Vroclavas – Lenkijos ambicija kurti ir kilti

Breslau policininko Moko galia

„Iki Varšuvos mums puspenktos valandos kelio, o iki Berlyno – tik trys“, – nuo tokios detalės atsakymą į klausimą, kas yra Vroclavas (iki 1945 metų – Breslau), pradeda „Gazeta Wroclawska“ žurnalistė Katarzyna Kaczorowska. Katarzyna, jai 45-eri, gimė ir mokėsi Vroclave, rašo apie istoriją ir politiką, mums pirmoji užsimena apie Vroclavo kardinolą Boleslawą Komineką.

Nuo kardinolo B.Komineko laikų, kuomet jis 1967 metais, kai komunistai dar tikėjosi valdyti tūkstantį metų, o vokiečius laikė baisiausiais priešais, laišku kreipėsi į vokiečių vyskupus su atsiprašymu už vokiečių išvarymą, vroclaviečiai visada žengė žingsniu priekyje į perimtas ir sulenkintas žemes grąžindami vokiečių istoriją.

Mūsų tikslas – susitikti su abiejose sienos pusėse puikiai žinomu rašytoju Mareku Krajewskiu. Tačiau Griunvaldo gatvėje gyvenantis M.Krajewskis yra toks populiarus, kad jo pagauti nepavyksta. Marekas gamina bene įspūdingiausią Vroclavo eksporto prekę – detektyvinius romanus, kurių pagrindinis veikėjas yra tarpukario ir karo metų Breslau dorovės policijos būrio detektyvas Eberhardas Mokas. Herojus nėra šventas – jis girtauja, ima kyšius, leidžia laiką su laisvo elgesio moterimis, tačiau meistriškai gaudo žudikus.

Moko bylos išverstos į 18 kalbų („Pasaulio pabaiga Breslau“ yra ir lietuvių kalba). M.Krajewskis jau pardavė daugiau kaip milijoną romanų „Mirtis Breslau“, „Vaiduokliai Breslau“ ir „Breslau tvirtovė“ egzempliorių. „Mano sėkmė rodo, kad lenkai pamažu išsigydo kompleksus, kuriuos jaučia Vokietijai, – prieš keletą metų duodamas interviu „Spiegel“ žurnalui sakė M.Krajewskis, tikintis, jog vakarai su Moku liudija lenkų pasitikėjimą savimi. – Mes tapome pasaulio piliečiais. Mes jau nebesame aukos.“

Rimvydo Valatkos/15min.lt nuotr./Turgaus aikštė mena ir Jogailaičių valdymą.

„Po 1989-ųjų prasidėjo naujas Vroclavo istorijos etapas – vroclaviečiai tarsi iš naujo atrado Breslau vokiečių ir žydų istoriją, žydų kapines, kuriose galima rasti tokių pasaulinių figūrų kaip vokiečių filosofai Ferdinandas Lassalle'is ir Aušvice nužudyta Edyta Stein – sesuo karmelitė Teresa Benedykta, kurią popiežius Jonas Paulius II paskelbė šventąja“, – pasakoja K.Kaczorowska.

Nors nepavyko rasti Vroclavo megažvaigždės M.Krajewskio, randame tai, kas čia pat šimtu procentu patvirtina Moko bylų autoriaus ir Vroclavo žurnalistės žodžius.

Kerinti B.Kahan šypsena

Atkurtoje Vroclavo sinagogoje, kuri per Krištolinę naktį išliko tik todėl, kad naciai pabijojo, jog ją padegus, užsidegs ir šalimais gyvenusių turtingų vokiečių namai, o vėliau ją, kaip ūkinį pastatą, bandė parduoti komunistai, aiškinę, kad žydų vis tiek nebėra, kalbamės su Bente Kahan. Iš Norvegijos žydų šeimos kilusi aktorė ir dainininkė dešimt metų gyvena Vroclave. Ji – Vroclavo žydų kultūros ir mokslo centro Sinagogoje po baltuoju gandru direktorė.

