Nuo Lenkijos iki Peru – daugelyje šalių žmonės teigia palankiai vertinantys A.Merkel, 16 metų vadovavusią vienai svarbiausių Europos valstybių.
Priešingai nei žinomiausi jos amžininkai, tarp kurių – buvęs JAV prezidentas George'as W.Bushas, italas Silvio Berlusconi ir Rusijos lyderis Vladimiras Putinas, A.Merkel yra tokia pat populiari užsienyje, kaip ir savo šalyje.
Nors A.Merkel pasaulinis pripažinimas neginčijamas, priežastys, kodėl taip yra, nėra tokios aiškios. Be to, kas akivaizdu – ji nepradėjo jokių karų ir nepretendavo į kitų šalių teritorijas – jos populiarumo ištakos yra savotiška mįslė.
Vienas dažniausiai pasitaikančių paaiškinimų yra tai, kad A.Merkel rimtumas, sąžiningumas ir paprastas požiūris į politiką yra galingas priešnuodis pasauliniame valdžios žaidime dominuojantiems vyrams, kartais linkusiems į ginčus ir dvejones.
Vis dėlto tai nėra vienintelė jos populiarumo priežastis. Skirtingai nuo kitų iškilių praeities politinių veikėjų, nesvarbu, ar tai Ronaldas Reaganas, Margaret Thatcher ar net Barackas Obama, A.Merkel negali pretenduoti į jokį ryškesnį įrašą istorijoje.
Vokietijos susivienijimas ir ES bendradarbiavimo gilėjimas įvyko dar gerokai prieš jai atėjus į valdžią. Netgi ekonominis atgimimas, kuriuo Vokietija mėgavosi jos valdymo laikotarpiu, prasidėjo dėl jos pirmtakų vykdytų reformų.
Nepaisydami to, A.Merkel šalininkai jai priskiria visus didžiulius pasiekimus, apimančius žmogaus teises ir klimato politiką.
Ji vaizduojama kaip bebaimė kovotoja su krize, kuri tvirta ranka gelbėjo Vokietiją ir Europą po „Lehman Brothers“ žlugimo, Graikijos skolų, pabėgėlių krizių ir pandemijos bangų. Visa tai sukūrė vadinamąjį A.Merkel mitą.
„Pasaulinio politinio ir socialinio lūžio akimirką joks lyderis pasaulinėje arenoje taip įnirtingai neapsaugojo liberalios demokratinės santvarkos po Antrojo pasaulinio karo kaip Merkel, kuri susidūrė su agresyviais autokratais – nuo Putino iki Trumpo“, – teigė naujausios A.Merkel biografijos autorė Katy Marton.
Pasak jos, A.Merkel pavertė Vokietiją Europos lydere – ne tik ekonomine, bet ir moraline prasme.
A.Merkel kritikai tikina, kad kilus krizei ji tik „užgesindavo gaisrą“, tačiau pačios problemos būdavo „sušluojamos po kilimu“.
Tačiau ar A.Merkel tikrai Vokietiją pavertė Europos moraline lydere?
Mažiau besižavintys A.Merkel teigia, kad ji praleido 16 metų valdžioje taip ir nespręsdama didesnių iššūkių nei šalies viduje, nei užsienyje.
A.Merkel kritikai tikina, kad kilus krizei ji tik „užgesindavo gaisrą“, tačiau pačios problemos būdavo „sušluojamos po kilimu“. Esą ji taip elgėsi tiek euro zonos integravimo metu, tiek kilus pabėgėlių krizei, tiek ir transatlantiniuose santykiuose.
Istorikai tikrai praleis dešimtmečius, diskutuodami apie A.Merkel poveikį šiems klausimams.
„Politico“ pabandė išnagrinėti A.Merkel palikimą, išskirdami teiginius, faktus, mitus ir tikrovę.
Santykiai su Donaldu Trumpu
Teiginys: po Donaldo Trumpo išrinkimo JAV prezidentu A.Merkel, daugelio jau laikoma įtakingiausia pasaulio moterimi, taip pat tapo „laisvojo pasaulio lydere“.
