I. Apie lyderius
– Šiais metais laukia daug rinkimų, rinksimės lyderius ir mes, ir kitos šalys. Šiaip ar taip – politinio pasaulio ateities žemėlapį paišo (paišydavo?) lyderiai. Buvo galingas Ronaldo Reigano, Margaret Thatcher lyderystės laikas, kuomet buvo sudėliotas dabarties konstruktas, kuriame ilgoką laiką gana neblogai ir gyvenome. Dabar konstruktas pasikeitė arba sparčiai kinta ir, regis, ateina visiškai kitokių lyderių laikas. Kaip Tu matai šio laiko lyderystę?
– Tas laikas, kuris ateina – jis neatsiranda visiškai iš niekur. Tai atkartojimas to, kas buvo prasidėję praeitam šimtmetyje, tarp pirmojo ir antrojo pasaulinio karų. Būtent – fašizmas. Prasidėjęs nuo raudonojo fašizmo, kuris vėliau iššaukė ir rudąjį fašizmą. Tiesa, buvo dar ir juodasis fašizmas – Mussolini variantas. Tai tuomet pasidarė populiaru.
– Kodėl populiaru?
– Fašizmo gimdytojams populiaru lošti „neteisingai pralaimėto karo“ korta. Atsidūrus tarsi nuskriaustųjų pozicijose, kurie dabar ims ir duos atgal. Ir atsiims viską, kas jiems priklauso. Visur taip buvo – ir Rusijoje, ir Vokietijoje. Italija gal irgi kažką buvo praradusi. Tik Austrija kažkodėl nenuėjo fašizmo keliu, nors ji labai daug buvo netekusi. Gal dėl to, kad Habsburgų dvasia buvo žymiai humaniškesnė. O juk iš Habsburgų viskas buvo atimta.
– Taip, bet dabartinė Rusija juk nėra pralaimėjusi karą.
– Anuomet Rusija buvo pralaimėjusi pirmąjį pasaulinį karą. O dabartinė irgi jaučiasi apgauta, nuskriausta, esą iš jos atimtos jai priklausiusios žemės.
– Rusijos „karo“ pralaimėjimas yra Sovietų Sąjungos subyrėjimas?
– Taip, jie su tuo tapatinasi. Juk ir Putinas ateidamas paskelbė, kad atkurs Sovietų Sąjungą, kuri neteisingai išardyta. Tai mes esame tame atstatymo epicentre.
– O kaip kiti pasaulio lyderiai įsipaišo į šį Putino žaidimą?
- Yra mada – būti jėgos vyruku, duoti visiems į dantis. Žiūrėk, ir Afrikoje, ir Lotynų Amerikoje tokių jėgos vyrukų prisiveisė kiek tik nori.
Tačiau pagrindinė pasaulio problema dabar yra tokia – kaip tarpusavyje gyvens ir kada mirtinai susikaus abu fašizmai. Nes demokratija su vienu fašizmu dar gali nekariauti. Nuolaidžiaudama, pataikaudama, tempdama laiką. Su pasakėlėmis, kad galbūt tas fašizmas pasikeis. Bet kai/jei bus du fašizmai – Putino ir Trumpo – čia, ko gero, nebus atidėliojimų. Tik laiko klausimas bus, kada jie kibs vienas kitam į gerklę tiesiai.
– O ką tokioje bręstančioje situacijoje daro arba sako Europos lyderystė? Arba Lietuvos? Koks jų vaidmuo šiame spektaklyje?
– Europa neturi jokios ryškios lyderystės. O Lietuva turėtų būti visam pasirengus, įskaitant ir bloguosius variantus. Kalbant paprastai – tokiais atvejais reiktų nusiteikti ištvermei ir išgyvenimui. Kol blogmetis praeis.
– Manai, kad esam tinkamai pasiruošę? Ar tinkamai ruošiamės?
– Nemanau, kad užtenkamai. Lietuva sparčiai turi ruoštis – ir fiziškai, ir dvasiškai. Turi ruoštis visuomenės konsolidacijos lygmenyje. O kol kas matome visai priešingus dalykus. Begalę susipriešinimo dėl niekų. Ir susipriešinimas toks madingas, toks patrauklus, tarsi žmonės nesuprastų kas mūsų visų laukia. Kad ateinančių išbandymų akivaizdoje turime būti susitelkę, o ne kibti vienas prieš kitą.
II. Apie Justiną
– Kartais politiniuose žaidimuose, o ypač siekiant trūkstamų savybių, bandoma tas savybes skolintis iš mirusiųjų, palošti jų korta. Jie prikeliami ir įtraukiami į politiką, jais bandoma nugalėti oponentus.
