J.Cohenas savo straipsnyje, apie kurį rašė ir 15min, tvirtino, kad V.Viatrovyčiaus vadovaujamų istorikų grupė Nacionaliniame atminimo institute švarina prieštaringus Ukrainos istorijos puslapius, ypač – Antrojo pasaulinio karo metu regione veikusių nacionalistinių grupuočių reputaciją.
Publikacijoje buvo teigiama, kad Ukrainos nacionalistai, perduodami šalies archyvus V.Viatrovyčiui, užsitikrino, kad šalies istorinė atmintis atsidurtų „teisingose rankose“.
Pavyzdžiui, Kennano instituto mokslininkas Jaredas McBride'as tvirtino, kad „UPA ir OUN šlovinimas yra ne tik istorinis, bet ir politinis projektas, kurio tikslas – Ukrainoje įtvirtinti vienašališką požiūrį, iš esmės gajų tik vakarinėje šalies dalyje“.
Apie nepasitenkinimo V.Viatrovyčiaus veikla bangą vėliau taip pat skelbė garsi JAV radijo laida „On the Media“, istorikai kitame rašinyje „Open Democracy“.
Dabar V.Viatrovyčius atsakė į J.Coheno rašinyje „Foreign Policy“ jam metamus kaltinimus. 15min pateikia sutrumpintą ukrainiečio istoriko atsakymą, kurį visą anglų kalba galite rasti čia.
Mano, kad rašinyje meluojama
„Josho Coheno straipsnyje teigiama, kad aš ir kiti baltiname Ukrainos praeitį. Bet iš tikrųjų mes ją desovietizuojame“, – tvirtina V.Viatrovyčius.
Jis prisipažįsta jau pripratęs bendrauti su žurnalistais, kurių požiūris – kitoks nei jo. Ir jau pastebėjo, kad profesionalūs žurnalistai vengia reikšti savo nuomonę ir stengiasi kuo tiksliau pateikti poziciją asmens, kurį kalbina.
V.Viatrovyčius: S.Serhijenka – ne profesionalas, o kairiųjų pažiūrų studentas, dirbantis prorusiškame leidinyje „Gazeta 2000“.
Tokiu J.Cohenas V.Viatrovyčiui nepasirodė: „Jo man užduoti klausimai prieš paskelbiant rašinį „Foreign Policy“ buvo ne žurnalisto, o prokuroro. Iš kelių pirmųjų eilučių supratau, kad esu kažkuo kaltinamas.
Nors jo tonas buvo agresyvus, paruošiau išsamius atsakymus. Vis dėlto tik keli jų fragmentai buvo paskelbti J.Coheno straipsnyje.“
V.Viatrovyčius ironiškai pastebi, kad tik Rusijos ir Sovietų Sąjungos istorijos profesoriaus Jeffrey Burdso dėka sužinojo apie esą suklastotus dokumentus 898 puslapių knygoje, kurią išleido ukrainiečio vadovaujami istorikai.
Istorikas taip pat teigia, kad jį nustebino Kanados istoriko Marco Carynnyko žodžiai, esą jam buvo sunku pasiekti Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) archyvus.
V.Viatrovyčius čia pat cituoja kanadiečio laišką: „Žinote, galbūt aš ir nesutinku su tuo, kaip vertinate kai kuriuos Ukrainos istorijos aspektus, bet visada būsiu dėkingas už tai, kad suteikėte man prieigą prie SBU archyvų.“
Galiausiai J.Coheno cituojamą ukrainietį istoriką Stanislavą Serhijenką, kuris mini būdus, kaip V.Viatrovyčius gali apriboti prieigą prie archyvų, pastarasis vadina ne profesionalu, o kairiųjų pažiūrų studentu, dirbančiu prorusiškame leidinyje „Gazeta 2000“.