Tikrovė: būtent kairiųjų pažiūrų amerikiečių ir britų laikraščių žurnalistai A.Merkel apdovanojo tokiais epitetais. Nors A.Merkel akivaizdžiai nebuvo D.Trumpo gerbėja, ji niekada nepamiršo Vokietijos interesų ir santykių su JAV svarbos.
Praėjus vos kelioms savaitėms po D.Trumpo inauguracijos, ji išvyko į Vašingtoną su gausia delegacija, kad pamėgintų užkariauti Amerikos prezidento ir jo šeimos simpatijas.
Nors šios pastangos galiausiai žlugo, A.Merkel geriau nei dauguma suprato, kiek Europos (ir ypač Vokietijos) gerovė ir saugumas priklauso nuo Amerikos.
Tai paaiškina jos sprendimą atsižvelgiant į D.Trumpo plieno ir aliuminio tarifus, skirtus Vokietijos pramonei, gerokai padidinti gynybos išlaidas ir netgi įsipareigoti pirkti amerikietišką ginkluotę.
Taip pat dėl šios priežasties A.Merkel niekada nekonfliktavo su D.Trumpu.
Išvada: A.Merkel buvo ne tiek laisvojo pasaulio lyderė, kiek pasaulinės valdžios talismanas – paskutinė didžioji viltis. Kad ir kokią galią ji turėjo, ji buvo linkusi daryti nuolaidas.
Europos vienybės išsaugojimas
Teiginys: A.Merkel neleido Europai subyrėti.
Realybė: šis tvirtinimas skamba prisimenant Europos skolų krizę, kilusią 2009 m. pabaigoje Graikijoje ir išplitusią po kitas euro zonos periferijos šalis.
Išsaugoti eurą – ryškiausią Europos integracijos simbolį – buvo labai svarbu siekiant, kad nesugriūtų visa ES. Štai kodėl A.Merkel sprendimą gelbėti Graikiją jos šalininkai vertina kaip esminį momentą Bendrijos istorijoje.
Tačiau geriausiu atveju tai tik pusė tiesos. Pirminis jos vyriausybės atsakas buvo suteikti Graikijai paskolas itin griežtomis sąlygomis, kurios destabilizavo šios šalies politinę sistemą ir įstūmė šalį į ekonominę depresiją, iš kurios ji vis dar lipa.
Taupymas, kurį Europa primetė Graikijai Vokietijos reikalavimu, buvo tokio masto, kokio žemynas nebuvo matęs nuo pokario laikų, o tai paaiškina, kodėl palankumo A.Merkel reitingas Graikijoje siekia vos 30 proc.
Nukentėjo ir vokiečiai. Graikijai neįvykdžius įsipareigojimų, Vokietijos mokesčių mokėtojai buvo priversti išleisti daug daugiau pinigų nei būtų reikėję, jei A.Merkel iš pradžių būtų nustačiusi kitokias skolinimo Graikijai sąlygas.
Be to, A.Merkel ignoravo praeities pamokas. Nepaisydama aiškių įrodymų, kad Graikija nebuvo pasiruošusi prisijungti prie valiutų sąjungos, Vokietija, vadovaujama Helmuto Kohlio, primygtinai reikalavo, kad Atėnai tai padarytų.
Berlynas tuo metu pro pirštus pažiūrėjo į tikruosius Graikijos ekonominius rodiklius.
Išvada: susidaro dvejopas vaizdas. A.Merkel sugebėjo neleisti eurui žlugti, bet tik tuo metu. Ji beveik nieko nepadarė, kad išspręstų didžiausią grėsmę eurui: ekonominį disbalansą tarp Vokietijos ir likusios euro zonos, kuris ir toliau išlieka didelis.
Nors neturėtų būti jokių abejonių dėl A.Merkel įsipareigojimo Europos vienybei, jos politika dažnai turėjo nenumatytų pasekmių.
Migrantų krizė
Teiginys: A.Merkel parodė didelę užuojautą įsileisdama į Vokietiją daugiau nei milijoną karo pabėgėlių iš Vidurinių Rytų.
