Kaip ir Lietuvoje, Vokietijos piliečiams nėra lengva turėti du pasus. Tiesa, dvigubos pilietybės klausimas aktualesnis ne iš šalies išvykusiems vokiečiams, o čia įsikūrusiems imigrantams ir jų vaikams.
Pagal dabartinius įstatymus, ne vokiečių šeimoje gimęs vaikas iki 23 metų gali turėti dvi pilietybes, savo tėvų ir Vokietijos. Tačiau sulaukus šio amžiaus, jis privalo pasirinkti vieną. Jei iki termino nepasirenka, automatiškai netenka Vokietijos pilietybės.
Pagal dabartinius įstatymus, ne vokiečių šeimoje gimęs vaikas iki 23 metų gali turėti dvi pilietybes, savo tėvų ir Vokietijos. Tačiau sulaukus šio amžiaus, jis privalo pasirinkti vieną. Jei iki termino nepasirenka, automatiškai netenka Vokietijos pilietybės.
Atvykėliai gali pretenduoti į Vokietijos pilietybę čia pragyvenę aštuonerius metus. Tačiau jie taip pat privalo atsisakyti savo gimtinės paso.
Ši sistema, vadinamasis „pasirinkimo modelis“, galioja nuo 2000 metų. Anuomet tai buvo kompromisinis susitarimas tarp valdančiosios socialdemokratų ir žaliųjų koalicijos bei opozicijoje buvusių krikščionių demokratų.
Esama daugybės išimčių – rinktis vienos pilietybės neprivalo atvykėliai iš Maroko, Sirijos, Irano, Alžyro ir visų Europos Sąjungos šalių. Vis dėlto pilietybės įstatymas yra aktualiausias trims milijonams iš Turkijos kilusių Vokietijos gyventojų, kurių trečdalis yra gimę jau šioje šalyje.
Ginčai dėl dabartinės tvarkos – kurią palaiko Vokietijos dešinieji, taip pat ir kanclerės Angelos Merkel krikščionys demokratai, o kairieji siekia reformuoti – ypač suintensyvėjo nuo metų pradžios, nes būtent šiemet 23 metų sulauksiantys imigrantų vaikai yra pirmoji karta, kuri turi pasirinkti: atsisakyti savo tėvų pilietybės arba netekti Vokietijos, kurioje gimė ir užaugo, paso.
„Šiemet tūkstančiai jaunų žmonių gali netekti Vokietijos pilietybės“, – Spiegel.de sakė Nacionalinės imigrantų asociacijų federacijos prezidentas Mehmetas Tanriverdi.
Dabartinės sistemos kritikai teigia, kad ji marginalizuoja iš kitų šalių kilusius gyventojus ir sudaro įpsūdį, kad integracija yra nulinės sumos žaidimas.
„Mokslininkų bendruomenėje kalbame apie hibridines tapatybes, – Spiegel.de sako integracijos ir migracijos specialistė Christine Langenfeld. – Jauni žmonės, augantys imigrantų šeimose, save tapatina tiek su Vokietijos, tiek su savo tėvų kultūra. Pasirinkimo modelis verčia antrąją kartą išsižadėti savo tėvų tautybės. Tai tik apsunkina integraciją.“
Pavyzdžiui, imigrantų iš Rusijos vaikai, tapę Vokietijos piliečiais, turi gauti brangias vizas, kaskart norėdami aplankyti savo senelius.
Be to, esama ir praktinių trūkumų. Jei sistema nebus pakeista, tai reikš nemažą papildomą krūvį šalies biurokratijai – per metus pilietybę turės pasirinkti apie 44 tūkst. jaunuolių.
Antrosios pilietybės atsisakymas praktinių nepatogumų gali sukelti ir patiems gyventojams. Pavyzdžiui, imigrantų iš Rusijos vaikai, tapę Vokietijos piliečiais, turi gauti brangias vizas, kaskart norėdami aplankyti savo senelius.
