Tūkstančiai žmonių vakarais suplūsta į Miunchene vykstantį Tolvudo žiemos festivalį. Vienose palapinėse galima nusipirkti kalėdinių dovanų, paragauti pasaulio virtuvės patiekalų, o kitur – pasiklausyti gyvos muzikos ir pašokti. Priešais esančioje palapinėje – kiek ramiau. Čia atėję žmonės gali apžiūrėti parodą, skirtą pabėgėlių temai: sienos išrašytos pabėgėlių vaikų norais, matomos instaliacijos su vaizdais į pabėgėlių stovyklą Libane.
Ant vienos sienos lankytojai kviečiami rašyti savo mintis. Tą daro ir Nico: „Žinojimas yra galia. Jei mes turime galią ar jos turime daugiau nei kiti žmonės, tuomet turime pareigą. Manau, turėtume skirti daugiau dėmesio silpnesniųjų teisėms.“
Manau, turėtume skirti daugiau dėmesio silpnesniųjų teisėms.
Paklaustas, ar šios frazės susijusios su pabėgėlių tema, Nico sako, kad visa pabėgėlių tema yra apie žmones. „Svarbu jiems padėti ne tik čia, bet ir ten, kur problemos prasideda. Manau, šypsotis ir sakyti ,,sveiki atvykę, pabėgėliai“ nėra pakankama. Žinoma, tai dalis proceso, bet turime žvelgti į problemų priežastis ir padėti ten“, – įsitikinęs jis.
Vienas iš parodos darbų – portretai, kuriuose pabėgėliai vaikai užfiksuoti kabantys aukštyn kojomis – svarstoma, kaip apsiverčia vaikų gyvenimas, kai jie priverčiami palikti savo namus.
Du vaikai liko Afganistane
80 km į pietus nuo Miuncheno esančiame Garmiše gyvena Shekiba Sedighi. Ji taip pat rodo nuotraukas, tačiau savo vaikų. Nuotraukos pakabintos ant kambario, kuriame Shekiba gyvena su trimis savo vaikais, sienų. Jai nepavyko į Vokietiją atvykti su visais vaikais – du vyresnieji liko Afganistane.
Kai gausiu visus reikalingus popierius, leidžiančius čia pasilikti, pasistengsiu atsivežti čia savo du vaikelius ir mamą – tai mano svajonė.
Moteris pasakoja, kad vyriausiam jos sūnui dabar 12 metų, dukrai – 11, o juos prižiūri močiutė: veda į mokyklą, kaip kokia tarnautoja sėdi mokyklos pastate ir laukia, kada baigsis pamokos, o vėliau parveda namo. „Kai gausiu visus reikalingus popierius, leidžiančius čia pasilikti, pasistengsiu atsivežti čia savo du vaikelius ir mamą – tai mano svajonė. Norėčiau, kaip sakoma, lyg višta laikyti visus savo vaikus glėbyje, nes jie visi yra gražus mano vyro atminimas“, – kalba Shekiba.
Kalbėdama apie tai, kodėl buvo priversta palikti Afganistaną, Shekiba tik vėliau prakalba apie sudėtingą saugumo situaciją šalyje.