Ukrainiečiai žydus ir gelbėjo
Ukrainos nacionalinio atminimo instituto vadovas įsitikinęs, kad J.Coheno publikacijoje daug klaidų ir iškreipiamų faktų.
Pavyzdžiui, prezidento pareigas einant Viktorui Juščenkai „Ukrainos miestų gatvės nebuvo pervadintos OUN (Ukrainos nacionalistų organizacijos, – red.) ir UPA (Ukrainos sukilėlių armijos, – red.) lyderių garbei: „O jei ir buvo, tuometis prezidentas niekaip į tai nesikišo.“
V.Viatrovyčius pripažįsta, kad ukrainiečiai dalyvavo žydų žudynėse Ukrainoje, tačiau primena, kad OUN nariai ir išgelbėjo šimtus žydų nuo vokiečių.
„J.Cohenas taip pat teigia, kad aš gyniau ukrainiečių SS divizijos „Galicija“ karius (jie per Antrąjį pasaulinį karą kovėsi nacių pusėje, – red.). Bet aš apie juos rašau kaip apie karo aukas – kaip apie ukrainiečius, kuriuos priešiška propaganda sukurstė kautis už kitų tikslus“, – rašo V.Viatrovyčius.
Jam užkliuvo ir taip, kaip esą lengvabūdiškai J.Cohenas pateikia nepatvirtintus „UPA nužudytų“ lenkų skaičius – 70–100 tūkst. V.Viatrovyčius teigia, kad tiek šių duomenų, tiek informacijos apie 35 tūkst. Vakarų Ukrainoje išžudytų žydų tiesiog nėra.
Anot ukrainiečio, OUN, priešingai nei tvirtina J.Cohenas, nedalyvavo žydų pogrome Lvove 1941 metais. V.Viatrovyčius pripažįsta, kad ukrainiečiai dalyvavo žydų žudynėse Ukrainoje, tačiau primena, kad OUN nariai ir išgelbėjo šimtus žydų nuo vokiečių.
Viena tokių herojų – katalikų vienuolė Olena Viter, kurią Izraelis įtraukė į Pasaulio tautų teisuolių sąrašą.
Neklastoja Holokausto istorijos
„Faktinės klaidos ir abejotini šaltiniai – viena. Bet svarbesnis yra vienas pagrindinių J.Coheno argumentų, kad aš „balinu“ Ukrainos istoriją ignoruodamas ukrainiečių kovotojų dalyvavimą Holokauste ir etniniame lenkų valyme. Jis vadina tai revizionistine istorija.
Nesutikčiau. Sovietmečiu bet koks nacionalistų paminėjimas buvo automatiškai siejamas su naciais – nors tai du skirtingi dalykai. Be to, Holokaustas buvo visiškai sovietizuotas – buvo pabrėžiama, kad tikrosios aukos buvo ne žydai, o sovietai.
V.Viatrovyčius: kaltinimai, kad OUN ir UPA kolaboravo su naciais ir dalyvavo Holokauste, tinka sovietinei istoriografijai ir propagandai.
Mes jokiu būdu neklastojame Holokausto istorijos. Priešingai, institutas sunkiai dirba, kad Holokaustas ir jo atmintis vėl atsidurtų Ukrainos nacionalinėje istorijoje, – rengiamos parodos, viešos diskusijos“, – rašo V.Viatrovyčius.
Anot jo, J.Cohenas kažkodėl ignoruoja tai, kad daugiau nei 10 metų ukrainiečių tauta buvo plėšoma tarp dviejų didesnių šalių: „Taip, OUN buvo karinė organizacija, bet J.Cohenas neigia OUN įtaką Vakarų Ukrainos istorijai, nors kaltina mane neigiant Raudonosios armijos karių atminimą.“
„Per gegužės 8–9 dienos minėjimus visoje Ukrainoje vieni šalia kitų sėdi Raudonosios armijos kariai ir UPA veteranai – jokių problemų nekyla“, – tvirtina V.Viatrovyčius.