„Snaudžianti pilietybė“
Vokietijos socialdemokratai yra pareiškę, kad dvigubos pilietybės įstatymas yra būtina sąlyga, jei ši partija prisijungs prie krikščionių demokratų koalicijos.
Pastarieji iki šiol palaikė egzistuojančią sistemą. Gegužės mėnesį kalbėdama integracijai skirtoje konferencijoje kanclerė A.Merkel sakė: „Mano asmeniniu įsitikinimu, verta pasilikti prie pasirinkimo modelio, kur sulaukus 23 metų reikia priimti sprednimą dėl pilietybės.“ Ir pridūrė, kad dauguma renkasi Vokietijos pasą.
Vis dėlto net ir dešiniųjų atstovai ima pripažinti, kad imigracija yra vienas iš būdų sprendžiant visuomenės senėjimo problemas ir kovojant su kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu. Gegužės mėnesį Bertelsmann fondo atliktas tyrimas parodė, kad per 40 proc. atvykėlių turi universiteto arba profesinės mokyklos diplomus – didesnė dalis Vokietijos visuomenėje apskritai.
Dešinieji bandė siūlyti socialdemokratams įvairių kompromisų, pavyzdžiui, pavėlinti apsisprendimo amžių iki 30 metų arba įvesti „snaudžiančios pilietybės“ sąvoką – žmogus galėtų turėti dvi pilietybes, bet tik viena būtų aktyvi, priklausomai nuo jo gyvenamosios vietos.
Tad dešinieji bandė siūlyti socialdemokratams įvairių kompromisų, pavyzdžiui, pavėlinti apsisprendimo amžių iki 30 metų arba įvesti „snaudžiančios pilietybės“ sąvoką – žmogus galėtų turėti dvi pilietybes, bet tik viena būtų aktyvi, priklausomai nuo jo gyvenamosios vietos.
Vis dėlto socialdemokratai teigia, kad nesutiks su jokiais kompromisais. Dviguba pilietybė buvo vienas pagrindinių jų rinkimų pažadų, nors apžvalgininkai bijo, kad šis reikalavimas koalicijos derybose gali būti paaukotas vardan kurio nors kito, svarbersnio klausimo – pavyzdžiui, minimalaus darbo atlyginimo.
Pasipriešinimas iš dešinės
Nepaisant siūlomų kompromisų, dešiniųjų gretose vis dar juntamas pasipriešinimas divgubai pilietybei. Krikščionių socialinės sąjungos politikas, vidaus reikalų ministras Hansas-Peteris Friedrichas sako, kad šis pasiūlymas kelia pavojų Vokietijos integralumui. Laikraščiui „Munchener Merkur“ jis yra sakęs, kad jei bus leista šalyje susikurti „nuolatinei turkų mažumai“, tai reikš „ilgalaikius pokyčius Vokietijos visuomenės tapatybėje“.
Vokietijos turkų bendruomenės vicepirmininkas Alyse Demiras su tuo nesutinka. Pasak jo, dėl daugybės pilietybės įstatyme taikomų išimčių dviguba pilietybė jau seniai egzistuoja, o H.P.Friedricho teiginiai yra „nepaprastai diskriminaciniai“.
Vis didesnė Vokietijos visuomenės dalis sutinka, kad dabartinė sistema, verčianti gyventojus atsisakyti savo arba savo tėvų tėvynės paso, nėra gera. „Pasirinkimo modelis atstumia jaunus žmones, užuot padėjęs jiems pasijusti visuomenės dalimi“, – sako Christine Langenfeld. Ji dirba Vokietijos integracijos ir migracijos fondo Ekspertų taryboje, kuri pasiūlėalternatyvią tvarką. Pagal ją dvigubą pilietybę galėtų pasilikti antros kartos imigrantai, tačiau nebūtinai jų vaikai. „Pasirinkimo modelis yra neveikiančio politinio kompromiso, priimto prieš daugiau nei dešimtmetį, rezultatas – pats laikas jo atsisakyti.“
