Kalbėdamas trečiadienį vykusiame Leipcigo knygų mugės atidaryme ir duodamas interviu žiniasklaidai, vienas garsiausių Vokietijos istorikų, keturtomės „Vakarų istorijos“ autorius, išsakė savo požiūrį į šiuo metu Europai iškilusias problemas.
„Esame išties patekę į Europos vienijimosi proceso krizę, ir jau senokai. O pabėgėlių krizė mums akivaizdžiausiai parodė, jog Vokietija nuėjo kitu keliu nei kitos Vakarų demokratijos“, – konstatavo istorikas.
Pabėgėlių klausimo sprendime nesitikėkime „vokiškos“ Europos
Įvertindamas dabartinius ES šalių nesutarimus pabėgėlių politikos klausimais, jis atkreipė dėmesį į tai, kad Vokietijoje nuo 1949 metų egzistuoja individuali teisė į persekiojamųjų politinį prieglobstį, o kitose ES valstybėse politinis prieglobstis suteikiamas remiantis bendrąja tarptautine teise. Todėl būtų nerealistiška laukti, kad kitos ES šalys sektų vokiečių vykdoma pabėgėlių priėmimo praktika.
Pagaliau ir pačioje Vokietijoje teisėtai keliamas klausimas, ar federalinė respublika tokia politinio prieglobsčio teise nebus pažadėjusi daugiau, nei įstengs tesėti. „Ar nebūtų garbingiau laikytis principo: politiškai persekiojamiems Vokietijoje prieglobstis suteikiamas pagal priėmimo ir integracijos galimybes?“ Ši paprasta istoriko pasiūlyta formulė iš esmės reiškia ne ką kita, kaip tik priimamų pabėgėlių limitą.
Beje, H.A.Winkleris mano, kad vokiečių keliamas reikalavimas rasti pabėgėlių problemai europinį sprendimą, bendromis jėgomis saugant Bendrijos sienas ir teisingai paskirstant prieglobsčio ieškančius, yra pagrįstas. „Tik to reikalavimo negalima pateikti tokia forma, kad mūsų kaimynų ji būtų suvokta kaip teisuoliška ir pasipūtėliška – kaip bandymas, bent jau politinio prieglobsčio srityje, sukurti „vokišką“ Europą.“
Vokiečiai pasidavė iliuzijai, kad gyvename postnacionalinėje istorijos stadijoje
Atsakydamas į klausimą, kokį vaidmenį Vokietija turėtų užimti Europoje, H.A.Winkleris pripažįsta, kad Vokietijai, pagal gyventojų skaičiumi didžiausiai ir ekonomiškai galingiausiai ES valstybei, tenka ir išskirtinė atsakomybė. Tačiau, nurodydamas į istorinę šalies patirtį, jis perspėja nekartoti ankstesnių klaidų.
„Mes turime matyti Europą tokią, kokia ji yra. Ko gero, vokiečiai pasidavė iliuzijai, neva esame pasiekę postnacionalinę istorijos stadiją. Beveik visos ES valstybės yra kitos nuomonės. Taip kad ir mes turėtume vadovautis maksima, kad Europą galima suvienyti veikiant ne prieš tautas, o tik drauge su jomis.“
Be to, istoriškai paaiškintina, kodėl kitos valstybės kratosi vokiečių pamokymų ir pamokslavimų. „Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos praktikavome tai, ką istorikai vadina „išskirtiniu Vokietijos keliu“. Vokietijos elitai ilgą laiką priešinosi Apšvietos politinėms pasekmėms, kurios jau buvo neatsiejama bendro vakarietiško paveldo dalis. Turiu omeny tautų suverenumo teisę, reprezentacinės demokratijos principą ir visų priima – neatimamas žmogaus teises.“
Tik nacionalsocializmo pamokos privertė Vokietiją po 1945 metų be išlygų atsiverti politinei Vakarų kultūrai. O ilgose ir prieštaringose diskusijose Vokietija išgyveno kritišką akistatą su savo praeitimi. „Tačiau tai dar neduoda mums teisės laikyti savęs tokiais pavyzdingais, kad galėtume stotis kitų akivaizdoje kaip moralinio pavyzdžio tauta. Kiek daugiau nuolankumo kartais mums būtų visai neprošal.“
Šalių, iš kurių pas mus bėga žmonės, problemų neišspręsime savo teritorijose
Savo knygoje H.A.Winkleris plačiai aptaria vakarietiškas vertybes ir jų patraukiančią galią. Paklaustas, ar negalėtų tų vertybių šviesa pasiekti ir ekstremalaus islamizmo, istorikas atsakė: „Vienas didžiausių pasiekimų Vakarų idėjų istorijoje yra principinis dieviškojo ir žemiškojo įstatymų atskyrimas, užfiksuotas jau labai anksti, Jėzaus žodžiuose: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.
Islamiškose visuomenėse, priešingai, vyrauja tendencija žmogaus teises matyti tik Šariato nubrėžtuose rėmuose. Ir niekas kitas islamiškame pasaulyje negali to pakeisti, išskyrus iš jų pačių kylančias reformų pastangas. Be to, esama ir kitų, nuo Vakarų visiškai nepriklausančių problemų, kaip antai fatališkas konfliktas tarp sunitų ir šiitų.“
H.A.Winkleris ragino vokiečius neapgaudinėti savęs iliuzijomis: „Jokia Vakarų demokratija Europoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje ar Naujojoje Zelandijoje savo teritorijoje negalės išspręsti problemų tų šalių, iš kurių dabar tuntais bėga žmonės.“
Vakarų demokratijos gali tik palengvinti legalią imigraciją ir efektyviau bei dosniau plėtoti pagalbą trečiosioms šalims. „Europos Sąjunga turi kryptingai padėti toms Artimųjų Rytų šalims, kurios neša didžiausią Sirijos pilietinio karo pabėgėlių naštą, ir daryti viską, kas yra jos galioje, kad prisidėtų prie Sirijos taikos derybų sėkmės.“