Šios didelių juodų akių ir ryškių, artistiškų veido bruožų, kuriuos nušviečia plati šypsena, moters istorija yra atviro Vroclavo simbolis ir vakarietiškas miesto ambicijas patvirtinantis faktas. Ne todėl, kad B.Kahan yra artistė ir dainininkė, beje, 2001-aisiais koncertavusi ir Vilniuje.

bentekahan.eu nuotr./Bente Kahan: „Patikėkite, tokios vietos Europoje daugiau nerasite. Tai – simbolis tragiškos istorijos, kuri tapo atvira visiems vieta.“

Ji mokėsi Tel Avive ir Niujorke, profesinę karjerą pradėjo Izraelio „Habima“ ir Norvegijos nacionaliniame teatre, bet su šeima gyvena ir dirba Vroclave. Kas Bente laiko Vroclave, kuriame likę gal tik šimtas žydų?

„1983 metais, kai pirmąkart atvažiavau į šį miestą, nežinojau, nei kas tas Vroclavas, nei kur jis, o atvykus buvo tamsu ir šalta. Bet kaip tik tada susipažinau su „Solidarnosc“ žmonėmis“, – prisimena B.Kahan saulėtą lapkričio 14-osios popietę kalbėdamasi su žurnalistais iš Lietuvos.

Puikiai lenkiškai – tai jos šeštoji kalba – kalbanti Bente su užsidegimu pasakoja, kaip sinagoga iš tamsiausios miesto vietos vėl tapo šviesia ir pirmiausia jaunus Vroclavo žmones traukiančia vieta: „Patikėkite, tokios vietos Europoje daugiau nerasite. Tai – tragiškos istorijos simbolis, visiems atvira vieta.“

Rimvydo Valatkos/15min.lt nuotr./Atkurtoji Vroclavo sinagoga

Bente yra įsitikinusi, kad būtų buvę blogai, jei būtų atkurta tik sinagoga – žydų mieste per mažai, o dabar šventyklai yra skirta viena patalpa, visa kita tarnauja visam miestui. Atsklindantys sunkiojo roko garsai iš erdvių, kuriose šimtus metų iki pat 1938-ųjų baisiosios nakties meldėsi Breslau žydai, patvirtina jos žodžius. Vyksta repeticija prieš koncertą.

Į mūsų klausimą, ar tai reiškia, kad B.Kahan čia apsistojo visam gyvenimui, ji atsako plačiai šypsodamasi: „Čia – Europa!“

Ispanai darbo ieško Vroclave

Dauguma vroclaviečių dirba lenkiškose bendrovėse. Būtent Vroclavas yra ta Vidurio Europos vieta, kurioje galima rasti ne tik brazilų turgų ar italų restoranų, bet ir šimtus ispanų, kurie čia dirba statybose ir taip gelbstisi nuo 26 proc. nedarbo savo šalyje.

„Papasakosiu tokį beveik anekdotą. Turgaus aikštėje prieš savivaldybę susitinku juodaodį su vaiku, klausiu jo, ką veikia Vroclave, – pasakoja miesto prezidentas R.Dutkiewiczius. – Ir ką jūs manote: vyras augina vaiką Niujorke, o dabar atvyko aplankyti savo žmonos, kuri čia dirba banko finansininke. O juk dar neseniai mes traukėme į Ameriką darbo ieškoti.“

Įsitikinome: tai, kad Lenkiją aplenkė krizė, yra ne užsienio investicijų, o lenkų verslininkų nuopelnas.

Nuotr. iš reklaminio lankstinuko/Rafalas Dutkiewiczius: „Mes, lenkai, nesame geresni už kitas tautas, bet mes labai ambicingi. Mes pakilome nuo paties dugno ir norime pasiekti žvaigždes.“

Kas yra tikrasis šlėkta?

Vienas tokių lenkų ekonomikos nugarkaulio plieninių siūlų – ir Vroclavo priemiestyje Lesnicka nuo gimimo gyvenančio inžinieriaus mechaniko Stanislawo Kibalos kepykla „Lesnicka“, kurioje ponas Stanislawas su sūnumis Jaroslawu ir Pawelu bei marčiomis Božena ir Agnieszka kepa duoną Vroclavui. „Ir du katinai“, – linksmai priduria Jaroslawas Kibalo.

