Norint suprasti Vokietiją, svarbu suvokti jos istorinę patirtį ir atmintį, kuri dar ir šiandien reikšmingai formuoja Vokietijos vidaus ir užsienio politiką. Prieš daugiau nei 70 metų, po Antrojo Pasaulinio karo, prasidėjo Vokietijos visuomenės atgailos ir gijimo procesas.
Jis unikalus tuo, jog pralaimėjusi karą tauta pati nusprendė, jog dėl visko yra kalta ir atsakinga ne tik jos buvusi valdžia, diktatorius Adolfas Hitleris ar išorės veiksniai, bet iš principo ir visa Vokietijos visuomenė. Jau tuomet pradėjo formuotis tam tikras vokiečių kolektyvinės kaltės jausmas, kuris perduodamas iš kartos į kartą ir jaučiamas iki šios dienos.
Toks atviras karo nusikaltimų pripažinimas (ko, pavyzdžiui, Rusija niekada nepadarė) transformavosi į tam tikrus politinius dėsnius. Vokietijoje vystėsi pacifistinė politinė kultūra, buvo atsisakyta kietosios galios įrankių, pasirinkta diplomatija, dialogas ir ekonomika kaip pagrindiniai politikos elementai.
Pavyzdžiui, reikšmingai investuoti į savo kariuomenę Bundesverą Vokietijai visada buvo nejauku, tai atrodė pavojinga ir primindavo nacistinės Vokietijos Vermachto kariuomenės baisumus. Nacionalizmas ar patriotizmas dažnai buvo tapatinamas su šovinizmu. Jei peržiūrėtume Vokietijoje vykstančių Ukrainos palaikymo akcijų nuotraukas, ten nerastume Vokietijos vėliavų (nebent jas laiko radikaliųjų dešinių partijų atstovai).
Skirtingai nei lietuviams, vokiečiams išeiti į gatvę ar aikštę su savo valstybės vėliava arba sakyti, jog jie didžiuojasi būdami vokiečiais, yra tabu.
Toks istorinis kontekstas iš dalies lėmė ir Vokietijos norą intensyviai bendradarbiauti su Rusija.