Tikrovė: likus kelioms savaitėms iki migrantų antplūdžio piko, A.Merkel sulaukė kritikos už tai, kad pravirkdė 14-metę palestinietę pabėgėlę. Tuo metu Vokietijos kanclerė viešame forume pasakė, kad daugelis prieglobsčio prašytojų bus deportuoti, nes „politika yra sudėtingas dalykas“.
Kai 2015 metų vasaros pabaigoje A.Merke nusprendė atverti Vokietijos sieną pabėgėliams, ji tai padarė remdamasi dviem prielaidomis.
Visų pirma, ji manė, kad bendras pabėgėlių skaičius sudarys kelis šimtus tūkstančių žmonių. Be to, ji tikėjosi, kad šią naštą Vokietija pasidalins su kitomis ES šalimis.
Ji suklydo abiem atvejais. A.Merkel bandymas paraginti kitas ES valstybes pasidalinti pabėgėliais pagal kvotas tik išpopuliarino kraštutinių dešiniųjų partijas visame bloke.
Vokietijoje „Alternatyva Vokietijai“, kuri tą vasarą buvo nusiritusi į populiarumo žemumas, gavo naują pospyrį.
Kiti populistai, tokie kaip Vengrijos Viktoras Orbanas ir Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ partija, pasinaudojo visuomenės nuogąstavimais dėl ES migracijos kvotų, kad sustiprintų savo valdžią. ES susiskaldymas dėl pabėgėlių politikos apnuodijo atmosferą Europos Vadovų Taryboje, todėl ir kitose srityse tapo sunkiau tikėtis pažangos.
A.Merkel bandymas paraginti kitas ES valstybes pasidalinti pabėgėliais pagal kvotas tik išpopuliarino kraštutinių dešiniųjų partijas visame bloke.
Vokietijoje pasitikėjimą A.Merkel pakirto tai, kad nuo Sirijos pilietinio karo bėgantys asmenys sudarė tik mažiau nei trečdalį prieglobsčio prašymų. Pavyzdžiui, 2015 metais antra pagal dydį prieglobsčio prašytojų grupė buvo iš Balkanų šalių.
A.Merkel sureagavo į politinį spaudimą sutikdama gerokai sugriežtinti Vokietijos prieglobsčio taisykles, todėl į šalį atvykstantiems pabėgėliams tapo daug sunkiau atsivežti savo šeimas.
Kartu su ES ji taip pat sudarė susitarimą su Turkijos lyderiu Recepu Tayyipu Erdoganu dėl migracijos kelių uždarymo mainais į milijardus eurų. Susitarimas galioja iki šiol. Turkijoje dabar gyvena daugiau nei 3,6 mln. Sirijos pabėgėlių. Dar apie 2 mln. įstrigo Libane ir Jordanijoje.
Išvada: A.Merkel motyvai galėjo būti geri, tačiau jos pabėgėlių politika sėkmingiau skaldė Europą, o ne švelnino humanitarinę krizę.
Demokratinių idėjų gynimas
Teiginys: A.Merkel buvo liberalių idealų „čempionė“, susidūrusi su autoritarizmu ir atsilaikiusi prieš stipriuosius – nuo V.Putino iki Kinijos prezidento Xi Jinpingo.
Tikrovė: A.Merkel savo užsienio politiką orientavo į retoriką apie žmogaus teises. Tačiau iš tiesų per 16 metų ji vadovavosi paprasta nuostata: pirmiausia Vokietija.
Kalbant apie Rusiją, ji dažnai giriama už paramą sankcijoms, kurias tarptautinė bendruomenė įvedė dėl Maskvos įsiveržimo į Ukrainą.
Tačiau, kad ir koks Berlynas buvo susirūpinęs dėl V.Putino veiksmų Ukrainoje, A.Merkel taip pat nerimavo, kad sankcijos turės mažai įtakos jo elgesiui, o Vokietijos verslui kainuos milijardus. Be to, ji neabejojo, kad sankcijos toliau provokuos Maskvą.
A.Merkel griežtai kalbėjo apie žmogaus teises ir demokratinius idealus, bet tuo pat metu darė tai, kas buvo geriausia Vokietijos verslui.
