Esą Rusija toli gražu nesusigūžė – atvirkščiai, Kremlius, regis, vis labiau pasitiki savimi, o Vladimiras Putinas pastarosiomis dienomis priėmė Vokietijos, Prancūzijos ir Japonijos lyderius.
Didžiausių Vakarų kompanijų – BP ir „Royal Dutch Shell“ – atstovai praėjusią savaitę apsilankė Sankt Peterburgo ekonomikos forume, o birželio viduryje Rusijoje prasidės pasaulio futbolo čempionatas.
Tai bus didžiausias sporto renginys Rusijos teritorijoje nuo 1980-ųjų olimpinių žaidynių, kai dar gyvavo Sovietų Sąjunga. Be to, skirtingai nei anuomet, šįkart amerikiečiai neparodė iniciatyvos boikotuoti varžybas.
Mažiau gyventojų, daugiau darbo vietų
Net Rusijos ekonomika rodo ne tik gyvybę, bet ir dantis. 2015-2016 metais, kai šaliai buvo pritaikytos sankcijos dėl Krymo aneksijos ir kai nukrito naftos kaina, Rusija įkrito į recesiją, bet dabar auga ir atlyginimai, ir mažmeninės prekybos apimtys.
Ch.Robertsonas: „Rusijos ūkis dabar auga po 2 proc. Bet darbingo amžiaus gyventojų kasmet sumažėja po 1 proc., tad tikrasis augimas vienam asmeniui siekia apie 3 proc. Toks rodiklis yra geras.“
Nenuostabu, kad ekonomistai beveik vieningai daro tokią pat išvadą.
Pavyzdžiui, nepriklausomų makroekonominių tyrimų kompanija „Capital Economics“ paskelbė: „Kol kas JAV sankcijų sugriežtinimas ir rublio krytis balandžio pradžioje didelio poveikio Rusijos ekonomikai nepadarė.“
Karališkojo tarptautinių reikalų instituto „Chatham House“ Rusijos programos vadovas Jamesas Nixey, tiesa, pabrėžė, kad „(sankcijų) tikslas ir nėra pakenkti Rusijos ekonomikai“.
„Tikslas – pasiųsti signalą, nubausti ir apriboti Rusijos manevrų laisvę. Sankcijos iš esmės nieko neatima iš Rusijos ekonomikos“, – tvirtino J.Nixey.
Vis dėlto investicinio banko „Renaissance Capital“ vyriausiasis ekonomistas Charlie Robertsonas žengė dar toliau.
„Rusijos ūkis dabar auga po 2 proc. Bet darbingo amžiaus gyventojų kasmet sumažėja po 1 proc., tad tikrasis augimas vienam asmeniui siekia apie 3 proc. Toks rodiklis yra geras“, – teigė Ch.Robertsonas.
Specialistas apskritai mano, kad Rusijos ekonomiką nebūtinai geriausia vertinti pagal bendrojo vidaus produkto (BVP) pokyčius procentiniais punktais: „Rusijoje vis mažiau gyventojų, tad visi turi darbo. Nėra daug gyvenimu nepatenkintų jaunų žmonių.“
Prarandamos užsienio investicijos
Faktas, kad Rusijos ekonomika vėl auga nekreipdama dėmesio į sankcijas, taip pat, atrodo, patvirtina tai, kuo daugelis analitikų tikėjo jau anksčiau: kad ne 2014-aisiais paskelbti suvaržymai nulėmė recesiją.
„Daugelį problemų Rusijos ekonomikai sukėlė naftos kainų krytis. Dabar naftos barelis kainuoja beveik 80 JAV dolerių, tad situacija kur kas geresnė“, – tvirtino Ch.Robertsonas.
K.Filipenko: „Vyriausybė bando stabilizuoti rublį ir neleisti jam stiprėti, net augant naftos kainai. Rubliais ji rekordiškai aukšta. Biudžetui tai naudinga.“
Skaičiuojama, kad įplaukos iš prekybos nafta ir dujomis sudaro apie 40 proc. visų Rusijos biudžeto pajamų.