Koks Tavo vertinimas, kai ir a.a. Justinas Marcinkevičius dabar kai kurių politikų rankose tampa priešrinkimine korta, siekiant „nukoziruoti“ priešininką, paimti rinkimų kasą?
– Manau ir slapta tikiu, kad Justinas tam nepritartų. Jis turėjo sąžiningumo ir nuoširdumo. Nors ir pats pripažino, kad laikai buvo baisūs, kur daug kam teko eiti nusižengimo, o kartais net ir išdavystės keliu. Tą jis yra pasakęs, kai susijaudinęs dėl įvairių kalbų apie jo vaidmenį, gana karštai ginčijosi – ir gindamasis, ir prikišdamas jo paties oponentams. Jis nieko neneigė, tik sakė, kad labai daug kas anuomet buvo stumiami į tokią nepatogią būseną, verčiami žengti moralinės pražangos keliu.
Taigi, tyliai manau, kad Justinas šiems politikavimams jo vardu tikrai nepritartų – ypač dabar, kai iškelta „kankinio Justino“ vėliava.
– Atsimenu, prieš metus kitus buvo panašiai ištraukta a.a R.Ozolo vėliava, irgi buvo prikeltas tam tikriems politiniams judesiams.
– Manau, kad R. Ozolo vėliava buvo ištraukta visiškai iš neturėjimo idėjų ir neturėjimo ką iškelti. Iš bado. O Justinas yra kito kalibro korta. Daug kas jį myli, vertina, net ir po įvairių analizių ir atskleidimų – tebeegzistuoja ryški jo aura, kaip svarbaus Lietuvos Atgimimo lyriko ir šauklio. Vienareikšmiškai.
Gal todėl dabartinė komuna ir pasirinko lošti šita korta, Ozolo korta jau nieko neduoda.
– Tavo paties vertinimu – atmetus politines spekuliacijas – koks Justino Marcinkevičiaus vaidmuo Lietuvos Atgimime, ypač literatūriniame pilietiniame judesy, žadinant laisvei ir vienybei.
– Manau, kad vaidmuo svarbus, niekas to ir neneigia. Netgi jo kritikai neneigia ryškaus Justino vaidmens Atgimime. Nors yra aiškinančių, kad galbūt Atgimimą kažkas projektavo ar bandė šiek tiek vairuoti pagal Justino dramas, kuriose buvo užkoduota savotiška linija. Tam tikro susitaikymo su blogiu, arba pateisinimo. Mindaugo žodžiuose galima šiek tiek matyti ir Justiną – „kito kelio nebuvo“.
Prisiminiau senų laikų kūrybinio jaunimo stovyklą Palūšėje, į kurią buvo atvažiavę aukšti partiniai bosai ir švietė mums protus. Ir Zimanas – regis, ne Barkauskas ten dalyvavo, o Zimanas. Ir jis pasakė apie pokario tragediją štai ką – „mes turėjome padaryti tą operaciją, bet mes neturėjom lanceto, todėl padarėme ją kirviu.“
Tų žodžių niekada neužmiršiu. Tada pagalvojau, nors buvau mažas ir kuklus dalyvis kūrybinio jaunimo sąskrydy, kad visgi darant operaciją kirviu galbūt pritiktų paklaust ir paciento. Atsiklaust bent nuomonės.
– Tai pritartum minčiai, kad Justino poezija vertinga ir kaip mūsų literatūros aukso fondas, ir kaip ryškus, tautą žadinęs, kėlęs ir tebekeliantis veiksnys?
– Taip. Kartais man net norėtųsi atskirti Justino poeziją nuo Justino dramaturgijos. Jį aukština dėl dramų, nori pastatyti kėdę, o man jis žymiai aukštesnis kaip lyrikas poetas. Nuoširdus, randantis žodį ir jausmą vienybėje. Ir paveikus. Kiek jo eilių virto dainomis! Visi dainavo ir tebedainuoja, kitąsyk net negalvodami, kad tai Justino žodžiai. Tai didžiausias pripažinimas.
Ir dar viena mintis, kalbant apie Justiną – sakydamas, kad ne viskas jo dramose mane žavėjo, kad jos atrodė kiek saistomos tam tikrų išorinių sąlygų arba konceptų, niekad nepamiršiu, kad mano brolis, kurį aš labai vertinau ir vertinu, tiesiog adoravo Justiną ir jo dramas. Iš tolimos Australijos. Tad aš negalėčiau stovėt ir prieš brolį, kuris Justiną ypatingai mėgo ir aukštino. Tai man be galo svarbu.