S.Kibalo verslininku tapo dar karinės padėties metu. Tuomet jo įmonėje dirbo tik du žmonės. Dabar čia – per 50 darbo vietų. Apyvarta, apie kurią paklaustas S.Kibalo ilgai galvojo, sakyti ar ne, bet vis dėlto prasitarė, viršija 3 mln. zlotų: „Turiu suktis iš paskutiniųjų – duoną kepa danai, vokiečiai, turkai. Kad būdamas kepėju šalyje, kur 5 000 metų kepama duona, neliktum be darbo, turi suktis ir, žinoma, nuolat investuoti.“

S.Kibalo, kaip ir dauguma smulkiųjų Rytų ir Vidurio Europos verslininkų, turi pretenzijų valdžiai: „Norėčiau paklausti Donaldo Tusko: pone premjere, kas valgo duoną?“ Kepėjas čia pat atsako į savo klausimą: „Patys vargingiausieji.“

Ponas Stanislawas pasiguodžia, kad Prancūzijoje kepėjų gildijos šefas gali su pačiu prezidentu susitikti, o jiems Varšuvoje sunku prie valdžios prieiti. Vroclavo kepėjas, kurio giminės šaknys, kaip ir daugumos vroclaviečių, netoli Lvovo, prisimena tonos grūdų kainą, siekiančią 1 100 zlotų. Paaiškinęs nesuprantantiems, kad būtent grūdų kaina sudaro didžiausią duonos kainos dalį, S.Kibalo ima peikti laisvąją rinką, bet neužsiveda, tuoj nusijuokia ir numoja ranka: „Yra kaip yra.“

Rimvydo Valatkos/15min.lt nuotr./Stanislawas Kibalo: „Taip ir nepamačiau, kaip kepykla išaugo iki 500 kvadratinių metrų. Tik kišu ir kišu pinigus.“

Dejuodamas verslo Vroclave nepadarysi. Daug Stanislawo konkurentų merdi, nes laiku neinvestavo. „Iš pradžių kepykla buvo 150 kvadratinių metrų – džiaugiausi, paskui įsigijau sunkvežimių – džiaugiausi, bet praeina keleri metai – ir pasirodo, kad per maža ta mano kepykla, reikia vėl investuoti. Investavau, įstojame į Europos Sąjungą – vėl reikia investuoti. Taip ir nepamačiau, kaip kepykla išaugo iki 500 kvadratinių metrų. Tik kišu ir kišu pinigus“, – lyg juokais, lyg rimtai dėsto Vroclavo kepėjas.

Klausimą apie pelną, kaip ir bet kuris tokios įmonės savininkas Lietuvoje, ponas Stanislawas praleidžia negirdomis ir lyg tarp kitko pasako: „Ne tas šlėkta, kuris popierius turi, o tas, kuris gera daro.“ S.Kibalo kaip tikras katalikas, aukoja, kiek gali, remia konkursus, kultūrą ir Bažnyčią.

Važiuojant iš „Lesnickos“ kepyklos atgal į Vroclavą neįmanoma nepastebėti dviejų aukštų pastatų. Tai  – biurų pastato ir prekybos centro kompleksas „Vroclavo arkados“ ir 212 metrų „Sky Tower“ bokštas. Abu jie priklauso Leszekui Czarneckiui. Visos L.Czarneckio bendrovės dirba pelningai. Jo turtas vertinamas milijardu eurų. Jo bendrovė „Getin Holding“ valdo įmones Lenkijoje ir užsienyje, o pats L.Czarneckis gyvena Maltoje. Į Vroclavą skraido asmeniniu lėktuvu.

Kas yra bendro tarp kepyklos savininko S.Kibalos, trečiojo pagal turtingumą šalies verslininko L.Czarneckio ir miesto prezidento R.Dutkiewicziaus? Ta pati Vroclave nuolat minima ambicija. Noras kurti, eiti pirmyn. Lietuvoje dešimtmečius visi kalbėtų apie penktadalį miesto 1997-aisiais užliejusį Oderio potvynį, vroclaviečiai – ne.

Nuotr. iš reklaminio lankstinuko/Vroclavo „Sky Tower“ bokštas

„Mes, lenkai, nesame geresni už kitas tautas, bet mes labai ambicingi. Mes pakilome nuo paties dugno ir norime pasiekti žvaigždes“, – prieš keletą metų pareiškė R.Dutkiewiczius, kuris investuotojams leidžia pasinaudoti savivaldybės projektų vadybininkų paslaugomis.

