Ginantys bankų paslapties teisę Šveicarijos bankininkai imti visuotinai smerkti, o tai rodo, kaip sparčiai mūsų laikais keičiasi požiūris į asmeninio gyvenimo apsaugą. Spaudžiami JAV, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir kitų valstybių Šveicarijos bankai sutiko atsisakyti to, ką šimtmečius laikė neliečiamu dalyku – saugoti savo klientų indėlių paslaptį, nes jie, tie klientai, savo tėvynėje kaltinami mokesčių slėpimu. Iki šiol norint gauti iš Šveicarijos banko informacijos apie jo klientus reikėjo pateikti sukčiavimo įrodymų, todėl privatūs klientai vis dar mano, kad Šveicarijos bankai patys patikimiausi ir jų seifuose laiko 2 trln. dolerių (viso pasaulio gyventojų indėliai užsienyje sudaro 7 trln. dolerių).
Žingsnis po žingsnio
Pirmą kartą šveicarai sutiko padaryti tam tikrų pakeitimų 1934 metais, nors ir tada manė, kad naudinga išlaikyti bankų paslaptį net žinant jos neigiamus padarinius. Šveicarijos bankininkus reikėjo kone pusę amžiaus įtikinėti, kad jie paviešintų nacių nužudytų žydų indėlius. Kai pagaliau tai buvo padaryta, šių palikuonims buvo sudarytas kompensacinis 1,25 mlrd. dolerių fondas. Šveicarams teko sutikti pažeisti savo taisykles ir prasidėjus kovai su terorizmu bei pinigų plovimu, tačiau jie vis vien nė už ką nenorėjo nusileisti ir atsakyti į užklausimus, kai buvo įtariama, kad jų klientai slepia mokesčius.
Amžinai tai tęstis negalėjo – juk šiais laikais informacijos, tradiciškai laikytos asmeninio gyvenimo dalimi, paviešinimas tapo norma. Tokios institucijos kaip JAV vertybinių popierių ir biržos komisija reikalauja, kad būtų skelbiami bendrovių, kurių akcijomis prekiaujama biržose, aukščiausio rango vadybininkų atlyginimai. O prasidėjus krizei, kai valstybė ėmė teikti pagalbą finansų institucijoms, pareikalauta dar didesnio bankų ir viso finansų sektoriaus skaidrumo.
Šveicarijos bankininkų asociacijos vadovai mėgdavo kartoti: Kam barti privačius bankus? Užsienio šalių vyriausybėms vertėtų paieškoti kaltų veidrodyje, nes chroniškas vengimas mokėti mokesčius – tai simptomas, kad pašlijo valstybės ir jos piliečių santykiai.
Entuziazmas, kilęs ėmus skelbti asmeninius duomenis, leido sukurti tokius interneto tinklalapius kaip „LinkedIn“, „Facebook“ ir „MySpace“, kuriais šiandien naudojasi milijonai žmonių ir kurie simbolizuoja skaidrumą, nes leidžia nemažai sužinoti apie visiškai nepažįstamus žmones. Matyt, ne už kalnų diena, kai įtariai bus žvelgiama į kiekvieną, kuris nenorės prisijungti prie visuotinio tinklo, nes iš karto kils klausimas – o ką jis slepia?
Tokioje aplinkoje šveicarų ištikimybė konfidencialumo principui atrodo senamadiškai. Tačiau, barant Šveicariją už bankų paslapties saugojimą, pamirštama, kiek daug ši valstybė davė Europos plėtrai. Juk bankų paslaptis suteikė Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos gyventojų santaupoms „ramų užutėkį“ tais laikais, kai tų šalių vyriausybės devalvuodavo nacionalinę valiutą, imdavosi finansų kontrolės arba konfiskuodavo turtą.
Į Šveicarijos bankus pervesdavo savo pinigus tironai ir nusikaltėliai ir ta šalis atlikdavo „apsauginio vožtuvo“ vaidmenį, kai kuri nors valstybė labai jau stipriai užsukdavo finansines veržles arba apdėdavo savo gyventojus dideliais mokesčiais – pinigų savininkas lengvai juos pervesdavo į Šveicariją, kur galiojo konfidencialumo principas. Todėl Šveicarijos bankininkų asociacijos vadovai mėgdavo kartoti: „Kam barti privačius bankus? Užsienio šalių vyriausybėms vertėtų paieškoti kaltų veidrodyje, nes chroniškas vengimas mokėti mokesčius – tai simptomas, kad pašlijo valstybės ir jos piliečių santykiai.“
Tačiau vis vien Jungtinės Valstijos kartu su Europos valstybėmis pasitelkusios lobizmą siekia, kad būtų pakeisti Šveicarijos įstatymai. Vasarį stambiausias Šveicarijos bankas UBS sutiko sumokėti baudą ir paskelbti kelių šimtų amerikiečių, kurie buvo atidarę jame sąskaitas, vardus. Tuomet Vašingtonas pateikė dar vieną ilgą pavardžių sąrašą.
Reikalaudamas praskleisti bankų paslaptį, t. y. pažeisti asmeninio gyvenimo neliečiamybę, Vokietijos socialdemokratų lyderis net pagąsdino šveicarus įspėdamas juos pasisaugoti, kai jie nesutiko tai padaryti. „Senais laikas tai būtų buvusi dingstis įvesti kariuomenę“, – pareiškė jis. Ši frazė net visuomet šaltakraujus šveicarus išvedė iš pusiausvyros: vienas Sent Galeno kantono įstatymų leidėjas sakė, kad Vokietijos finansų ministerijos valdininkų spaudimas jam primena tuos, „kurie prieš 60 metų marširavo gatvėmis, vilkėdami odines striukes, avėdami aulinius batus ir užsirišę raiščius ant rankovių“. Pasipiktinęs Šveicarijos užsienio reikalų ministras du kartus išsikvietė Vokietijos ambasadorių, protestuodamas prieš Vokietijos oficialių atstovų „įžeidžiamas ir agresyvias formuluotes“, kuriomis jie vertė Šveicariją atsisakyti saugoti bankų paslaptį.
Galimybė tampa būtinybe
Konfidencialumas ir šiandien yra neatimama šveicarų etikos dalis. Apklausos rodo, kad krašto gyventojai ryžtingai atmeta visus reikalavimus kiek žemiau nuleisti bankų paslapties kertelę, laikydami, kad tai pasikėsinimas į jų valstybės identitetą. Prezidentas Hansas Rudolfas Merzas vis ramina tėvynainius, aiškindamas, kad šalies bankai neprarado savo išskirtinumo. „Mumyse giliai įsišaknijusią asmeninio gyvenimo apsaugą apsaugosime nuo nepateisinamų valstybės pretenzijų“, – pareiškė jis.
Vis dėlto Šveicarijos bankų veikloje padaryti pakeitimai - dar vienas įrodymas, kad laisvas informacijos prieinamumas keičia požiūrį ir į tokį fundamentalų principą kaip konfidencialumas. Net šveicarai mato, kad teisė į asmeninį gyvenimą šiandien keičiama būtinybe paviešinti jo duomenis. Galimybė daugiau žinoti apie kitus, tampa būtinybe.
