peterburgą.
Būtent V.Putinui būnant Sankt Peterburge žlugo SSRS ir komunistinė ekonomikos sistema. Vėliau SSRS žlugimą V.Putinas pavadino „didžiausia geopolitine XX a. katastrofa“.
1990–1996 m. V.Putinas užėmė įvairias pareigas Sankt Peterburgo administracijoje. Galiausiai jis tapo Sankt Peterburgo mero pavaduotoju.
Po SSRS žlugimo daug anksčiau valstybei priklausiusių bendrovių buvo privatizuotos. Daugelis jų atsirado mažos žmonių grupės rankose, šie žmonės tapo milijardieriais.
V.Putinas greitai susilaukė vietinių oligarchų malonės, nes padėjo jiems gauti įvairių leidimų, kurti monopolijas, netgi dalijo jiems paskolas iš miesto pinigų.
Žygis į Kremlių
1998 m. V.Putinas prisijungė prie tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino komandos. B.Jelcinas jį paskyrė FSB (Federalinės saugumo tarnybos, KGB įpėdinės) vadovu. 1999 m. V.Putinas tapo šalies ministru pirmininku.
XX a. paskutiniame dešimtmetyje, valdant B.Jelcinui, ekonominė nelygybė Rusijoje augo, daugelis žmonių jautėsi nesaugūs, valdžioje buvo gausu sumaišties, o prezidento populiarumas buvo labai žemas.
Tokioje Rusijoje ministrai pirmininkai keisdavosi dažnai ir daugelis abejojo, ar tada mažai kam žinomas V.Putinas ilgai išsilaikys poste.
Tačiau V.Putino populiarumas greitai išaugo. Daugelis piliečių ypač žavėjosi Rusijos pergale antrajame Čečėnijos kare 1999 m., sugrąžinusia Rusijai valdžią šiame regione. Karą pradėti įsakė būtent V.Putinas.
Vienu pagrindiniu pretekstų pradėti karą Čečėnijoje tada tapo 1999 m. įvairiuose Rusijos miestuose įvykdyti išpuoliai – susprogdinti daugiabučiai namai. Tada dėl išpuolių buvo apkaltinti čečėnų teroristai, tačiau atsirado teigiančių, kad išpuolius organizavo būtent FSB.
Vis dėlto tokie kaltinimai iki šiol neįrodyti, o keli situaciją tyrę žurnalistai vėliau buvo nužudyti. 2000 m. V.Putinas laimėjo Rusijos prezidento rinkimus, pasisakydamas už „stiprią valstybę“.
Pirmasis etapas Rusijos prezidento poste: stabilumas ir savo galios įtvirtinimas
V.Putinas ėjo šalies prezidento pareigas 2000–2008 m. Aukštos gamtinių išteklių kainos padėjo V.Putinui stabilizuoti padėtį šalyje. XXI a. pirmajame dešimtmetyje ekonomika augo, daug žmonių buvo patenkinti prezidentu, o protestai nepasiekė tokio lygio, kad rimtai grasintų V.Putino valdžiai.
V.Putinas rėmė oligarchus, kurie palaikė jį, ir triuškino tuos, kurie jo nepalaikė. Pavyzdžiui, M.Chodorkovskis, vienu metu buvęs turtingiausiu Rusijos žmogumi, buvo areštuotas už korupciją ir atsidūrė kalėjime.
Taip pat V.Putinas greitai užgniaužė nepriklausomą žiniasklaidą – didžiausius Rusijos laikraščius ir televizijas greitai ėmė valdyti valstybė arba V.Putinui artimi asmenys.
Per pirmąsias dvi kadencijas V.Putinas palaikė gana draugiškus santykius su Vakarais, bet iš principo jais nepasitikėjo. Jis pasisakė prieš NATO plėtrą, Rusijos viduje skatino nacionalizmą, siekė išlaikyti buvusias SSRS valstybes Rusijos interesų zonoje.
Kadangi Rusijos Konstitucija neleido V.Putinui tapti prezidentu trečią kadenciją iš eilės, 2008 m. jis paliko šias pareigas, o prezidentu tapo Dmitrijus Medvedevas. Tačiau D.Medvedevas paskyrė V.Putiną ministru pirmininku ir jis faktiškai išliko galingiausias žmogus Rusijoje.
Grįžimas į Kremlių ir didėjanti konfrontacija su Vakarais
Pakeitus Konstitucijos straipsnį, ribojantį Rusijos prezidento kadencijų skaičių, 2012 m. V.Putinas vėl buvo išrinktas prezidentu. Po rinkimų represijos Rusijoje dar labiau sustiprėjo. Padedamas oligarchų ir saugumo tarnybų, V.Putinas toliau spraudė į kampą pilietinės visuomenės institucijas Rusijoje ir politinę opoziciją.
Jo užsienio politika irgi tapo agresyvesnė. 2008 m. Rusija kariavo su Gruzija, o 2014 m. po proeuropietiškos revoliucijos Ukrainoje Rusija aneksavo Krymą ir parėmė prorusiškus separatistus Rytų Ukrainoje – Donbase iki šiol veikia ir tūkstančiai Rusijos karių.
Krymo aneksija dar labiau pablogino Rusijos santykius su Vakarais ir užtraukė Rusijai ekonomines sankcijas, tačiau V.Putino valdžiai grėsmės nesukėlė.
2015 m. Rusija įsikišo į pilietinį karą Sirijoje, remdama šalies prezidentą Basharą al Assadą, o 2016 m., kaip manoma, kišosi į JAV prezidento rinkimus Donaldo Trumpo naudai. Tai Rusija padarė „nulauždama“ JAV Demokratų partijos serverius ir skelbdama dažnai melagingą informaciją apie D.Trumpo varžovę Hillary Clinton.
Parengta pagal „Vox“ portalą.