„Santykiai tarp verslo ir valdžios Vroclave yra puikūs“, – sako vienas tokių vadybininkų, jaunas ryžtingų veido bruožų vyras Tomaszas Gondekas. Finansininkas pagal išsilavinimą ir paslaptingai skambančios, bet modernios mokslo įstaigos „EIT+“ valdybos narys.

Ekonomika Vroclave auga greičiau nei Kinijoje – vienu metu BVP augimas siekė 12 proc. per metus. Į miesto infrastruktūrą investuota 15 mrld. zlotų. Prieš aštuonerius metus į miesto oro uostą atvykdavo 400 tūkst. keleivių per metus, pernai – daugiau kaip 1,65 milijono.

Investicijų lyderiai – amerikiečiai

Turbūt natūralu būtų manyti, kad daugiausia Vroclave investuoja vokiečiai? „Vokiečiai užima tik šeštą ar septintą vietą, o daugiausia investuoja amerikiečiai, po jų eina Švedijos, Pietų Korėjos, Indijos kapitalas“, – aiškina T.Gondekas.

Vroclavas nuo seno garsėjo matematikos mokykla, kuri čia po karo persikėlė kartu su Lvovo profesūra, ir, be abejo, inžinieriais. Vakarai įvertino lenkų programuotojų kvalifikaciją. Lenkų programuotojai kuria komponentus „Microsoft“ paieškos sistemai „Bing“ ir programas mobiliesiems telefonams.

Vroclave savo padalinių ir įmonių turi „Google“, IBM, „Volvo“, „Cadbury“, LG, „Toyota“, „Siemens“ – viskas aišku, o kas yra ta „EIT+“?

Buvusi psichiatrinė ligoninė tapo mokslo centru

„Mažai kas ir Vroclave suvokia, kas yra „EIT+“, iššifravus – Europos plius technologijų instituto Vroclavo tyrimų centras, – aiškina jo valdybos narys T.Gondekas. – Šio centro tikslas – priartinti mokslą prie verslo.“

Prieš penkerius metus įkurtas didžiausias Lenkijoje mokslinių tyrimų centras specializuojasi nanotechnologijų, biotechnologijų, atsinaujinančios energetikos tyrimų srityje, jis glaudžiai bendradarbiauja su verslu. Įstatinis kapitalas – 53 mln. zlotų, investicijos siekia 700 mln. zlotų.

Vroclavo pakraštyje esančiame „EIT+“, kuris įsikūręs rekonstruotoje buvusioje vokiečių laikų psichiatrijos ligoninėje, dirba daug jaunų mokslo vyrų, veikia atviros laboratorijos, kuriomis gali pasinaudoti mokslininkai, neturintys, kur atlikti tyrimų. Savo skyrius centre turi įsteigusios tokios bendrovės kaip  LG, „Hewlett-Packard“, „Volvo“, „Toyota“, „Bosch“, „Whirlpool“, „Credit Agricole“.

Iš dalies galima sutikti, kad Vroclavas kažkuo panašus į laukinius Vakarus. Vieni po karo čia važiavo dirbti ir gyventi, kiti – vogti, tačiau tai jau praeitis.

Centras jau dabar padeda susigrąžinti ir lenkų protus iš užsienio. „Marta Cargo į „EIT+“ grįžo iš Danijos, Jana Szypinska – iš Belgijos“, – pasakoja nanotechnologijų departamento darbuotojas Jakubas Sliwinskis.

„EIT+“ išties puikus dalykas, bet tai savaime dar negarantuoja sėkmės“, – į padebesius nesikelia „EIT+“ valdybos narys T.Gondekas.

Kas garantuoja Vroclavo proveržį? Vokietijos artumas? Miesto žmonės? Iš verslo atėjęs prezidentas R.Dutkiewiczius? Istorijos aura?

Miestą prikėlė pakraščių lenkai

„Iš dalies galima sutikti, kad Vroclavas kažkuo panašus į laukinius Vakarus, – į mūsų klausimą atsako prezidentas R.Dutkiewiczius. – Vieni po karo čia važiavo dirbti ir gyventi, kiti – vogti, tačiau tai jau praeitis.“

Breslau, kuris iki pat 1945-ųjų gegužės 6-osios vakaro apsuptas gynėsi nuo Raudonosios armijos, buvo sugriauta 80 proc. pastatų. Vokiečiai netrukus buvo iš miesto išvaryti, į jį imta perkelti lenkus iš rytinių teritorijų, kurias iš Lenkijos atėmė sovietai.

