Jo nuomone, „Wagner“ lyderio Jevgenijaus Prigožino bandymas įvykdyti perversmą Rusijoje suteikia Kyjivui galimybę pasinaudoti visais pranašumais, kuriuos jis turi kare su Maskva.
„Jei jis nepasinaudos šia galimybe ir nepanaikins sąstingio, kuris įsikerojęs mūšio lauke Rytų Ukrainoje, pradėsime visai kitokį šio konflikto skyrių“, – rašo ekspertas.
Kai 2022 m. vasario mėn. prezidentas Vladimiras Putinas nurodė įsiveržti į Ukrainą, Rusijos kariai per savaitę užėmė daugiau kaip 2 590 kv. km Ukrainos teritorijos. Po to, pasak G.Allisono, sekė antrasis karo etapas, per kurį Ukrainos kontrpuolimas stūmė Rusijos pajėgas atgal, kas savaitę atgaudamas kelis šimtus kv. km okupuotos teritorijos.
Tačiau pernai lapkritį karas perėjo į trečiąjį etapą: per pastaruosius aštuonis mėnesius, nors aukų skaičius abiejose pusėse išlieka didelis, nė vienai kariuomenei per savaitę nepavyko užimti didesnės nei 250 kv. km teritorijos, pažymėjo Harvardo profesorius.
„Pagal šį kriterijų – ir įžengus į ketvirtąją Ukrainos kontrpuolimo savaitę – neišvengiamas faktas yra tas, kad prognozės yra tokios pačios“, – rašė jis.
Pasak G.Allisono, iki šiol Ukrainos užpuolikai kiekvieną savaitę sugebėdavo atkovoti mažiau nei 130 kv. km teritorijos, abi pusės kasė tranšėjas, mėtė minas ir statė gynybinius įtvirtinimus, kad priešininkui būtų sudėtinga sutelkti puolimo pajėgas. Jo teigimu, norint pasiekti proveržį mūšio lauke, būtina jėgų persvara yra 3:1.
„Šiandien Rusija kontroliuoja apie 17 proc. teritorijos, kuri anksčiau priklausė Ukrainai. Jei Ukrainos pajėgoms artimiausiomis savaitėmis nepradės sektis geriau, Ukraina neatgaus visos savo teritorijos dar 16 metų“, – atkreipė dėmesį ekspertas.
Kaip anksčiau pripažino JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas, amerikiečiai, kurie šiai kampanijai apginklavo ir rengė Ukrainos pajėgas, tikėjosi sulaukti „stulbinamos sėkmės“. Tačiau kol kas neaišku, kodėl Ukraina nebuvo veiksmingesnė ir kodėl ji taip ilgai delsė pradėti puolimą.
Deja, karų eiga priklauso nuo daugelio nenumatytų veiksnių, jų baigtis nėra iš anksto nulemta. G.Allisonas pastebėjo, jog, nutikus taip, kad dėl nepavykusio sukilimo fronto linijose esantys kariai mažiau norės rizikuoti savo gyvybėmis, tai „J.Prigožino maištas tiesiog taps paskutiniu lašu, kuris pratašė akmenį“.
Kita vertus, jei Ukrainos pajėgos vasarą ir toliau bus įstrigusios, turėtume tikėtis, kad įvykius lems politinis šio karo aspektas. Daugelis Ukrainos rėmėjų Europoje ir net Jungtinėse Valstijose prisijungs prie pasaulio pietų choro, raginančio abi puses nutraukti žudynes ir pradėti rimtas derybas dėl ugnies nutraukimo, tvirtino profesorius.
„Jei jos pasieks susitarimą ar net faktines paliaubas, tikimasi, kad visos šalys paskelbs „pergalę“ už tai, ką šiuo metu pasiekė, ir padarys viską, kad parduotų šią istoriją savo pagrindiniams rinkėjams. Jei taip atsitiks, pasaulis švęs kovos pabaigą ir vadins tai „taika“, – rašė G.Allisonas.
Bet koks panašumas tarp šios galimybės ir to, kas vyko Rusijos ir Ukrainos konflikte 2016-2022 m., nėra atsitiktinis: 2014 m. V.Putinas užgrobė Krymą ir įsiveržė į Donbasą. Kitais metais vyko intensyvūs mūšiai, kurie vėliau smarkiai aprimo, nes abi pusės pasijuto nepajėgios žengti į priekį.
Po to šešerius metus, vykstant paeiliui paliauboms ir deryboms, kariai susidurdavo palei kontrolės liniją per tai, ką Gynybos departamentas pavadino „mažo intensyvumo konfliktu“. Per tą laikotarpį kas savaitę žuvo mažiau kovotojų nei amerikiečių, kuriuos Čikagos mieste nužudė bendrapiliečiai.
„Dar viena ilga pauzė nereiškė karo pabaigos. Kad ir kokios derybos vyktų ar būtų pasiekti susitarimai pasirinktiniais klausimais, pavyzdžiui, dėl apsikeitimo belaisviais, V.Putinas neatsisakys ambicijų valdyti Ukrainą, o ukrainiečiai niekada neatsisakys reikalavimo susigrąžinti visą savo teritoriją. Vis dėlto, jei bus dar viena daugiametė pertrauka, Ukraina ir Rusija – kad ir kas būtų valdžioje – turės galimybę atkurti savo visuomenes ir karinius pajėgumus, kad galėtų pasiruošti neaiškiai ateičiai“, – dėstė scenarijus politikos mokslų ekspertas.
„Jei jiems pavyks taip pat sėkmingai atkurti savo šalį, Ukraina dar gali tapti XXI a. Vakarų Vokietija ar Pietų Korėja“, – pridūrė jis.