Pirmiausia ji pasakoja savo šeimos istoriją: „Mano vyras buvo turtingas žmogus. Mes turėjome automobilių verslą. Jį nužudė jo broliai. Jie norėjo mane vesti, atėmė visą mūsų nuosavybę ir norėjo nužudyti mano vaikus. Jie daug kartų mėgino mane išprievartauti. Negalėjau su tuo susitaikyti, juk turiu penkis vaikus, nenorėjau tekėti dar kartą. Tada mama pasakė, kad ji negali manęs apginti, tad turiu išvykti, kad apsaugočiau ir save, ir savo vaikus. Ji sakė, kad gali būti, jog vieną dieną vyro broliai nužudys ir mane, ir mano vaikus, ir niekas tuo nesidomės.“
Pabėgėliams reikia ne arbatos, meškučių ar sausainių
Svenas Mulleris, Miuncheno policijos atstovas spaudai, sako, kad miestas su pabėgėlių srautais susidurdavo jau nuo metų pradžios, tačiau situacija drastiškai pasikeitė prieš kelis mėnesius: „Tai buvo rugpjūčio 31 d. Tokia situacija, kai keli tūkstančiai pabėgėlių buvo Vengrijos traukinių stotyse. Susidarė bloga humanitarinė padėtis, tuomet Vokietijos vyriausybė nusprendė leisti šiems žmonės atvykti į Miuncheną. Mes, kaip vietos policija, buvome pratę suvaldyti pabėgėlių srautus, bet ne po 2 tūkst. per dieną. Tuomet aktyviai dirbo ir policija, ir medikai, taip pat pabėgėliai ir miestiečiai ateidavo padėti.“
Rugsėjį pasaulio žiniasklaida skelbė apie tūkstančius pabėgėlių, atvykstančių į pagrindinę Miuncheno traukinių stotį. Pasak S.Mullerio, du sekmadienius į Miuncheną traukiniais atvyko po 11 tūkst. žmonių, ir tokia chaotiška situacija tęsėsi apie dvi savaites, todėl pabėgėlių klausimas Vokietijoje buvo perorganizuotas – to ėmėsi šalies vyriausybė.
Pasak S.Mullerio, du sekmadienius į Miuncheną traukiniais atvyko po 11 tūkst. žmonių, ir tokia chaotiška situacija tęsėsi apie dvi savaites.
„Pirmiausia Miuncheno gyventojai pajuto tai, jog tiesioginiai traukiniai iš Vengrijos ir Austrijos buvo sustabdyti. Mes neturėjome traukinių, keliaujančių tiesiai iš Vienos į Miuncheną. Visi traukiniai iš šių šalių turi sustoti prie sienos, dažniausiai prie Zalcburgo. Čia pabėgėliai išlaipinami ir nuvežami į vadinamuosius surinkimo punktus prie Vokietijos ir Austrijos sienos. Dabar jie registruojami, gauna medicininę pagalbą, maistą – viską. Tuomet iš šių punktų jie traukiniais vežami į skirtingas Vokietijos vietas. Miunchene yra 1,5 mln. gyventojų, todėl 100 pabėgėlių per dieną – yra lyg niekas“, – kalba S.Mulleris.
Pabėgėlių stotyje yra. Kaip teigia savanoriai, nuo keliasdešimties iki 150 per dieną. Jiems šįkart vadovauja Britt Hofner, kuri pabėgėliams padeda jau nuo rugsėjo: „Turime vertėjų, kurie čia ateina kiekvieną dieną. Jie dirba po 8–9 val. ir vis tiek turi energijos padėti. Tai ir dalis mano darbo. Aš, kaip savanorių prižiūrėtoja, kalbu su pabėgėliais. Taip jie gali šiek tiek išvalyti savo mintis, juk yra labai sudėtingų situacijų, su kuriomis atvykstantys žmonės susiduria.“
Anot B.Hofner, pabėgėlių istorijos iš tiesų baisios. „Kartais grįžtu namo ir verkiu, tačiau tai mane dar labiau skatina būti čia ir kitą dieną, nes mes šį tą galime. Galime bendrauti su žmonėmis, galime šiltai juos priimti, o tai labai svarbu. Kartais tai būna pirma vieta Europoje, kur jie laikomi žmonėmis, o ne gyvuliais“, – neslepia moteris.