Žurnalistės Katarzynos tėvas į Vroclavą atklydo iš Rogatynės Galicijoje. Vienam vroclaviečiui pasakodami, su kuo susitikome, paminėjome ir kardinolą Henryką Gulbinowiczių. „A, jis jūsiškis“. „Jūsiškis“ reiškia, kad jis kilęs iš Šukiškių palivarko netoli Nemenčinės,  į kunigų seminariją įstojęs Vilniuje, o Lenkijoje tapęs kardinolu. Kardinolas pasitiko lietuviškai: „Gera diena“, „Kaip sekėsi?“, „Daugiau užmiršau.“

„Aš iš Nemenčinės, pradėjau mokslus Vilniaus universitete, baigiau čia, Vroclave“, – pasitinka Pono Tado muziejuje budinti Danuta Malet ir priduria: „Koks puikus miestas Vilnius.“

Todėl šeštadienio rytą prezidento R.Dudkiewicziaus kabinete, kuriame sėdi trys jo padėjėjai, pajuokaujame, kad nors Vroclave esame tik tris dienas, jau sutikome bent keturis žmones, kurių tėvai – iš Lietuvos. Tarp jų – ir čia sėdinčios prezidento užsienio skyriaus projektų vadybininkės Joannos Nyžinskos, kuri mus maloniai lydėjo viešnagės metu.

Tai išgirdęs antrasis padėjėjas prisipažįsta, kad ir jo šaknys – Vilniuje. Prezidentas atsisuka į trečiąją padėjėją: „Irgi iš Vilniaus?“ „Ne, mano šaknys Ukrainoje.“ Taip Vroclavo prezidento kabinete vilniečių persvara tampa akivaizdi.

Ką matydavo T.Kosciuszka prieš užsirūkydamas?

Vroclaviečių vilnietiškos šaknys – ne vieninteliai saitai su Lietuva. Ne kur kitur, bet Vroclave gali gauti atsakymą į antraštės klausimą. Bet atsakymą paliksime pabaigai. Dabar juokais galime priminti, kad Lietuva gali pateikti sąskaitą Vroclavui, nes 1322 metais Vroclavo kunigaikštis kartu su kitais valdovais nusiaubė Vaikių, Raseinių ir Ariogalos valsčius.

Ten galite užsisakyti ne tik „Kresų“ pašteto, bet ir tikrų cepelinų. Ar skiriasi nuo lietuviškų? Mažesni: mažiau bulvių – daugiau mėsos. Visa kita – lietuviška. Net spirgai.

Taigi jau XIV a. vroclaviečiai žinojo, kad yra tokia Lietuva. Bet mes ilgai pykčio nelaikėme. 1481 metų pabaigoje ar 1482 metų pradžioje būsimasis Lietuvos šventasis, karalaitis Kazimieras Jogailaitis iš vroclaviečių gavo laišką, kuriame šie prašė, kad karalaitis Lenkijos ir Silezijos pasienyje išnaikintų plėšikus. Kazimieras savo laiške užtikrino Vroclavo tarybą, kad plėšikai bus sutramdyti. Reikia tikėtis, kad karalaitis savo pažadą įvykdė. Tad prie Vroclavo klestėjimo ir lietuvis prisidėjo.

Ką lietuviui, mėgstančiam visur ieškoti savo kiemo ir viską savintis, būtina susirasti Vroclave?

Būtinai būtinai užsukite į „Pono Tado“ muziejų. Tikėtina, kad jus, kaip ir mus, pasitiks ponia Danuta. Kodėl Vroclave yra „Pono Tado“ muziejus, juk Adamas Mickiewiczius gyveno Vilniuje ir Kaune, su kuriuo ne itin sėkmingai bando bendradarbiauti Vroclavas?