Finansų ministerija planavo, kad 2018 metų biudžeto deficitas sieks 1,3 proc. BVP, kai Uralo naftos barelis kainavo 40 dolerių. Tačiau kaina dabar kur kas didesnė, tad yra nemenka galimybė, kad šalies biudžetas bus subalansuotas, o galbūt net bus užfiksuotas jo perteklius.
Rusijos ekonomikai padėjo ir rublio nuosmukis. Didžioji dalis šalies žaliavų gamintojų išlaidų patiriamos rubliais, bet pajamos plaukia doleriais – tai padidina pelno maržą.
„Vyriausybė bando stabilizuoti rublį ir neleisti jam stiprėti, net augant naftos kainai. Rubliais ji rekordiškai aukšta. Biudžetui tai naudinga“, – sakė naftos pramonės konsultacijų bendrovės „Wood Mackenzie“ analitikė Katerina Filipenko.
Žinoma, sankcijų tikslas nėra, o galbūt ir neturėtų būti, pakenkti Rusijos ekomomikai. Rusijos audito rūmų pirmininkas Aleksejus Kudrinas praėjusią savaitę pripažino, kad griežtesnės JAV sankcijos gali sumažinti BVP augimą 0,5 proc. punkto.
„Dar reikia kalbėti ir apie prarastas užsienio investicijas. Vakarų kompanijos vis dažniau nenori turėti nieko bendra su Rusija, o tokie rodikliai nepasimatys nė vieno grafoje ar lentelėje“, – svarstė J.Nixey.
Oligarchai pririšti prie Kremliaus
Bene svarbiausia, kad šviežiausios sankcijos buvo nukreiptos į konkrečius su Kremliumi siejamus oligarchus, pavyzdžiui, į Olegą Deripaską.
Ir čia poveikis jaučiamas: šis turtuolis praėjusią savaitę buvo priverstas pasitraukti iš Rusijos aliuminio milžino „Rusal“ valdybos – taip tikimasi sumažinti sankcijų žalą kompanijai, kuri jau yra labai didelė.
„Jei prismaugsi asmenis, besisukančius aplink Putiną, bus apribota jų finansinė laisvė, jų galimybė keliauti svetur, plaukioti prabangiomis jachtomis. Putinas juos kontroliuoja, bet jie remia Putiną.
Jei tokie oligarchai ims jausti vis didesnį nepasitenkinimą dėl to, kad yra atkertami nuo pinigų dėl Putino vykdomos užsienio politikos, taip bus galima prispausti Kremlių“, – teigė J.Nixey.
Tiesa, nemažai ekspertų mano, kad ir toks sankcijų taikymo metodas nėra efektyvus. Antai strateginių konsultacijų kompanijos „Verisk Maplecroft“ analitikas Daragh McDowellas pabrėžia, kad Vakaruose klaidingai suprantamas jėgų balansas Rusijoje.
„Deripaska turi priėjimą prie En+, „Rusal“ ir visų kitų turtų, bet kita prasme jis yra tarsi feodalas, priklausomas nuo monarcho. Visi šie pinigai jam pasiekiami tyliai sutinkant Kremliui.
Oligarchams leidžiama turėti turtų, bet jie priverčiami suprasti, kad už tai gali tekti retkarčiais padėti valstybei. Jie padės, ir su noru, nes kitaip valdžia panagrinės jų mokesčių deklaracijas“, – aiškino D.McDowellas.
Jo teigimu, sankcijos tokiems turtuoliams kaip O.Deripaska tik dar stipriau suriša juos su Kremliumi: „Dabar jie negali laikyti lėšų doleriais ofšoruose – visi jų pinigai yra Rusijos bankuose. Jei jie negali keliauti į ES ar JAV, jie negali pabėgti nuo rusiško teisingumo.
Ar sankcijos privertė Rusiją pagalvoti apie pasitraukimą iš Krymo? Ne. Ar sankcijos destabilizuoja Kremlių ir Rusijos valdžią? Nemanau.“
J.Nixey sutinka: „Kalbant apie Krymą, kuris yra viena sankcijų priežasčių, mintis, kad Rusija nusileis, yra klaidinga.
Labiau tikėtina, kad sankcijos liks galioti, kol Rusijoje kartu su požiūriu pasikeis valdžia. Tai yra chroniška problema: mes įžengėme į ilgos konfrontacijos periodą.“
