Kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) sulaukė daugiau palaikymo, nei galėjo tikėtis kampaniją stebėję apžvalgininkai. Surinkusi 12,6 proc. balsų, ji tapo pirmąja atvirai rasistine ir prieš užsieniečius nusiteikusia partija, patekusia į Vokietijos parlamentą nuo Adolfo Hitlerio laikų.
20,5 proc. balsų surinkusi Socialdemokratų partija (SPD) patyrė tikrą nesėkmę. Ji rinksis opoziciją ir joje „išsilaižys žaizdas“, o ne rizikuos sudaryti dar vieną „didžiąją koaliciją“ su A.Merkel vadovaujamais krikščionimis demokratais.
Po ketverių metų pertraukos į parlamentą sugrįžusi Laisvųjų demokratų partija kartu su Žaliųjų partija pasirodė geriau, nei tikėtasi. Todėl panašu, kad būtent šios partijos sudarys valdančiąją koaliciją su daugiausia balsų surinkusia CDU.
Nors anksčiau tokia koalicija neatrodė labai tikėtina, šis „Jamaika“ vadinamas aljansas lieka vienintele galimybe suformuoti vyriausybę.
Penkios svarbiausios išvados iš sekmadienio rinkimų:
1. Prasidėjo A.Merkel saulėlydis
SPD lyderis Martinas Schulzas tiesioginiame eteryje pasakė A.Merkel, kad ji šiuose rinkimuose yra „didžiausia pralaimėtoja“. Kaip iš kandidato, kurio vadovaujama partija pasiekė prasčiausią visų laikų rezultatą, tai skamba kiek ironiškai.
Vis dėlto tiesos tokiuose M.Schulzo žodžiuose yra. Kanclerė prieš rinkimus nelietė tokių svarbių klausimų kaip migracija, jos kampanija žadėjo „Vokietiją, kurioje visi gali gyventi gerai ir laimingai“. Tiesa, nebuvo tiksliai įvardyta, kaip pasiekti šį tikslą.
Nors A.Merkel nugalėjo ir išliks kanclerės poste, parama jos partijai, palyginti su 2013-aisiais, sumažėjo 20 proc. Tiesa, valdant krikščionims demokratams nedarbas buvo itin žemas, ekonomika – stipri, netrūko ir kitų ženklų, žadėjusių CDU lengvą pergalę.
Vis dėlto panašu, kad kanclerės, kurios elgesys pabėgėlių krizės metu 2015-aisiais supykdė nemažą dalį rinkėjų, neišgelbėjo nė finansų ministro Wolfgango Schauble'o subalansuotas biudžetas.
2. Žlugo ankstesnis politinis modelis
Bundestagą sudarys septynių partijų (aštuonių, jei priskaičiuotume CSU – seserinę CDU partiją iš Bavarijos) atstovai, todėl parlamentas bus kur kas įvairesnis nei anksčiau. Akivaizdu, kad įtampos netrūks, o susitarimu grįstas politinis modelis žlugs.
Kraštutinių dešiniųjų patekimas į parlamentą pavers Vokietijos politiką triukšmingesne ir bjauresne. AfD lyderis Joergas Meuthenas sekmadienį atvirai pareiškė, kad partijos strategijos centre – konfrontacija ir provokacijos.
Kitų Europos šalių, kuriose populistai turi stiprią atramą, pavyzdys rodo, kad „kovos be taisyklių“ dvasia pasireikš ir vyraujančios krypties politikoje. Tokiu būdu politinis klimatas taps kur kas triukšmingesnis.
3. „Sudie“ euro zonos reformoms
A.Merkel konservatoriai dar prieš sekmadienio balsavimą skeptiškai vertino Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pasiūlymus reformuoti euro zoną. Jei būtų suformuota „didžioji koalicija“ – t. y. Bundestage susijungtų SPD ir CDU, šansai įgyvendinti E.Macrono viziją išaugtų.
Vis dėlto tokia koalicija jau nebėra įmanoma. Prancūzija ir Vokietija gali sukurti tam tikros formos biudžetą ar prižiūrėti euro zoną paskirdami Bendrijos finansų ministrą, tačiau nė vienos iš šių priemonių mastas nebus toks, kokio tikėjosi Prancūzija ir daugybė ekonomistų.
4. Griežtas pabėgėlių pasidalijimas
Vokietijos kantrybė dėl nepakankamo Europos solidarumo dalijantis pabėgėlių našta sparčiai seko dar prieš rinkimus. Sekmadienio balsavimo rezultatai rodo, kad galima tikėtis atviros konfrontacijos su tokiomis šalimis kaip Lenkija ir Vengrija.
Daugelis krikščionių demokratų mano, kad jei kitos ES šalys būtų priėmusios pabėgėlius, o ne palikusios visą naštą Vokietijai, AfD nebūtų surinkusi tiek daug balsų. Atėjo metas suvesti sąskaitas.
5. Tai – ne Veimaro respublika
Nors ir netyla istoriniai palyginimai su XX amžiaus pradžioje gyvavusia valstybe, kurioje į valdžią atėjo A.Hitleris, reikia giliai įkvėpti ir prisiminti, kad Vokietija – stabili demokratija.
Didžioji dalis vokiečių nebalsavo už AfD, o tie, kurie balsavo, tai darė protestuodami. Artėjantys metai nebus ramūs, tačiau Vokietijos demokratijos pamatai yra pakankamai tvirti, kad atlaikytų populistų puolimą.
