Dviejų valandų trukmės interviu tapo savaitės sensacija, o jame Rusijos vadovas pažėrė visą krūvą savotiškų istorinės tiesos interpretacijų.
Rusijos istoriją V.Putinas žurnalistui pateikė itin paprasta forma, primenančia pasakojimus pradinių klasių moksleiviams, nesiremiant šiuolaikinio mokslo išvadomis: archeologiniais ar etnografiniais tyrimais, genetikos duomenimis.
-
„Jūs mus apgavote“: pagrindinės tezės iš skandalingojo V.Putino interviu T.Carlsonui
-
„Sunku patikėti, kad rusai tai žiūrės“: įtakingi žurnalistai supeikė interviu su V.Putinu
-
„Amerikiečiai žino, kas kaltas“: Baltieji rūmai sureagavo į skandalingą V.Putino interviu
-
Propagandos ekspertas dekonstravo V.Putino interviu: jis geba apversti realybę aukštyn kojom
-
Ukrainos karinė žvalgyba po interviu išvadino V.Putiną geopolitiniu bepročiu
Nors prieš surengdamas interviu žurnalistas aiškino, jog nori atskleisti ir kitą karo Ukrainoje pusę, nes Vakarai suinteresuoti klausytis tik Kyjivo, ekspertų vertinimu, šis pokalbis neturėjo nieko bendra su objektyvumu.
Istorijos pamoka T.Carlsonui
Riurikaičių dinastijos įkūrėją, kunigaikštį Riuriką, nemažai šiuolaikinių mokslininkų laiko pusiau mitine istorine figūra, apipinta legendomis.
Pasakodamas apie valdovo tariamą atvykimą, kuris laikomas šiuolaikinės Rusijos valstybės egzistavimo pradžia, V.Putinas pateikia iš esmės epinę istoriją kaip argumentą šiuolaikinėje politinėje ir net teisinėje srityje.
Dėstydamas T.Carlsonui, kaip pats sakė, „istorijos pamoką“, V.Putinas nevengia nukrypimų.
Pavyzdžiui, apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gyventojus jis kalba: „Ji net vadinosi „Rusijos ir Lietuvos šalis“, nes rusai sudarė nemažą šios valstybės dalį. Jie kalbėjo senąja rusų kalba ir buvo stačiatikiai“.
Šis melas jau senokai bandomas kartoti kai kurių Rusijos istorikų. Jie tvirtina, neva Lietuva – tai tiesiog slaviškos žemės, kurios nebuvo okupuotos, bet tiesiog sugrįžo ten, kur joms ir vieta – į Rusijos imperijos glėbį.
Anot jų, Vilnius nuo senų laikų buvo rusiškas miestas, tad ar LDK, ar Rusijos istorija – tas pats dalykas. Kitaip tariant, tikroji lietuvių esmė ta, kad jie buvo rusakalbiai ir stačiatikiai ir tik lenkai viską sugriovė, pavertę lietuvius katalikais ir orientavę į Vakarus.
Tai melas ir propagandiniai pasakojimai.
Dėl LDK susikūrimo laiko nėra bendros nuomonės. Dauguma istorikų jos pradžia laiko monarcho valdžios susiklostymą Mindaugo laikais (XIII a. antras ketvirtis), kai į Lietuvos valstybę buvo suvienyta dalis baltų genčių žemių (istorijos šaltiniuose Mindaugas jau tituluojamas didžiuoju kunigaikščiu). Kitų nuomone, LDK susidarė, kai nuo XIII a. prie Lietuvos valstybės imta jungti senąsias rusų žemes.
Pažymėtina, kad V.Putino vartojama sąvoka „senoji rusų kalba“ yra miglota ir nemokslinė.
Teiginys, jog LDK gyventojai rusai kalbėjo „senąja rusų kalba“, yra labai rimtas supaprastinimas ir galbūt net politiškai motyvuota manipuliacija.
Iškraipė faktus
V.Putinas, kalbėdamas su amerikiečių žurnalistu, pažėrė ir daugiau melų.
Istorinę tiesą jis bando perrašyti ir sakydamas, jog „Lenkija paskatino Hitlerį pradėti Antrąjį pasaulinį karą“.
„1939 m., Lenkijai bendradarbiaujant su Hitleriu, jis pasiūlė – mes turime visus dokumentus savo archyvuose – sudaryti su Lenkija taiką, draugystės ir sąjungos sutartį, tačiau pareikalavo, kad Lenkija grąžintų Vokietijai vadinamąjį Dancigo koridorių, kuris jungė pagrindinę Vokietijos dalį su Karaliaučiumi ir Rytų Prūsija.
