Pilietinis karas Sirijoje tuo metu tęsėsi jau ketverius metus. Šalies žmonėms buvo išsekusi kantrybė, o viltis, kad neramumai greitai pasibaigs, žlugusi.
Nesvarbu, ar jie glaudėsi pabėgėlių stovyklose vienoje iš kaimyninių šalių, ar turėjo kęsti antskrydžių keliamą siaubą. Dauguma buvo pasiryžę rizikuoti savo gyvybe dėl galimybės gyventi ramiau ir kiek geriau.
Situaciją aštrino Balkanų kelio, kuriuo naudojosi pabėgėliai ir migrantai iš Afganistano, Irako bei Pakistano, egzistavimas. Čia taip pat veikė pabėgėlius nelegaliai per sieną pergabenti pasiryžusių nusikaltėlių tinklas.
Buvo aišku, kad daugelis pradeda rinktis šį, daug trumpesnį kelią, o ne pavojingą kelionę į Italiją per Viduržemio jūrą.
Dar 2014 metais pabėgėlio statuso prašančių žmonių skaičius pasiekė 202,8 tūkst. – rodikliai buvo kone rekordiniai. Vien tai turėjo Europai parodyti, kad Dublino reglamentu paremta politika neveikia.
Pabėgėlių politika yra tokia sritis, kurioje laimėti tiesiog neįmanoma.
Vokietija privalėjo žinoti, kas jos laukia. Vidaus reikalų ministras Thomas de Maiziere'as dar 2015 metų rugpjūčio pradžioje gavo žinią iš Federalinio migracijos ir pabėgėlių biuro (BAMF), kad iš Sirijos bėgantys žmonės yra praradę viltį kada nors grįžti atgal.
Iššūkiai ES politikai
A.Merkel vengė spręsti šią problemą tol, kol jos nebebuvo galima ignoruoti. Pabėgėlių politika – sritis, kurioje laimėti tiesiog neįmanoma.
Užimant griežtą poziciją galima pasirodyti beširdžiu, ypač kai žiniasklaidoje pasirodo pranešimai apie dar vieną Viduržemio jūroje nuskendusį laivą. O dosnumas gali būti palaikytas naivumu.
A.Merkel turėjo pasirinkimą – pastatyti sieną arba užtikrinti tolygų pabėgėlių paskirstymą po ES šalis. Ji nenorėjo, kad Vengrija atsitvertų tvora – Europai, laisvės žemynui, tai būtų taip veidmainiška.
Tačiau ji taip pat negalėjo tikėtis sąžiningo pabėgėlių pasidalinimo – Rytų Europos šalys jau buvo išreiškę nepritarimą tokiai išeičiai.
Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas gali būti kaltinamas populizmu, bet jis bent jau uždavė teisingą klausimą: „Šengenas ar koridorius?“
Kalbėdamas apie koridorių, V.Orbanas turėjo omenyje tai, kad Vengrija neleistų pabėgėliams pasilikti, nors tai ir būtų pirma šalis, į kurią jie įkėlė koją.
Vengrijos premjero manymu, Dublino reglamento būtina laikytis, o koridorius migrantams būtų grubus jo pažeidimas. Netrukus Vengrija pradėjo statyti tvorą ties pietine siena su Serbija.
O kai dauguma migrantų suprato, kad jei jie nieko nedarys dabar, vėliau galimybės prasmukti gali ir nebebūti, prasidėjo masinė migracija.
Sirijos piliečiams leista keliauti toliau
Pernai gegužę BAMF prognozavo, kad per metus šalis sulauks 450 tūkst. pabėgėlių. Rugpjūčio 18-ąją vidaus reikalų ministro Th.de Maiziere'o prognozė išsipūtė iki 800 tūkst.
Pabėgėlių skaičius tapo toks didelis, kad federalinė policija iš kiekvieno atvykėlio nebespėdavo paimti visų 10 pirštų atspaudų. Tūkstančiai žmonių plūdo į šalį, tačiau valdininkai neturėjo galimybės žinoti, kas jie tokie ir kur jie keliauja.
Situacijos negerino ir tai, kad greitai pasklido mitas apie tai, jog Vokietija yra viltį praradusių žmonių rojus. Šešioms savaitėms skirti dienpinigiai buvo duodami iš karto.
Daugelis pabėgėlių turi išmaniuosius telefonus, todėl tokia naujiena greitai pasiekė namie likusius draugus ir artimuosius.
Pabėgėlių skaičius tapo toks didelis, jog federalinė policija iš kiekvieno atvykėlio nebespėdavo paimti visų 10 pirštų atspaudų.
Tuomet BAMF „Twitter“ išplatino žinutę, skelbiančią, kad Dublino reglamento procedūros nebetaikomos Sirijos piliečiams.
Tai buvo ne politinis pareiškimas, o tiesiog faktų konstatavimas.