Savanorių traukinių stotyje vadovės paklausiau, kokios yra pagrindinės priežastys, dėl kurių pabėgėliai atvyksta į Europą. B.Hofner teigia, kad daugelis jų pabėgėlių stovyklas prie Sirijos palieka dėl netinkamų gyvenimo sąlygų: „Sąlygos šiose stovyklose tikrai labai prastos. O Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra sumažino finansavimą pabėgėlių stovykloms, kurios yra netoli Sirijos sienos. Į Vokietiją atvyksta vis daugiau šeimų, besilaukiančių moterų, šeimų su kūdikiais.“
B.Hofner teigimu, Miunchene svetingumo jausmas labai stiprus. Ir tai svarbiausia, nes pabėgėliai – žmonės, kurie bėga nuo karo: „Jie bando išsigelbėti. Jie čia atvyksta ne todėl, kad jiems duodame arbatos, meškutį ar sausainių. Jie čia, nes nori išsaugoti gyvybę.“
Kelionė gali trukti daugiau nei dvejus metus
Pabėgėliai specialiai įkurtose patalpose stotyje yra registruojami, medikai patikrina jų sveikatą. Dabar autobuso, kuris nuvežtų į vietą, kurioje pabėgėliai lauktų prieglobsčio prašymo proceso pradžios, laukia 31 afganistanietis. Muhamedas Nabi Adybas teigia, kad iš Afganistano pabėgo, nes ten veikia Talibanas ir ISIS, todėl gyventi šioje šalyje labai pavojinga: „Štai kodėl mes palikome savo šalį. Atvykome čia norėdami gauti Vokietijos pilietybę. [...] Visiems sakau tą patį – dar kai gyvenau Afganistane, labai mylėjau Vokietiją. Dėl šios šalies žmonių, jie visi labai malonūs. Jie rodo savo gerumą visiems pasaulio žmonėms. Štai kodėl visi pabėgėliai nori atvykti į Vokietiją.“
Muhamedas Nabi sako, kad keliavo pėsčiomis, automobiliu, traukiniais.
Paklaustas, kaip jis atvyko į Vokietiją, Muhamedas Nabi sako, kad keliavo pėsčiomis, automobiliu, traukiniais. „Pirmiausia į Pakistaną, tuomet į Iraną, vėliau į Turkiją. Tuomet į Graikiją, Makedoniją, Serbiją, Vengriją, Austriją, o galiausiai ir Vokietiją. Keliavau maždaug pusantro mėnesio“, – prisimena jis.
Garmiše gyvenanti Shekiba Vokietiją pasiekė panašiu keliu. Tiesa, jos ir vaikų kelionė tęsėsi gerokai ilgiau – metus ir du mėnesius. „Iš Turkijos į Graikiją keliavau keturias dienas, buvome vienoje angoje kartu su vaikais, šunimi ir kitais žmonėmis. Keturias dienas mes ten prabuvome, o vaikams reikia vandens. Jie sakė – mes nealkani, mes ištroškę, mama. O aš neturėjau vandens, todėl savo liežuvį pridėjau prie jų lūpų, o mano liežuvis irgi visas išdžiūvęs. Po keturių dienų išlindome lauk, tuomet mus sulaikė policija ir išsiuntė jūra atgal į Turkiją. Bet mes nepasidavėme. Po kelių dienų vėl sugrįžome. Galiausiai pasiekėme Graikiją. Iš šios šalies į Vokietiją keliavome devynias dienas. Miškais, kalnais judėjome vis pirmyn. Medžių šakos draskė vaikų ir mano veidą. Mes miegojome medžiuose, juk vasarį būna labai šalta“, – pasakoja Shekiba.
Man nerūpėjo, ar tai Vokietija, ar Šveicarija, ar Naujoji Zelandija, ar Norvegija. Svarbiausia buvo būti ramiai ir saugiai.
Moters teigimu, jai buvo visai nesvarbu, į kokią šalį keliauti – svarbiausia buvo apsaugoti vaikus ir save: „Man nerūpėjo, ar tai Vokietija, ar Šveicarija, ar Naujoji Zelandija, ar Norvegija. Svarbiausia buvo būti ramiai ir saugiai. Vokietijoje policija tave pagaus ir paims pirštų antspaudus. Kai jie vieną kartą paima antspaudus, nuvykus į bet kokią kitą Europos šalį, tave parsiunčia į Vokietiją. Taigi todėl.“
Miestelyje Pietų Vokietijoje gyvena apie 26 tūkst. gyventojų. Per pastaruosius metus miestas pasipildė maždaug 600 pabėgėlių. Shekiba gyvena buvusioje ligoninėje. Čia „Caritas“ paruošė patalpas, kuriose įsikūrė 50 pabėgėlių. Kambariuose jie dažniausiai gyvena šeimomis, dalijasi bendra virtuve, vonios kambariais. Shekiba aprodo jaukias patalpas, pasakoja, kokius gimtadienius vaikams ruošia savanoriai.
