Nors keli užsienio žurnalistai 2005 metais bandė gauti A.Merkel atsakymą į klausimą, kaip ji jaučiasi paskirta Vokietijos kanclere, jai per pirmąją savo kaip būsimosios šalies lyderės spaudos konferenciją buvo nelengva išreikšti emocijas.
„Nagi, kaip jūs jaučiatės?“ – nekantravo reporteris iš Danijos, bet A.Merkel tiesiog atsakė: „Man viskas gerai, mano nuotaika gera.“ Ji pridūrė, kad yra labai susikaupusi prieš derybas dėl valdančiosios koalicijos.
Tokia reakcija buvo tipiška moteriai, kuri iki kanclerės posto prisikasė didžiausią dėmesį skirdama politikai, o ne viešam įvaizdžiui.
A.Merkel Vokietijoje ilgą laiką niekas rimtai nevertino. Jaunai politikei iš Rytų Vokietijos stigo biografijos detalių, paprastai siejamų su politine sėkme – ji nesisuko politikos užkulisiuose, neturėjo daug sąjungininkų svarbiuose postuose, ji nesistengė sužavėti žiniasklaidos.
Į politiką – tik po permainų
A.Merkel gimė Hamburge, bet užaugo Templine, į šiaurę nuo Berlyno, tuometėje komunistinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kur jos tėvas, protestantų pastorius atvyko prižiūrėti vietos kleboniją.
Vokietijos kanclerei iki šiol labai svarbus ryšys su savo šaknimis. A.Merkel kartą teigė: „Man atrodo labai svarbu, kad politiniai lyderiai, net atsidūrę valdžioje, grįžtų į vietinę balsavimo apylinkę, kur žmonės juos vertina kitaip.“
A.Merkel iki kanclerės posto prisikasė didžiausią dėmesį skirdama politikai, o ne viešam įvaizdžiui.
Užaugusi A.Merkel kibo į fizikos studijas Leipcige ir Rytų Vokietijos mokslų akademijoje įgijo mokslų daktaro laipsnį.
Politika ji susidomėjo tik griuvus komunistiniam režimui. Į politinę sceną A.Merkel pirmą kartą įžengė kaip jaunesnioji pirmosios demokratinės Rytų Vokietijos vyriausybės atstovė spaudai.
Tada ir įsibėgėjo jos karjera. Suvienijus Vokietiją, kancleris Helmutas Kohlis paskyrė A.Merkel Moterų ir jaunimo reikalų ministre. Laikraščiai ją iškart praminė „Kohlio mergina“ – rytiete, kurią esą saugo kancleris.
Kai H.Kohlis 1998 metais pralaimėjo rinkimus socialdemokratui Gerhardui Schröderiui, CDU pirmininkas Wolfgangas Schäuble paskyrė A.Merkel partijos generaline sekretore.
O kai kilo skandalas dėl partijos finansavimo ir kai H.Kohlis atsisakė pripažinti bet kokią atsakomybę, A.Merkel buvo paprašyta perimti vadovavimą pakrikusiai partijai.
Manevrai išstūmė į viršūnę
Labai nemažai Vokietijos krikščionių demokratų manė, kad vilkams nebus sunku patraukti nepatyrusią naujokę ir galbūt net ja manipuliuoti. Tada manyta, kad būtent tokius planus puoselėjo ambicingi ir jauni žemių premjerai bei regioninių CDU skyrių pirmininkai.
Vis dėlto A.Merkel atsilaikė ir netrukus nedviprasmiškai atsiribojo nuo H.Kohlio ir jo politinių žaidimų. Kita vertus, jos santykiai su buvusiu kancleriu buvo tikrai neblogi, tad CDU greitai atstatė vidinį balansą.
Kalbėdama viešai, A.Merkel nepamiršdavo vis pasididžiuoti savo krikščioniškomis šaknimis. Tikėjimas esą tik stiprėjo augant komunistinėje Rytų Vokietijoje.
„Nemanau, kad galime ignoruoti tai, jog Europai esminę įtaką padarė judeo-krikščioniška tradicija. Didelė Europos dalis – iš jos. Daugelį europiečių paveikė Apšvietos laikotarpis, kuris buvo labai svarbus krikščionybės vystymuisi.
Negalime to ignoruoti ir teigti, kad esame neutralūs. Koks tuomet būtų mūsų vertybių šaltinis?“ – yra sakiusi A.Merkel.
2002 metais ji dar kiek pasitraukė šalin, kai leido seserinės, bavariškos Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) lyderiui Edmundui Stoiberiui mesti iššūkį G.Schröderiui nacionaliniuose rinkimuose.
Bet kai E.Stoiberis pralaimėjo, paaiškėjo, kad nugalėjo būtent A.Merkel. Mat CDU lyderė perėmė vadovavimą ir CDU/CSU parlamentinei grupei, taip išstumdama ligtolinį jos vadovą Friedrichą Merzą.
Galbūt būtent tada A.Merkel varžovai pačioje CDU ir suprato, kad „Kohlio mergina“ yra itin pajėgi priešininkė.
Tiesa, dabar konkurentai partijoje vėl kelia galvą. Prasti centro dešiniųjų pasirodymai per rinkimus Heseno ir Bavarijos žemėse, pačios A.Merkel teigimu, „tapo aiškiu signalu, kad kažkas turi keistis“.
Manoma, kad A.Merkel favoritė, galinti ją pakeisti partijos lyderio pareigose, yra CDU generalinė sekretorė Annegret Kramp-Karrenbauer, kuri pirmadienį jau paskelbė apie savo kandidatūrą. Tačiau A.Merkel atsisakė viešai ją paremti – ji nenori daryti spaudimo gruodį balsuosiantiems partiečiams.
Įmanomas ir F.Merzo sugrįžimas į aktyvią politiką. Kiti galimi kandidatai – sveikatos apsaugos ministras Jensas Spahnas ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės premjeras Arminas Laschetas.