BAMF pasiekė savo galimybių ribą, kai nebegalėjo nustatyti, iš kurios ES šalies pabėgėliai atvyko – todėl ir nebegalėjo jų išsiųsti atgal. Sirams pabėgėliams buvo tiesiog leista apsispręsti patiems.
Serbijos policija informavo, kad tą dieną, kai pasirodė ši BAMF žinutė, palei Serbijos sieną buvo rasta tūkstančiai pasų. Nuo tos akimirkos visi migrantai tapo sirais.
Kokia išeitis? Uždaryti sieną? Atsitvėrimas siena sukeltų didelių politinių problemų, susijusių su laisvą žmonių judėjimą apibrėžiančiu Šengeno susitarimu, – Europos vienybės simboliu. Kiekvienas apribojimas atrodytų kaip svajonės neįgyvendinimas. Ne tik pabėgėliams, bet ir Vokietijos bei visos ES lyderei A.Merkel.
Yra manančių, kad tuomet A.Merkel priėmė racionalų sprendimą, norėdama užsitikrinti daugiau laiko tikrai išeičiai: arba pabėgėlių paskirstymui po ES šalis, arba sandoriui su Turkija, kuris, beje, po pusmečio iš tiesų buvo sudarytas.
Kiti tiki, kad sprendimas buvo paremtas emocijomis. Esą šiaip jau šaltų nervų politikė buvo sukrėsta, kai Vokietijos greitkelyje buvo rastas sunkvežimis su 71 pabėgėlio kūnu. Arba – kai išvydo garsiąją trimečio Alano, berniuko, kuris keliavo į Europą, kūno nuotrauką.
Budapešto traukinių stoties drama
Budapešto traukinių stotis tapo pragarišku laukiamuoju. Pabėgėliai čia užstrigo – priešingai nei iš Graikijos, Makedonijos ar Serbijos, iš čia jiems nebuvo leista išvykti.
Vengrijos premjeras V.Orbanas buvo pasiryžęs laikytis Dublino reglamento, galbūt norėdamas vokiečiams parodyti, kas nutinka, kai neleidžiama saugoti šalies sienų.
Rugpjūčio pabaigoje tūkstančiai pabėgėlių įsikūrė požeminėse perėjose ir aikštėje esančioje priešais stotį. Jie nepailsdami skandavo „Vokietija“ ir „Angela Merkel“.
Staiga pasirodė pranešimas, kad vienas traukinys vyks į Miuncheną. Žmonės pradėjo bėgti, palikę visus savo daiktus. Rugpjūčio 31 dieną traukiniai iš Budapešto traukė į Rozenheimą ir Miuncheną.
Tai buvo trumpas bandymas, kuriuo siekta pažiūrėti, kas būtų, jei nebebūtų laikomasi Dublino reglamento. O testas atskleidė vieną dalyką – Vokietiją buvo apėmęs ne pyktis ar panika, o entuziazmas.
Vokietiją užplūdo tokia euforija, kokios šalis nematė nuo 2006-ųjų, kai šalyje vyko pasaulio futbolo čempionatas.
Pirmąjį traukinį vokiečiai pasitiko rankose laikydami plakatus, skelbiančius: „Sveiki atvykę.“
Džiaugtis teko neilgai
Tačiau netrukus traukinių stotis buvo vėl uždaryta. Pabėgėliai ėmė protestuoti – jie blokavo pagrindinę gatvę, ore skraidė batai ir vandens buteliai.
Protestai vyko kiekvieną dieną – jų metu pabėgėliai skandavo „Mes norime vykti į Vokietiją“.
Bet stoties nepaliko nė vienas traukinys. Buvo planuojama, kad galiausiai kiekvienas pabėgėlis bus užregistruotas ir privalės pasilikti Vengrijoje.
Netikėtai vienam žmogui kilo netikėta idėja: pėsčiomis eiti į Austriją. Tai daryti privalėjo daryti didelė masė žmonių, kitaip jie būtų sustabdyti policijos.
Iki Austrijos buvo 175 kilometrai kelio. Idėja buvo tiek pat absurdiška, kiek ir situacija, į kurią papuolė pabėgėliai.
Iki Austrijos buvo 175 kilometrai kelio. Idėja buvo tiek pat absurdiška, kiek ir situacija, į kurią papuolė pabėgėliai.
Pabėgėliai kalbėjo su žurnalistais – jiems reikėjo viešumo. Kai 13 valandą iš stoties išžygiavo apie 1000 žmonių, kartu su jais ėjo ir keletas reporterių.
Vadinamajame „Vilties marše“ žygiuojantis pabėgėlis nešėsi A.Merkel portretą ir „New York Times“ žurnalistams teigė: „Čia mano mama. Manau, kad ji vienintelė, kuriai mes rūpime.“
Žmonių masė pajudėjo greitkeliu. Policija jų nestabdė. Vyrai, moterys ir vaikai sugebėjo nueiti 30 kilometrų, nors dauguma jų neturėjo tinkamos avalynės ir nebuvo pasiruošę tokiai ilgai kelionei.