Po Pirmojo pasaulinio karo ši teritorijos dalis atiteko Lenkijai, o vietoje Dancigo atsirado Gdansko miestas. Hitleris prašė ją atiduoti taikiai – lenkai atsisakė. Tačiau vis dėlto jie bendradarbiavo su Hitleriu ir kartu dalyvavo Čekoslovakijos padalijime“, – kalbėjo V.Putinas.
Iš tikrųjų nuo 1919 iki 1939 m. Dancigas turėjo laisvo miesto, oficialiai nepriklausančio nei Lenkijai, nei Vokietijai, statusą.
Lenkijos valdžia turėjo tam tikras teises į šią teritoriją, tačiau joje galiojo savi įstatymai ir valdžios organu buvo sava administracija.
Kaltindamas Lenkiją kolaboravus su nacistais, V.Putinas „pamiršta“ apie Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytą nacistinės Vokietijos ir SSRS paktą – nepuolimo sutartį bei slaptus Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolus.
Paktą pasirašė SSRS ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai – Joachimas von Ribbentropas ir Viačeslavas Molotovas.
Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos slaptieji susitarimai daug dešimtmečių lėmė daugelį Lietuvos žmonių užklupusių nelaimių – okupacijas, masines žudynes, trėmimus, turto nusavinimą, represijas, teisių ir laisvių suvaržymus.
Leninas ir Ukraina
Neliko nepaminėta ir viena mėgstamiausių V.Putino istorijų, kuri nuolat skamba jo viešose kalbose, – pasakojimas, esą Ukrainą sukūrė bolševikai ir asmeniškai Vladimiras Leninas:
„Kai susikūrė Sovietų Sąjunga, tai buvo jau 1922 m., bolševikai pradėjo kurti SSRS ir sukūrė Sovietų Ukrainą, kurios iki tol iš viso nebuvo“, – interviu metu tvirtino V.Putinas.
Iš tiesų protovalstybinės struktūros Ukrainos žemėse buvo pradėtos kurti netrukus po monarchijos žlugimo Rusijoje 1917 m. vasarį.
1917 m. kovo 17 d. buvo įkurta Ukrainos centrinė taryba, tų pačių metų birželio 23 d. ji paskelbė Ukrainos autonomiją ir galiausiai 1918 m. sausio 22 d. – visišką nepriklausomybę.
1918.04.22 buvo priimta Ukrainos Liaudies Respublikos konstitucija.
1918.04.29 buvo panaikinta Ukrainos Liaudies Respubliką ir įkurta Ukrainos Valstybė, arba Etmonatas.
Tą pačią dieną Pavlo Skoropadskyj paskelbtas Ukrainos etmonu. Jis bendradarbiavo su Vokietijos okupacine vadovybe, bet rėmėsi daugiausia carinės Rusijos valdininkais, buvo Ukrainos ir Rusijos federacinės sąjungos šalininkas.
Vadinasi, dar iki sovietų valdžios įsigalėjimo Ukrainoje ten jau egzistavo savas valstybingumas ir net dviejų tipų (sąlygiškai – kairiojo demokratinio ir autoritarinio).
Sovietų Sąjunga oficialiai buvo įkurta tik 1922 m., o Ukrainos SSR buvo viena iš jos steigėjų, kaip nurodyta Sutartyje dėl Sąjungos įkūrimo.
Ukrainos nepriklausomybę oficialiai pripažino sovietų valdžia ir tai atsispindėjo tarptautiniuose susitarimuose.
Pavyzdžiui, 1921 m. kovo 18 d. sudarant Rygos taiką, Ukraina (Ukrainos SSR) ir Rusijos Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika veikė savarankiškai, o taikos sutarties 2 straipsnyje buvo teigiama: „Abi susitariančiosios šalys, vadovaudamosi tautų apsisprendimo principu, pripažįsta Ukrainos ir Baltarusijos nepriklausomybę...“
Vėliau Ukrainos, kaip Sovietų Sąjungos steigėjos, statusas buvo patvirtintas Belovežo susitarimuose dėl SSRS iširimo:
„Mes, Baltarusijos Respublika, Rusijos Federacija ir Ukraina, kaip SSRS Sąjungos valstybės steigėjos, 1922 m. Sąjungos sutarties signatarės, toliau vadinamos Aukštosiomis Susitariančiosiomis Šalimis, pareiškiame, kad SSRS Sąjunga, kaip tarptautinės teisės subjektas ir geopolitinė realybė, nustoja egzistuoti“.
