Devynių minučių kalboje, pasakytoje iš už savo darbo stalo prezidento rūmuose, V.Zelenskis sakė, kad „Ukrainos kariuomenė laikosi savo pozicijų“. Jis pridūrė, kad lieka Kyjive ir „nieko nebijo“.
Ukrainos prezidento kanceliarija paskelbė visą jo kalbos stenogramą. Ją galite perskaityti žemiau:
Pirmadienis. Vakaras. Žinote, mes sakydavome: pirmadienis – sunki diena. Šalyje vyksta karas. Taigi kiekviena diena yra pirmadienis.
O dabar pripratome, kad kiekviena diena ir kiekvienas vakaras yra tokie.
Šiandien yra dvyliktoji diena. Dvyliktasis mūsų kovos, mūsų gynybos vakaras.
Visi esame čia, visi dirbame.
Visi yra ten, kur turėtų būti. Aš esu Kyjive. Mano komanda yra su manimi. Teritorinė gynyba yra vietoje. Kariškiai yra savo pozicijose. Mūsų didvyriai! Gydytojai, gelbėtojai, transportininkai, diplomatai, žurnalistai...
Visi. Mes visi esame kare. Visi prisidedame prie mūsų pergalės, kuri tikrai bus pasiekta. Ginklu ir mūsų kariuomene. Žodžių jėga ir mūsų diplomatija. Dvasios jėga, kurią turi kiekvienas iš mūsų.
Pažvelkite į mūsų šalį šiandien.
Čaplynka, Melitopolis, Tokmakas, Novotrojickė ir Chersonas. Starobilskas. Visur žmonės gynėsi, nors ten jie neturi ginklų. Bet tai mūsų žmonės, todėl jie ir turi ginklus.
Kiekvienas ukrainietis vyras ir moteris, kurie vakar, šiandien ir rytoj protestavo prieš okupantus, yra herojai.
Jie turi drąsos. Orumą. Vadinasi, ir gebėjimą išeiti ir pasakyti: Aš esu čia, tai mano, ir aš to neatiduosiu. Mano miestas. Mano bendruomenė. Mano Ukraina.
Kiekvienas ukrainietis vyras ir moteris, kurie vakar, šiandien ir rytoj protestavo prieš okupantus, yra herojai.
Mes šaukiame ant okupantų kartu su jumis. Mes stovime aikštėse ir gatvėse kartu su jumis. Mes su jumis nebijome, kai okupantai šaudo ir bando visus išvaikyti.
JŪS nepasiduodate.
MES nepasitrauksime.
Ir tas, kuris kartojo: „Mes esame viena tauta“ – tikrai nesitikėjo tokios galingos reakcijos.
Mūsų šalies pietuose išsiskleidė toks nacionalinis judėjimas, toks galingas ukrainietiškumo pasireiškimas, kokio ten niekada nematėme gatvėse ir aikštėse. O Rusijai tai tarsi košmaras.
Svarbiausias dalykas – tiesa – yra mūsų pusėje.
Jie pamiršo, kad mes nebijome sulaikymo automobilių ir lazdų. Mes nebijome tankų ir kulkosvaidžių. Kai svarbiausias dalykas – tiesa – yra mūsų pusėje.
Mariupolis ir Charkivas, Černihivas ir Sumai. Odesa ir Kyjivas. Mykolajivas. Žytomyras ir Korostenis. Ovručas. Ir daugelis kitų miestų.
Mes žinome, kad neapykanta, kurią priešas į mūsų miestus įnešė apšaudydamas ir bombarduodamas, juose neliks. Neliks jokių jos pėdsakų. Neapykanta nėra susijusi su mumis. Todėl neliks ir priešo pėdsakų. Mes viską atstatysime. Padarysime, kad mūsų miestai, kuriuos sugriovė užkariautojas, būtų geresni už bet kurį Rusijos miestą.
Enerhodaras. Černobylis. Ir kitos vietos, kur barbarai tiesiog nesupranta, KĄ nori užgrobti. KĄ jie nori kontroliuoti. Jūsų darbas, jūsų sunkus darbas kritiniuose objektuose yra tikras žygdarbis. Ir mes tai matome. Esame už tai nuoširdžiai dėkingi.
Ukrainos kariuomenė laiko pozicijas. Puikiai padirbėta! Ji daro itin skaudžių nuostolių priešui. Ginasi. Kontratakuoja. Prireikus – gali atkeršyti. Būtinai. Už kiekvieną blogį. Už kiekvieną raketą ir bombą. Už kiekvieną sunaikintą civilinį objektą.
