Tam, kad suprastum Vladimirą Putiną, turi pasiklausyti, ką jis sako. Turi perskaityti, ko jis nori. Visų svarbiausia – turi pamatyti, kam jis bando užkirsti kelią. Dažnai politiko baimės ir antipatijos pasako daugiau nei jo planai ar pažadai.
Tad kas motyvuoja V.Putiną?
Pagrindinė visų jo kalbų tema – baimė būti apsuptam priešų. Tokį pavojų, pasak V.Putino, kelia jėgos, norinčios išlaikyti rusų tautą suvaržytą, nes bijo jos vidinės stiprybės. „Jie nuolat bando įvaryti mus į kampą, nes mes esame nepriklausomi, išlaikome nepriklausomą poziciją ir vadiname daiktus tikraisiais vardais, nesileidžiame į veidmainystę“, – kalbėjo jis kovo 18-ąją Rusijos Dūmoje.
Balandį duotame interviu jis pareiškė: „Pasaulyje daug jėgų, bijančių mūsų stiprybės, mūsų didumo, kaip yra pasakęs vienas mūsų valdovas. Tad jie siekia mus suskaldyti į dalis.“
"Pavojus" rusų "sielai"
Net ir šiandien daug kam sunku pamatyti tikrąją žmogaus, kuris šiuo metu verčia Europos tvarką aukštyn kojom, prigimtį. Galbūt mums trūksta drąsos vesti tikslias paraleles, nes jos mums primena epochą, kurią manėme palikę praeityje.
Pastebima tendencija, kad Kremliaus užsienio politika vertinama pirmiausia iš geopolitinės perspektyvos – t. y., teigiama, kad šalis siekia atgauti dalį teritorijų, prarastų iširus Sovietų Sąjungai.
Tačiau kai V.Putinas kalba apie rusų tautos priešą, jis galvoje turi kitką. Jėgos, kurioms jis paskelbė karą, ne tik siekia plėsti savo įtaką vis toliau į rytus – jų taikinys yra pati rusų siela. Štai ką jis nori pasakyti, ragindamas Rusiją gintis nuo Vakarų.
Tačiau kas yra ta siela? V.Putinas ir čia paliko užuominų.
„Man atrodo, kad Rusijos žmogus arba, plačiau kalbant, Rusijos pasaulio žmogus pirmiausia galvoja apie savo aukščiausią moralinį tikslą, kažkokias aukščiausias moralines tiesas“, – kalbėjo jis interviu metu. Kitaip nei Vakarai, kuriems rūpi tik asmeninė sėkmė ir gerovė.
Prezidento manymu, Rusija kariauja ideologinį karą. Tai kova su materializmo paviršutiniškumu, vertybių nuosmukiu, visuomenės sumoteriškėjimu ir išlepimu – ir su visų tradicinių ryšių nykimu. Trumpai tariant, su viskuo, kad yra „nerusiška“.
Net ir šiandien daug kam sunku pamatyti tikrąją žmogaus, kuris šiuo metu verčia Europos tvarką aukštyn kojom, prigimtį. Galbūt mums trūksta drąsos vesti tikslias paraleles, nes jos mums primena epochą, kurią manėme palikę praeityje.
Buvusių Vokietijos komunistų ir iš dalies socialdemokratų V.Putinas yra vis dar laikomas žmogumi, kuris seka sovietinio partijos lyderio, pasisakiusio už idealizuotą socializmo versiją, tradicija. Tarsi nesąmoningas refleksas vis dar veikia senasis kairiųjų solidarumo jausmas.
V.Putinas nėra pokomunistas. Jis yra fašistas.
Vis dėlto tai yra nesusipratimas, nes V.Putinas nėra pokomunistas. Jis yra fašistas.
Ieškant tinkamos istorinės analogijos reikėtų prisiminti įvykius Romoje 1919-aisiais, o ne Sarajeve 1914-aisiais.
Kiekvienas, įžengęs į tą patį aidinčių kambarių ir metaforų pasaulį, kuris formuoja V.Putino mąstymą, pamatys tas pačias ypatybes, kuriomis pasižymėjo užgimstantis fašizmas.
Regime V.Putino kūno kultą, grandiozinius pareiškimus apie savo interesų gynimą, oponentų vadinimą degeneratais, panieką demokratijai ir vakarietiškam parlamentarizmui, perdėtą V.Putino nacionalizmą.
Ieškant tinkamos istorinės analogijos reikėtų prisiminti įvykius Romoje 1919-aisiais, o ne Sarajeve 1914-aisiais.
Laisvės priešai tarp Europos ultradešiniųjų anksti pajuto besikeičiantį politinį klimatą. Jie iškart suvokė, kad V.Putinas – žmogus, suprantantis jų aistras ir antipatijas. V.Putinas irgi atpažino savo vienminčius.
„Kalbant apie vertybių permąstymą Europos valstybėse, taip, sutinku, kad šis procesas vyksta“, – kalbėjo jis interviu prieš savaitę, paminėdamas Victoro Orbano pergalę Vengrijos rinkimuose ir Marine le Pen Prancūzijoje.
Per visą keturių valandų interviu tai buvo vienintelis jo pasakytas teigiamas dalykas apie Vakarus.
Istorinė rusų tautos "misija"
Kai prieš metus Rusijoje įsigaliojo homofobiški įstatymai, niekas iš pradžių nesuprato jų tikrosios reikšmės. Vis dėlto šiandien aišku, kad jie skelbė naujos Rusijos iškilimą. Tai, kas prasidėjo nuo homofobiškų įstatymų, dabar tęsiama jau visai kitame lygmenyje – mintį, kad tam tikros žmonių grupės yra žemesnės už kitas, logiškai pratęsia įsitikinimas savo tautos pranašumu.
O kai V.Putinas primena Maskvos kaip „trečiosios Romos“ mitą, akivaizdu, kad rusų tautai jis yra numatęs istorinę misiją. Rusijai tenka užduotis ne tik sustabdyti Vakarų nuosmukį, bet ir būti paskutiniu bastionu tiems, kurie jau prarado viltį laimėti šią kovą. Bet jis taip pat sako, kad Rusija negali pasiduoti.
„Mirtis yra baisu, ar ne? – V.Putinas paklausė žiūrovų interviu pabaigoje. – Bet ne, ji gali būti graži, jei tarnauja tautai – mirtis už savo draugus, už savo tautą ar tėvynę, kalbant šiuolaikiniais žodžiais.“
Tai ir yra fašizmas gryniausia forma.