A. Merkel pozicija priimtina ne visiems
Šventinės nuotaikos jaučiamos ir Miunchene esančiame pabėgėlių priėmimo centre „Richelstrasse“. Su savanoriais pabėgėliai gamina kalėdinius eglutės papuošimus. Įprastai žmonės centre praleisdavo apie parą. Tačiau, kaip pasakoja Miuncheno savanorių koordinatorius, dabar pabėgėliai čia prabūna iki devynių savaičių, kol sulaukia paskyrimo į gyvenamąją vietą. Įsirašiusi minutę garsų, iš šio centro buvau išprašyta. Nors ir buvau susitarusi, apsaugos darbuotojai teigė, kad žurnalistai čia nėra pageidaujami.
Apie tai, kur, jei viskas vyksta sklandžiai, apsistoja pabėgėliai, plačiau pasakoja Dominykas Heroldas: „Mes turime nepaprastosios padėties patalpas, į kurias pabėgėliai atvyksta iš traukinių stoties. Čia jie gauna atsigerti, drabužių, tuomet vyksta į vietą, kurioje praleidžia maždaug 24–25 val. O tada jie vyksta į patalpas, kur gyvena apie du tris mėnesius ir kur prasideda prieglobsčio suteikimo procesas.“
Miunchene per pastaruosius mėnesius savo pagalbą pabėgėliams siūlė 12 tūkst. savanorių.
Miunchene per pastaruosius mėnesius savo pagalbą pabėgėliams siūlė 12 tūkst. savanorių. D.Heroldas mano, kad integracija niekada nebūna lengva. „Juk neturi kažkokio galingo plano ar sprendimų, kad galėtum patvirtinti, jog tas tinka, pavyks. Žinote, praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmetyje į Vokietiją atvyko daug žmonių į Turkijos. Ir jiems nepavyko gerai integruotis – jie eidavo į darbą, užsidirbdavo pinigų, tačiau nebuvo visuomenės dalis. Todėl didžiausias mūsų tikslas – viską padaryti geriau“, – pastebi savanorių koordinatorius.
„Mes tai galime“ – frazė, kurią pabėgėlių kontekste kartoja šalies kanclerė Angela Merkel. Būtent jai dažniausiai priskiriama atsakomybė dėl gausių pabėgėlių srautų ne tik Vokietijoje, bet ir Europoje. Amerikiečių žurnalas „Time“ neseniai paskelbė ją metų žmogumi. Viena iš priežasčių, kodėl apdovanojimas skirtas būtent A.Merkel, – lyderystė vadinamosios migrantų ir pabėgėlių krizės akivaizdoje. „Time“ teigia, kad lyderiai išbandomi tik tada, kai žmonės nenori jais sekti. Per savo partijos suvažiavimą A.Merkel pranešė, kad sieks sumažinti į šalį atvykstančių pabėgėlių skaičių, tačiau pabrėžė, kad Vokietija ir toliau vykdys humanitarinę pagalbą. Tačiau ne tik paprasti žmonės, bet ir kai kurie politikai neremia A.Merkel pozicijos. Vienas jų – Bavarijos premjeras Horstas Seehoferis.
Jei Vokietija, viena turtingiausių Europos šalių, nebus pajėgi susitvarkyti su šia problema, kas tuomet bus pajėgus?