Vroclavas turi „Pono Tado“ rankraštį – paprastą XIX amžiaus sąsiuvinį, prirašytą genijaus ranka, už kurį miestas paklojo 200 tūkst. dolerių. Kiekvienas gali pamatyti garsiąsias eilutes, kurias parašė poeto ranka: „Litwo! Ojczyzno moja! interaktyviai perversti rankraščio puslapius.

„Pono Tado“ muziejuje nueikite į Napoleono salę. Ten kabo paveikslas, vaizduojantis Ylavos (Dabar Kaliningrado sr.) mūšį. Ir Prūsijos kareivį lietuvį, kuris, sužeistas į kelią, prašo imperatoriaus pasigailėti.

Saulėtą lapkričio 15-osios rytą Vroclavo tautos muziejaus skyriuje-name netenkame žado. Jį atima Jano Styko ir Wojciecho Kossako per devynis mėnesius nutapytas įspūdingas panoraminis paveikslas, vaizduojantis pirmąjį T.Kosciuszkos mūšį su caro armija prie Raclavicų. Tai būtina pamatyti.

Ne tik mes, bet ir „Lonely Planet“ gidas rekomenduoja Raclavicų mūšio panoramą pamatyti. Tai 120 metrų ilgio ir 15 metrų aukščio kūrinys. Jis nutapytas ir eksponuotas Lvove, bet po Antrojo pasaulinio karo praradimų Rytuose pervežtas į Vroclavą.

O dabar laikas atsakyti į klausimą: ką, užsimanęs parūkyti, pirmiausia pamatydavo laisvės generolas Tadeuszas Kosciuszka? Ant jo tabokinės, kuri eksponuojama „Pono Tado“ muziejuje, – Lietuvos didžiojo kunigaikčio Jogailos ir karalienės Jadvygos portretai. Lietuvis ir lenkė, nuo kurių ir prasidėjo dviejų tautų bendro gyvenimo pradžia.

Ar dainos kūrėjai buvo girdėję apie T.Kosciuszkos pergalę prie Raclavicų 1794-ųjų balandžio 4-ąją? Galbūt, bet sukilimas, kaip ir visi kiti, galiausiai pralaimėjo, tad ir lietuvių daina apie T.Kosciuszką baigiasi liūdnai: „Taip greitai sugavo,/taip smarkiai apkalė/Ir įdėjo į turmą/ Badu numarino“.

Vroclave yra cepelinų

Be jokios abejonės, būtina aplankyti Turgaus aikštėje, šalia Rotušės, esantį restoraną „Po Fredrem“. Ten galite užsisakyti ne tik „Kresų“ pašteto, bet ir tikrų cepelinų. Ar skiriasi nuo lietuviškų? Mažesni: mažiau bulvių – daugiau mėsos. Visa kita – lietuviška. Net spirgai.

Nieko bendro su Lietuva, na, gal tik tai, kad šioje salėje yra žaidęs nesėkmingai „Idea Sląsk“ ekipoje kažkada debiutavęs Gintaras Einikis, bet reikia pamatyti „Šimtmečio salę“. Tai įspūdingas UNESCO saugomas, architekto Maxo Bergo 1913 metų statinys iš gelžbetonio, pastatytas per devynis mėnesius. Jo atidaryme dalyvavo pats Vokietijos kaizeris.

Virginijaus Savukyno/15min.lt nuotr./„Šimtmečio salė“

Europos kultūros sostinė

2016-aisiais 120 tiltų ir pusšimčio bažnyčių miestas Vroclavas taps Europos kultūros sostine. Kodėl to vardo taip siekė R.Dutkiewiczius?

Rimvydo Valatkos/15min.lt nuotr./Seniausias Europos restoranas – „Świdnicka“

„Tikslas – pasiekti, kad tai nebūtų tik trumpas įvykis, o svarbiausias akcentas – miestiečiai plius kūryba“, – nukerta Lietuvos bičiulis iš Krasnagrūdos Krzysztofas Krzyzewskis, kuriam primename Vilniaus fejerverkus už kelis milijonus litų ir fiasko.

Su K.Krzyzewskiu, kurį Vroclavas pakvietė organizuoti Europos kultūros sostinės renginius, kalbamės seniausiame Europos restorane „Swidnicka“. Maždaug 1280–1295 metai. Dar ne Gedimino, ne Vytenio, o Traidenio ar kokio Pukuvero laikai. Taigi.