Šiandien Makarive, Kyjivo srityje jie apšaudė duonos fabriką. Už ką? Seną duonos fabriką! Pagalvokite – šaudyti į duonos fabriką. Kas tu turi būti, kad tai darytum?
Arba sunaikinti bažnyčią – Žytomyro srityje. Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo bažnyčią, pastatytą 1862 m.
Tai NĖRA žmonės.
Buvo susitarimas dėl humanitarinių koridorių.
Ar jis suveikė? Vietoj jų veikė rusų tankai. Rusų „Gradai“. Rusiškos minos. Jie net užminavo kelią, kuriuo buvo sutarta gabenti maistą ir vaistus Mariupolio žmonėms ir vaikams.
Jie net sunaikino autobusus, kurie turi išvežti žmones. Tačiau... Tuo pat metu jie atveria nedidelį koridorių į okupuotą teritoriją. Kelioms dešimtims žmonių. Ne tiek Rusijai, kiek propagandistams. Tiesiai į jų televizijos kameras. Tarsi jie būtų gelbėtojai. Tiesiog cinizmas. Tiesiog propaganda. Nieko daugiau. Jokio humanitarinio jausmo.
Primygtinai reikalausime derybų, kol nerasime būdo pasakyti savo žmonėms: štai kaip mes pasieksime taiką.
Šiandien Baltarusijoje įvyko trečiasis derybų raundas. Norėčiau pasakyti – trečiasis ir paskutinis. Bet mes esame realistai. Taigi mes kalbėsimės. Primygtinai reikalausime derybų, kol nerasime būdo pasakyti savo žmonėms: štai kaip mes pasieksime taiką.
Būtent taiką.
Turime suvokti, kad kiekviena kovos diena, kiekviena pasipriešinimo diena sukuria mums geresnes sąlygas. Stiprią poziciją, kuri garantuotų mūsų ateitį. Taikoje. Po šio karo.
Be žuvusių žmonių ir sugriautų miestų, karas palieka sunaikintus siekius, kurie kadaise atrodė labai svarbūs, o dabar ... Jūs apie juos net neužsimenate.
Beveik prieš trejus metus, įvykus rinkimams, įžengėme į šį pastatą, į šį biurą, ir iš karto pradėjome planuoti savo persikėlimą.
Aš nesislapstau. Ir aš nieko nebijau.
Svajojau persikelti iš Bankovos. Kartu su vyriausybe ir parlamentu. Išsikraustyti iš Kyjivo centro ir apskritai – persikelti į modernų, skaidrų biurą – kaip ir dera pažangiai demokratinei Europos šaliai.
Dabar pasakysiu viena: aš lieku čia.
Aš lieku Kyjive.
Bankovos gatvėje.
Aš nesislapstau.
Ir aš nieko nebijau.
Darysime tiek, kiek reikia, kad laimėtume šį mūsų Tėvynės karą.
Šiandien pasirašiau dekretą dėl Ukrainos valstybinių apdovanojimų įteikimo 96 Ukrainos didvyriams – mūsų kariams.
Bohdano Chmelnickio antrojo laipsnio ordinu apdovanojami:
majoras Oleksandras Oleksandrovičius Sakas. Mechanizuoto bataliono vadas, kuris stojo į mūšį su priešo bataliono taktine grupe ir laimėjo dėl racionalaus požiūrio į kovą ir nestandartinės taktikos.
Kapitonas Rostyslavas Oleksandrovičius Sylivakinas. Mechanizuoto bataliono, sėkmingai kovojusio su didžiulėmis priešo pajėgomis, vadas, išvadavęs Ukrainos miestus ir kaimus Sumų srityje.
Trečiojo laipsnio Bohdano Chmelnickio ordinu apdovanoti:
Ihoris Serhijovičius Lozovijus. Veikdamas grupės sudėtyje jis sustabdė apie 150 vienetų priešo transporto priemonių koloną, judėjusią maršrutu Žytomyras–Kyjivas.
Leitenantas Vitalijus Viktorovičius Poturemecas. Mūšyje parodė pavyzdingą drąsą ir ramybę, sunaikindamas priešo technikos koloną netoli Kyjivo miesto. Buvo sužeistas.
Trečiojo laipsnio ordinas „Už drąsą“ įteiktas:
Vyr. seržantui, automobilių būrio vadui Valentinui Viktorovičiui Baryliukui. Jo drąsių veiksmų ir asmeninio ryžto dėka tankų dalinys laiku gavo degalų ir išvyko iš apsupties, pakeliui sunaikindamas priešą.
Visi 96 mūsų didvyriai yra tokie kaip šie penki!
Dėkojame visiems kariškiams.
Mūsų padėka Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms!
Mūsų dėkingumas yra beribis.
Šlovė Ukrainai!