„A.Merkel teigia, kad neturėtų būti limitų, nes kokiu pagrindu mes pasakysime, jog uždarome sienas, tad tu gali patekti, o tu ne. Kitoje pusėje yra H.Seehoferis, kuris sako, kad mes neturime patalpų, neturime galimybių priimti visų pabėgėlių. Tai diskusija, kuri skaldo Vokietiją. Manau, svarbu suprasti, kad, jei Vokietija, viena turtingiausių Europos šalių, nebus pajėgi susitvarkyti su šia problema, kas tuomet bus pajėgus? Kas nutiks, jei mes pasakysime „gerai, pastatykite sienas“ ir tą pasakys ir Austrija, ir Vengrija, Kroatija? Manau, tai klausimas, kurį visi Europos piliečiai turi užduoti sau. Ar sąžininga sakyti, kad tai, jog žmonės žūsta, yra ne mūsų problema?“ – klausia D.Heroldas.
Grėsmių Miunchene nejaučia
Pabėgėlių klausimu bendros pozicijos neturi ir patys vokiečiai. „Patriotiški europiečiai prieš Vakarų islamizaciją“ (PEGIDA). Tai praėjusiais metais Dresdene įkurtas, neretai radikaliu laikomas politinis judėjimas. Jam priklausantys žmonės ragina griežtinti imigracijos tvarką, ypač – musulmonams. Kai kuriuose Vokietijos miestuose PEGIDA`os rengiamose demonstracijose dalyvaudavo ir keliasdešimt tūkstančių žmonių. Neretai tuo pačiu metu žmonės rengdavo ir prieš PEGIDA`ą nukreiptas demonstracijas.
Kokia situacija Miunchene? Policijos atstovas S.Mulleris teigia, kad kas savaitę prieš Vakarų islamizaciją nukreiptas judėjimas mieste rengia susibūrimus, tačiau situacija, palyginti su kitais šalies miestais, yra labai rami: „Čia mažai žmonių, kurie nesutinka dėl pabėgėlių ir kritikuoja Vokietijos vyriausybę. Bet mes neturime rimtų nesutarimų tarp Miuncheno gyventojų ir pabėgėlių. Gal ir yra vienetinių atvejų, tačiau tarp miesto ir prieglaudų jaučiame bendradarbiavimą.“
Vokietijos žiniasklaida vis pranešdavo apie konfliktus, kylančius tarp vokiečių ir pabėgėlių. Dažni pabėgėlių stovyklų užpuolimai ar padegimai – vienas iš pavyzdžių. Tiesa, konfliktai vyksta ir tarp pačių pabėgėlių. „Girdėjau apie konfliktus Vokietijos prieglaudose, bet pabėgėlių namuose Miunchene šiuo metu nėra rimtų problemų. Na, kartais žmonės pasipyksta, nes gyvena kartu dideliame pastate, priklauso skirtingoms kultūroms. Girdėjau, kad kai kurie žmonės iš Pakistano ir Sirijos nemėgsta vieni kitų. Bet situacija Miuncheno prieglaudose rami“, – pastebi policijos atstovas.
Paklaustas, ar saugumo situacija mieste pasikeitė po išpuolių Paryžiuje, S.Mulleris sako, kad, kaip ir visoje Vakarų Europoje, apie tai pagalvota, imtasi tam tikrų priemonių, bet konkrečių grėsmių Miunchenui nejaučiama. „Mieste, prieš pastatus, kuriuose galėtų telktis ekstremistai, ar vietose, kuriose buriasi masės, pavyzdžiui, Kalėdų miesteliai, yra daugiau policininkų nei pernai, – kalba jis. – Bet tikrai nepanikuojame, gatvėse policininkų nepadauginome tris kartus. Matome, kad ir žmonės laikosi ramiai ir be panikos.“
Svarbiausia – būti užimtam
Sugrįžkime į Garmišą. Kambarys, kuriame gyvena Shekibos šeima, numėtytas medžiagų skiautėmis, ant stalo pastatytos dvi siuvimo mašinos. „Europoje žmogui sunku, jeigu jis augina vieną vaiką, o čia visi trys. Man svarbiausia rūpintis vaikais, suruošti juos į mokyklą. Aš noriu būti užimta. Jei nebūsiu užimta, galiu išprotėti, todėl siuvu drabužius ir dideliems, ir mažiems – visiems. Taip pat siuvu namų dekoracijas, pagalves, užklotus. Kaip sako mano mama, jei tik sėdi ir galvoji – blogis kuria namus tavo galvoje. Todėl ir noriu būti užimta. Jei tik sėdžiu ir galvoju, verkiu, prisimenu blogus laikus“, – kalba moteris.