Jam apskritai atrodo, kad J.Cohenas, kuris yra garsus rašytojas ir literatūros kritikas, į Ukrainos istoriją Antrojo pasaulinio karo metais žiūri iš sovietinės perspektyvos.
„Ukrainiečiai išties žudė kitas tautas. Bet jie taip pat žudė kitus ukrainiečius, o kitos tautos žudė vienos kitas ir ukrainiečius. Šis laikotarpis negali būti vaizduojamas tik juodai arba baltai.
Kaltinimai, kad OUN ir UPA kolaboravo su naciais ir dalyvavo Holokauste, tinka sovietinei istoriografijai ir propagandai.
Tokią versiją vis dar remia dalis tyrėjų Vakaruose, o J.Cohenas ją pateikia kaip vienintelę teisingą įvykių interpretaciją, o pastangas taisyti padėtį remiantis atrastais naujais dokumentais vadina revizionizmu. Šis žodis daugeliui skaitytojų Vakaruose asocijuojasi su Holokausto neigimu“, – apgailestauja V.Viatrovyčius.
Tiesa, istorikas sutinka, kad J.Cohenas neklysta pabrėždamas „Ukrainos demokratijos konsolidavimo“ svarbą, kuri reikalauja, kad „šalis priimtų tamsesnius savo praeities aspektus“.
Bet, pasak V.Viatrovyčiaus, tai bus įmanoma tik jei ukrainiečiai suvoks visas savo nacionalinės istorijos puses – ne tik vienašališką sovietinę versiją.
Svarbus demokratijos elementas
„Svarbiausia J.Coheno daroma išvada – tai, kad aš riboju prieigą prie archyvų norėdamas įvesti savąją ir užblokuoti kitas Ukrainos istorijos versijas“, – pabrėžia V.Viatrovyčius.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka iš tiesų dar 2015 metų gegužę pasirašė įstatymą, kuriuo įtvirtino visų šalies archyvinių dokumentų perkėlimą iš Ukrainos saugumo tarnybos archyvų į Ukrainos nacionalinio atminimo institutą.
Bet V.Viatrovyčius teigia, kad praėjus metams dar nebuvo jokių skundų iš mokslininkų: „Priešingai, asmenų, pasinaudojančių KGB archyvais, labai padaugėjo.“
O istorinių dokumentų perkėlimas į Nacionalinio atminimo institutą, anot jo, leidžia juos vertinti ir tyrinėti ne kariškiams ir valdininkams, o istorikams ir archyvininkams. Tai svarbu pototalitarinei šaliai virstant demokratine.
Rusijoje prieigą prie dokumentų neseniai pradėjo tiesiogiai kontroliuoti prezidentas Vladimiras Putinas.
V.Viatrovyčius teigia, kad tokią archyvinių dokumentų perkėlimo tvarką rekomenduoja Tarptautinė archyvų taryba, o pernykštis įstatymas dėl archyvų perkėlimo esą nesiskiria nuo teisės aktų, galiojančių 11-oje pokomunistinių valstybių Rytų Europoje.
„Jau pats sovietinių slaptųjų tarnybų archyvų atvėrimas yra garantija, kad valstybė nepirš vienašališko požiūrio. Štai todėl Ukraina po Euromaidano nusprendė sekti kaimynų pavyzdžiu“, – rašo V.Viatrovyčius.
Kaip pastebi istorikas, šis procesas iš esmės skiriasi nuo situacijos Rusijoje, kur archyvai uždaryti – ir kur prieigą prie dokumentų neseniai pradėjo tiesiogiai kontroliuoti prezidentas Vladimiras Putinas.
„Taip bandoma reabilituoti totalitarizmą. Bet tai jau kita istorija apie praeities perrašinėjimą ir archyvų naudojimą – istorija, į kurią J.Cohenas nekreipia jokio dėmesio“, – teigia V.Viatrovyčius.