Vengė aštrių klausimų
Kadangi T.Carlsonas neuždavė daugelio opių klausimų, pavyzdžiui, apie Krymo aneksijos teisėtumą ar „referendumų“ dėl okupuotų teritorijų prijungimo prie Rusijos rengimą, V.Putinui nebuvo reikalo aiškinti savo pozicijos.
Tačiau kalbėdamas apie politines aktualijas V.Putnas nevengia jas interpretuoti taip, kaip jam patinka.
Pavyzdžiui, apibūdindamas Kinijos pasiekimus, Rusijos vadovas du kartus pakartoja:
„Kinijos potencialas yra milžiniškas, šiandien tai pirmoji ekonomika pasaulyje pagal perkamosios galios ir ekonomikos apimtį. Ji jau seniai aplenkė Jungtines Valstijas, ir tempai vis didėja“.
Iš tiesų pagal bendrąjį vidaus produktą, apskaičiuotą pagal perkamosios galios paritetą, Kinija lenkia JAV.
Tačiau pagal bendrą BVP JAV vis dar yra pirmoje vietoje.
Liuksemburgas turi didžiausią BVP vienam gyventojui, o Kinija atsilieka net nuo Baltarusijos.
Logiška manyti, kad BVP skaičiavimas pagal perkamosios galios paritetą buvo pasirinktas kaip kriterijus ne dėl kokių nors objektyvių priežasčių, o tik siekiant iliustruoti Pekino „potencialą“.
Perkamosios galios paritetas apskaičiuojamas kaip tam tikrų tarp šalių palyginamų prekių ir paslaugų kainų, išreikštų šalių nacionaline valiuta, santykių vidurkis. Iš pradžių perkamosios galios paritetas (t. y. kainų santykis) apskaičiuojamas kiekvienai prekei ir paslaugai, paskui pagal specialią metodiką išvedamas šių santykių vidurkis.
Klydo ir žurnalistas
Leidinys „The Washington Post“ šį interviu įvertino kaip Kremliaus ryšių su buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo Respublikonų partija patvirtinimą.
Jo pradžioje žurnalistas skundžiasi, kad Kremliaus vadovas lieka neišklausytas.
„Nė vienas Vakarų žurnalistas nepasivargino paimti interviu iš kitos šiame konflikte dalyvaujančios šalies prezidento Vladimiro Putino, – sakė T.Carlsonas. – Dauguma amerikiečių neturi jokio supratimo, kodėl V.Putinas įsiveržė į Ukrainą ir kokių tikslų jis dabar siekia. Jie niekada nėra girdėję jo balso. Tai neteisinga.“
Tačiau „The Washington Post“ žurnalistas Adamas Tayloras sako, kad būtent T.Carlsonas čia klaidino savo žiūrovus.
Savo tekste jis prisiminė Lietuvos okupaciją 1939 m., V.Putino teiginius apie tai ir dabartinę karo su Ukraina situaciją, kuomet jam nereikia T.Carlsono, kad perduotų savo žinią.
„Rusijos prezidentui netrūko progų išsakyti savo nuomonę apie tai, kodėl jis nusprendė įsiveržti į Ukrainą 2022 m. vasario 24 d. Iš tiesų jis ne kartą pateikė išsamius šio mistifikuojančio sprendimo paaiškinimus. Jei T.Carlsonas jų anksčiau negirdėjo, vadinasi, jis nesiklausė“, – sakė žurnalistas savo komentare.
Nuo tada, kai beveik prieš dvejus metus jo kariai surengė plataus masto invaziją į Ukrainą, Rusijos prezidentas nedavė Vakarų žurnalistams interviu. Paskutinį kartą jis tai darė 2021 m. spalį, kai CNBC korespondentė 20 minučių kalbėjosi su V.Putinu energetikos konferencijos Maskvoje kuluaruose.
Tačiau tokį pasirinkimą padarė ne žurnalistai, o Kremlius. „Per pastaruosius 18 mėnesių Kremliui pateikėme kelis prašymus, – atsakydamas į T.Carlsono vaizdo įrašą rašė BBC Rusijos padalinio redaktorius Steve'as Rosenbergas. – Visada mums buvo atsakyta.“
Vėliau pats Kremlius paneigė T.Carlsono teiginį. „Ponas T.Carlsonas klysta, – trečiadienį per kasdienį naujienų brifingą sakė Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas. – Gauname daugybę prašymų duoti interviu prezidentui.“
15min verdiktas: iš dalies melas. V.Putino interviu su T.Carlsonu yra ir akivaizdžiai melagingų teiginių, ir nemažai tendencingų interpretacijų bei vertinimų.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