Mums kalbant, į kambarį įeina Sahra, iš Irako atvykusi su vyru ir trimis vaikais. „Atvykau čia prieš dvejus metus, bet iki šiol neturiu jokių popierių. Kai į Vokietiją atvyksta siras, kad ir be šeimos, jis prieglobsčio laukia kelis mėnesius, o man, ne musulmonei – visai kitaip, – guodžiasi ji. – Vaikai klausinėja, kodėl mes neturime savo namų, kodėl turime gyventi su kitomis šeimomis iš Afrikos, Somalio, Sirijos.“
Aš turiu sveikatos draudimą, mes turime viską. Vaikai eina į mokyklą, dukra lanko baletą. Jie dabar tikrai labai laimingi.
Sahra parodo du savo vaikučius, o, kai išeina, Shekiba kiek pasipiktina, kad jos draugė nedėkinga. Pati Shekiba džiaugiasi tuo, kaip ją priima vokiečiai: „Jie padeda mums. Aš turiu sveikatos draudimą, mes turime viską. Vaikai eina į mokyklą, dukra lanko baletą. Jie dabar tikrai labai laimingi. Aš irgi laiminga, bet, jei ir Afganistane likę du mano vaikai būtų čia, man tai būtų lyg naujas gyvenimas. Vasarį bus dveji metai, kai aš esu Vokietijoje. Nežinome, ką šios šalies įstatymai mums pasakys. Bet, tikiuosi, jie niekada nelieps man grįžti atgal. Jei visgi lieps, pasakysiu – geriau nušaukite mane čia, nei išsiųskite atgal. Aš jau pavargau per šiuos dvejus metus, kai palikau du savo vaikus. Tuo metu jie buvo maži, o dabar – paaugę. Trys vaikai, kurie yra čia, pamažu pradeda pamiršti savo brolį ir seserį. Kasdien turiu kartoti „jūsų brolis“, „jūsų sesė“. Dabar toks laikas, kai jie pamiršta praeitį ir pradeda įsiminti naujus dalykus.“
Bavarijai rūpintis pabėgėliais nėra labai sunku
Dveji metai – dar ne pabaiga. Kaip pastebi už „Carito“ centrus atsakinga Gabriele Stark Angesmeier, prieglobsčio gali tekti laukti ir daug ilgiau ir šiuo metu šis procesas tikrai per ilgas: „Turėtų būti mėnesis ar du, tai mūsų biurokratijos problema. [...] jei procesas vyksta labai greitai, sprendimas gali būti priimtas per pusmetį ar metus, tačiau, jei jis ilgas, viskas gali užsitęsti 5–8 metus. Tai priklauso nuo to, kokios pabėgimo priežastys, kokius dokumentus jie turi, iš kurių šalių bėga.“
Tai pati svarbiausia dalis. Vokietijos politiniai pareigūnai skiria daug pinigų tam, kad žmonės išmoktų kalbą.
Paklausta, kokie yra svarbiausi pabėgėlių integracijos aspektai, G.Stark Angermeier pabrėžia kalbą, gyvenamąją vietą ir darbą. „Tai pati svarbiausia dalis. Vokietijos politiniai pareigūnai skiria daug pinigų tam, kad žmonės išmoktų kalbą. [...] labai greitai pradėjome paprastus kursus tam, kad žmonės pradėtų kalbėti, kad galėtų perskaityti tam tikrus ženklus“, – sako ji.