Galiausiai jos nuomonę pakeitė Malaizijos oro linijų keleivinio lėktuvo numušimas, per kurį žuvo beveik 300 žmonių. Vakarų valstybės mano, kad Rusija yra atsakinga už išpuolį, todėl tarptautinei bendruomenei reikėjo sugalvoti stiprų atsaką.
Tačiau net ir leisdama taikyti sankcijas A.Merkel leido nenutrūkstamai tęsti kitą svarbią Rusijos iniciatyvą – tiesti prieštaringai vertinamą dujotiekį „Nord Stream 2“.
Dujotiekis, Baltijos jūros dugnu jungiantis Rusiją su Vokietija ir, kaip teigia kritikai, skirtas leisti Maskvai apeiti esamus energetinius maršrutus per Ukrainą ir atimti iš šalies pelningus tranzito mokesčius, buvo baigtas šį rudenį.
A.Merkel požiūris į Kiniją buvo panašus. Net kritikuodama vyriausybės elgesį su protestuotojais Honkonge ir Kinijos uigūrų mažumos persekiojimą, ji niekada neleisdavo žmogaus teisėms pakenkti verslo santykiams.
Eidama kanclerės pareigas, ji keliolika kartų lankėsi Kinijoje, didžiausioje Vokietijos prekybos partnerėje.
Vengrijos smukimo į autoritarizmą V.Orbano valdymo laikotarpiu akivaizdoje A.Merkel atkakliai nedarė jokio ekonominio spaudimo, nepaisydama Budapešto priklausomybės nuo Vokietijos prekybos ir investicijų. Taip pat buvo ir su Lenkija.
Išvada: A.Merkel griežtai kalbėjo apie žmogaus teises ir demokratinius idealus, bet tuo pat metu darė tai, kas buvo geriausia Vokietijos verslui.
Klimato kaita ir progresyvumas
Teiginys: A.Merkel yra feminizmo ikona, kuri siekė progresyvios darbotvarkės – nuo socialinių klausimų iki aplinkosaugos.
Tikrovė: didžiąją savo darbo dalį A.Merkel net atsisakydavo apibūdinti save kaip feministę.
Jos veiksmai patvirtina šią išvadą. Pavyzdžiui, pirmajame A.Merkel ministrų kabinete dirbo mažiau moterų nei vyriausybei vadovaujant jos pirmtakams.
Žvelgiant plačiau, moterų patekimas į valdžią Vokietijoje tebėra greičiau išimtis nei taisyklė. Tokia pati padėtis ir Vokietijos versle.
Iš 40 įmonių, atstovaujamų Vokietijos „blue-chip“ akcijų indekse, tik viena turi moterį generalinę direktorę. Moterys sudaro tik 34 procentus Vokietijos parlamento narių, todėl šalis užima 42 vietą pasaulyje pagal lyčių lygybę.
A.Merkel veiksmai panašūs ir kalbant apie kitas progresyvias sritis. Pavyzdžiui, per Bundestago balsavimą dėl homoseksualių asmenų santuokų 2017 m. ji leido savo krikščionims demokratams „balsuoti pagal savo sąžinę“. Ji padarė tą patį – balsavo prieš šį įstatymą.
Kalbant apie aplinkosaugą, A.Merkel buvo vadinama „klimato kanclere“ dėl to, kad pirmenybę teikė vadinamajai Vokietijos energetinei transformacijai.
Tai – daugiau nei 20 metų kuriamas vyriausybės planas elektros energijos gamybą perkelti nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Tačiau ne viskas taip paprasta – iki šiol Vokietija nėra net pusiaukelėje šio tikslo link.
O A.Merkel sprendimas po Fukušimos branduolinės nelaimės Japonijoje iki 2022 metų uždaryti visas branduolines jėgaines padarė šalį labiau priklausomą nuo iškastinio kuro.
Klimato analitikai teigia, kad, be tolesnių reformų, kurias pažadėjo būsimoji koalicija, Vokietija neturi jokių galimybių pasiekti savo klimato tikslų iki 2030 m., o tuo labiau – iki 2045 m.
Išvada: nors A.Merkel iškilimas ir vadovavimo stilius pavertė ją feminizmo simboliu, tačiau jos, kaip progresyvios politikės, rezultatai yra nevienareikšmiški.