Priimtas lemiamas sprendimas
Tos dienos ES ministrų susitikime ieškota išeities iš situacijos. Daugelis mano, kad Austrija ir Vokietija vykdė humanitarinę misiją ir laisva valia pasirinko nutraukti pabėgėlių kančias.
Tačiau ši versija kelia abejonių. Nors susitikimas prasidėjo 20 val., tikima, jog kanclerė sprendimą priėmė tik tarp 23 val. ir vidurnakčio.
Prieš tai A.Merkel susitiko su ekspertais iš Vidaus ir Užsienio reikalų ministerijų. Jie perspėjo kanclerę, kad sprendimas priimti pabėgėlius gali jų pritraukti dar labiau.
Tą patį vakarą AP pranešė, kad Vengrija nori per šalį žygiuojančius pabėgėlius susodinti į autobusus ir nuvežti į Austriją.
V.Orbano atstovas spaudos konferencijoje pranešė, kad Vengrija autobusais perveš ne tik sienos link traukiančius pabėgėlius, bet ir tuos, kurie laukia Budapešto traukinių stotyje.
V.Orbanas dar nieko nežinojo apie Vokietijos ir Austrijos sprendimą, kai savarankiškai nusprendė išsiųsti pabėgėlius autobusais.
A.Merkel vis dar bendravo su savo patarėjais. Šią versiją patvirtina ir faktas, kad A.Merkel Krikščionių demokratų sąjunga apie šį sprendimą buvo informuota tik prieš vidurnaktį.
A.Merkel keičia savo poziciją
Per spaudos konferenciją A.Merkel pakartojo frazę, kurią vėliau pasigavo visa tauta: „Mes galime tai padaryti.“ Bet laikytis tokių magiškų pažadų, kai susiduri su realybe, nėra taip jau lengva.
Žodžiai „Mes galime tai padaryti“ dabar dažnai palydimi tokiais prieskoniais kaip „galbūt“, „kaip nors“ arba „tikėkimės“. Kita šiandien dažnai vartojama frazė – „Lügenkanzlerin“, kuri reiškianti „melagysčių kanclerę“.
„Mes galime tai padaryti“ dabar dažnai palydimas „galbūt“, „kaip nors“ arba „tikėkimės“.
A.Merkel pozicija keitėsi dar prieš Kelno atakas Naujųjų metų išvakarėse. Jau tada kanclerė kalbėjo apie poreikį mažinti pabėgėlių skaičių ir apie galimybę juos grąžinti atgali į Iraką ir Siriją, kai tik pasibaigs karas.
Šios besikeičiančios pozicijos išraiška – sandėris su Turkija.
Nors teoriškai Vokietija vis dar neužvėrė sienos pabėgėliams, Turkija sprendžia šį klausimą už ją – uždarydama sieną su Sirija ir Graikija. Ankara už šią paslaugą prašo didelio atlygio, tiek finansine, tiek politine prasme.
Visuomenės entuziazmas nuslopo
Prabėgus metams nuo sprendimo įsileisti pabėgėlius Vokietijos visuomenė vis labiau susiskaldžiusi. Palaikantys pabėgėlių politiką vadinami naiviais, o jai prieštaraujantys – ksenofobais.
Krizės įkarštyje daugelis citavo Bertelsmanno fondo tyrimą, kuriame buvo teigiama, kad Vokietija neturės pakankamai darbuotojų, jei į šalį nebus priimta po 500 tūkst. atvykėlių per metus.
Tačiau šis teiginys jau seniai prarado patrauklumą. Dauguma ekspertų teigia, kad pabėgėlių išlaikymo kaina bus didesnė už galimą naudą ateityje.
Dabar kalbama, kad imigrantai ne tik neturi tinkamos kvalifikacijos įsilieti į darbo rinką, bet ir kelia grėsmę.
Naujųjų metų išvakarių įvykiai Kelne, išpuolis Viurcburge, kai afganistanietis užpuolė žmones kirvius ir savižudžio susisprogdinimas Ansbache įplieskė neigiamą požiūrį į atvykėlius ir nepasitenkinimą A.Merkel vykdoma politika.
Ir vis dėlto visa tai nepakeičia fakto, kad kanclerės A.Merkel sprendimo dėka daug žmonių turi šansą pradėti gyvenimą iš naujo. Jie rizikavo viskuo, ką turi, kad galėtų pasinaudoti šia galimybe.
„Taip, ji tikrai yra mūsų mama“, – sako žmogus su A.Merkel portretu, nes ji juos ištraukė iš Budapešto, nepaisydama politinės žalos.