Anot G.Stark Angermeier, kai žmogui suteikiamas prieglobsčio prašymas, jis gali įsidarbinti paprastai. Kitaip yra, jei pabėgėlis vis dar laukia dokumentų: „Jei vyksta prieglobsčio prašymo procesas, žmogus gali pradėti dirbti po to, kai tris mėnesius yra apsistojęs šalyje. Bet tik tose darbo vietose, kur kiti iš darbo rinkos nenaudoja šių darbo vietų. Taigi daugelis prieglobsčio prašytojų dirba pagalbinius darbus: plauna indus, valo, padeda sode.“
Už „Carito“ centrus atsakinga direktoriaus pavaduotoja G.Stark Angermeier sako, kad lengviausiai šiuo metu prieglobstį gauna pabėgėliai, atvykstantys iš Sirijos.
Anot Bavarijos Darbo, socialinių reikalų ir integracijos ministerijos atstovo Philipoo Spatho, daugiausia prieglobsčio prašytojų atvyksta iš Sirijos: „Lapkritį apie 47 proc. prieglobsčio prašytojų, atvykstančių į Vokietiją, buvo iš Sirijos. Antroje vietoje yra Afganistanas – 21 proc. O trečioje vietoje – Irakas (maždaug 12 proc.). Tai yra trys pagrindinės atvykstančiųjų į Vokietiją grupės. Metų pradžioje situacija buvo visai kitokia: beveik pusė besikreipusiųjų buvo iš Vakarų Balkanų – Kosovo, Serbijos ir Albanijos.“
Prieglobsčio prašytojų iš šių šalių sumažėjo, nes Vokietija paskelbė jas saugiomis valstybėmis. Lapkritį taip pat pagreitinta žmonių, kurie neatitinka prieglobsčio prašytojų kriterijų, repatriacija. Ekonominiai migrantai iš Balkanų jau grąžinami į savo šalis.
„Į Bavariją iki rugsėjo atvyko apie 130 tūkst. prieglobsčio prašytojų. Nuo rugsėjo, per paskutinius tris mėnesius, – dar 600 tūkst. prieglobsčio prašytojų. Ne visi jie liko Bavarijoje – jie buvo paskirstyti po visą Vokietiją“, – vardija Ph.Spathas. Pasak jo, Bavarijai, ypač Miunchenui, rūpintis pabėgėliais nėra taip jau ir sunku. Ne tik todėl, kad žmonės nusiteikę svetingai, bet ir dėl itin geros ekonominės situacijos, kuri kai kuriuose kituose regionuose nėra tokia gera.
Nepaminėjau, kad į šalia Alpių esantį Garmišą, kuriame šiuo metu gyvena Shekiba, keliavome kartu su Klausu Schmitke, savanoriaujančiu Miuncheno „Carito“ komunikacijos skyriuje. Jo nuomone, Vokietija tikrai negali būti sprendimas visiems tiems, kurie turi sunkumų tokiose šalyse, kaip Sirija, Afganistanas ar kitos. Daug svarbių veiksmų, sako K.Schmitke, turi imtis pačios šios šalys, taip pat reikia imtis priemonių pabėgėlių stovyklose Libane ar Sirijoje, žmonėms reikia perspektyvos.
„Bet ir kitos Europos šalys tikrai galėtų padaryti daug daugiau. Manau, kad Vokietijos svetingumo kultūra turėtų būti lyg koks eksportuojamas sprendimas. Svetingai priimti žmones yra labai gera kultūra. Bet, žinoma, yra daug ir ekonominių privalumų. Manau, Lietuvoje demografinės problemos labai panašios į Vokietijos. Jūs turite daug pagyvenusių žmonių, ne tiek daug jaunų. Visi jauni žmonės iš Sirijos ar Afganistano gali būti dideliu privalumu jūsų šaliai. Juk jie, pavyzdžiui, dirbdami mokėtų už pensijas. Daugiakultūrė visuomenė taip pat yra pliusas“, – įsitikinęs K.Schmitke.
