Vis dėlto visuomet išlieka baimė dėl pakartotinių požeminių smūgių, tad grupė žmonių iš 20 tūkst. gyventojų turinčio Santjago Chamiltepeko Oachakos valstijos kalnuose nakčiai įsirengė stovyklą atvirame lauke.
Kaip tik ten jie ir buvo, kai Meksikos vidaus reikalų ministras ir Oachakos gubernatorius kariniu sraigtasparniu atvyko apžiūrėti nelaimės zonos.
Pareigūnai vis dar aiškinasi, kas tiksliai įvyko. Pilotas kažkaip prarado „UH-60 Black Hawk“ kontrolę, sraigtasparnis atsivertė, krito maždaug 40 m ir trenkėsi į žemę.
Vidaus reikalų ministras Alfonso Navarrete ir gubernatorius Alejandro Muratas nenukentėjo.
Tačiau sraigtasparnis nukrito tiesiai į minią, jo rotoriaus mentės kapojo žmones į gabalus.
Žuvo 14 žmonių, įskaitant šešių mėnesių kūdikį ir 10 metų mergaitę. Dar 15 žmonių buvo sužeisti; kai kurie iš jų neteko galūnių.
„Sukapoti į gabalus“
Praėjus dviem dienoms miestelis vis dar ištiktas šoko. Kariškių aptvertoje tragedijos vietoje ant žemės aplink sudužusį sraigtasparnį vis dar matyti kraujas. Purve mėtosi drabužiai, kėdės ir žaislai.
„Kaskart, kai einu namo, turiu praeiti pro čia ir viską matau“, – sakė sukrėsta 54 metų Concepcion Ramirez.
„Tai buvo siaubinga. Niekada negalėsime to pamiršti“, – sakė ji.
Netoliese gyvenantis Leopoldo Garcia pasakojo, kad sraigtasparnis virš galvų apsuko kelis ratus.
„Jis skrido labai žemai. Staiga jis smarkiai pasviro ir nukrito kaip akmuo, o mentės (sukosi) tiesiai virš tų vargšų žmonių. Tada prasidėjo klyksmas“, – naujienų agentūrai AFP sakė jis.
Kitas gyventojas, prašęs neskelbti jo vardo, nes baiminosi armijos bausmių, pasakojo apie siaubingą vaizdą avarijos vietoje.
„Žmonės buvo sukapoti į gabalus“, o siaubo apimti jų artimieji bandė rinkti nukirstas kūnų dalis, drebančiu balsu pasakojo šis vyras.
Neapsakoma tragedija
Nelaimė sukrėtė ir kariškius.
„Atvykome padėti žmonėms. Toks mūsų darbas. Bet tai tik viską pablogino“, – sakė vienas drebėjimo zonoje dislokuotas karininkas.
Gynybos ministras Salvadoras Cienfuegosas atskrido susitikti su aukų šeimomis.
„Noriu perduoti mūsų užuojautą, visų Meksikos karių vardu, – sakė jis. – Gynybos ministerija visiškai prisiima savo atsakomybę už tai, kas įvyko.“
Tačiau aukų artimieji, savaitgalį laidodami žuvusiuosius, buvo įtūžę.
„To neištaisys joks atsiprašymas“, – sakė Eduardo Moralesas, palaidojęs 28 metų pusbrolį Lauro Sanchezą.
„Ši nelaimė paliko našlaičių ir našlių. Kas pasirūpins šiais vaikais, kurių kojos buvo visiškai suknežintos?“ – piktindamasis klausė jis.
Šeštadienį šimtai gyventojų dalyvavo didelėje laidotuvių procesijoje. Aidint verksmui ir šauksmams spalvingi karstai buvo nešami į vietos bažnyčią.
40 metų Lorenzo Zarate motina Maria Margarita Sanchez buvo tokia sukrėsta, kad vos įstengė kalbėti.
„Negaliu apsakyti savo liūdesio“, – sakė ši 63 metų moteris, šaliku slėpdama veidą.
Šeimos draugė Virginia Suarez per mišias gniaužė rožinį.
„Mes visi sakome tą patį: kaip jie galėjo šitaip žūti, kuomet tik norėjo apsisaugoti nuo žemės drebėjimo?“ – žvelgdama pro baltą šydą ištarė ji.
